„Leo LT“ įkūrimas turės toli siekiančias pasekmes Lietuvos demokratijai.
„Spekuliantų“ jėga
Neturiu jokios išankstinės neigiamos nuomonės apie šią kompaniją, apie „VP Market“ „dešimtuką“, įkūrusį bendrovę „NDX“, kuri dabar dalyvaus nacionaliniame investuotojuje į atominę elektrinę. Tai žmonės rimti, be to, suvalkiečiai kaip ir aš, ir vien tai jau yra tikras akstinas juos palaikyti.
Kelis kartus girdėjau kolegas žurnalistus paniekinančiai atsiliepiant apie „VP Market“ verslą. Girdi, koks čia verslas, „kupi-prodai“ (lietuviškai - perpardavinėtojai, žodžiu, spekuliantai), kad gamintų ką nors - štai tada... Užgavo širdį man toks požiūris. Žinoma, yra niuansas, kad prekybininkai kelia koją į energetiką: tokiame projekte turėtų dalyvauti didelę patirtį energetikoje turinti bendrovė. Tačiau prityrusių privačių energetikos kompanijų Lietuvoje kaip ir nėra. Kita vertus, paslaugų sektorius yra garbinga, naudinga ir perspektyvi verslo sritis, ypač tokioje valstybėje kaip Lietuva. Ji palyginus pelninga, gali greitai persiorientuoti atsiradus rinkos pokyčiams, be to, gerindama infrastruktūrą teikia naudą daugeliui žmonių.
Dar daugiau, norim ar nenorim, bet „VP Market“ prisidėjo kurdama naują lietuvišką gyvenimo būdą, net lietuvišką tapatybę. Ši bendrovė atliepė ir pasotino tą nenumaldomą laukinį pokomunistinės šalies piliečių alkį pirkti, vartoti. Mūsų prekybos centrai gražesni, nei Švedijoje. Ar tai blogai? Prisimenu įžymiosios Urmanos jau senokai pasakytą maždaug tokią mintį, kad grįžusi į Lietuvą ir užėjusi į (tuomet naują ir populiarią) „Maxima bazę“ pajunta, kad jos Tėvynė šio to verta.
Kita vertus, gigantiškų prekybos centrų plėtra neretai vyko smulkaus ir vidutinio verslo sąskaita, taip pat negailestingai išnaudojant darbuotojus. Buvo sukurta žiauri rotacinė sistema, skirta išsunkti prakaitą iš darbuotojų ir išmesti juos gatvėn. Žinoma, panašiai elgėsi ne tik „Maxima“. Čia klausimų daug: ar kaltas vilkas, kad jo dantys aštrūs? Kur buvo Lietuvos politikai? Galima ginčytis ir dėl akropolių įsiveržimo į miestų centrus, kurie, kaip įprasta Vakaruose, turėjo būti rezervuoti jaukioms šeimos verslo įstaigoms. Kita vertus, Kauno Laisvės alėja merdėjo ir iki „Akropolio“, o šio atsiradimas tebuvo jai coup de grâce.
Liūto urvas
Apgailėtina, kad „Leo LT“ projektas nebuvo skaidrus, kad valstybinės įstaigos verčiamos tušinukus pirkti konkurso būdu, o partneriai milijoniniams ir milijardiniams projektams pasirenkami be konkurso. Apie tai daug kalbėta, ir bus kalbama dar daugiau. Tačiau svarbiau yra tai, ką lems, kur pastūmės Lietuvą šis įgyvendinamas projektas.
Tendencijos yra nepalankios ir sudaro dar didesnes prielaidas Lietuvoje formuotis oligarchinei valdžiai. Įtakingi energetikos dalininkai, ir šiaip jau ne paskutiniai žmonės įtakingųjų tarpe, įgis dar didesnį svorį ir politikoje, net jei tiesiogiai nefinansuos politinių partijų. Iš pažiūros nekaltas „spekuliantų“ verslas šio projekto šviesoje įgyja kitą, grėsmingesnį atspalvį. Prekybos tinklas yra reikšmingas žaidėjas reklamos, žemės ūkio ir kitose rinkose su daugybe sukibusių interesų. Pavyzdžiui, kažkuris politikas per šį tinklą galbūt pardavinėja savo gamyklų dešras, o jo partija netikėtai pakeičia nuomonę ir balsuoja už „Leo LT“. Galų gale, per šį tinklą platinami žurnalai ir laikraščiai, o tai pastebimai jau dabar vėsina bendrą kritikos foną. Ar šie dalykai, toli siekiančios pasekmės Lietuvos demokratijai, buvo įvertinti priimant sprendimus dėl nacionalinio investuotojo?
Įdomu buvo klausytis vasario 1 d. Lietuvos radijo laidos „Dienos tema“, kur vienas iš „VP Market“ vadovų Žilvinas Marcinkevičius dėstė liūtuko ideologiją. Entuziastinga kalba apie tai, kad galingas lietuviškas investuotojas su aštriais „Maximos“ dantimis nekantrauja „pakrauti malkų“ visiems aplinkui - Latvijai, Estijai, Lenkijai, reaktorių gamintojams ir dar daug kam (vyriausybei ir Seimui jau „pakrovė“).
Minėtoje laidoje Ž. Marcinkevičius ir projektą dėl skaidrumo stokos kritikavęs buvęs Lietuvos premjeras Aleksandras Abišala vienu balsu kalbėjo, kad privačios bendrovės dalyvavimas projekte automatiškai lemia geresnę vadybą, taip pat tai, kad kur kas palankesnėmis sąlygomis bus įsigytas, pavyzdžiui, branduolinis reaktorius. Manau, įvairiose šalyse esama įvairių pavyzdžių, kai sėkmingai tvarkosi ir valstybinės įmonės, bet – tegul. Bet kokiu atveju prie tokio pasigyrimo verta padaryti vieną išlygą. Geresnė vadyba ir pigesni pirkiniai dalyvaujant privačiai bendrovei visų pirma tarnauja tam, kad būtų gautas didesnis pelnas, o tik po to mąstoma apie žemesnę kainą vartotojui.
Yra ir kitas aspektas. Suprantama, kad privatus investuotojas dės pastangas, kad statomas objektas atsieitų kuo pigiau. Tai pozityvus dalykas beveik visada, bet ne šiuo atveju. Juk kalbama apie branduolinę jėgainę. Įsivaizduoju, kiek galima sutaupyti statant tokį objektą – saugumo sąskaita. Ar tokiai pagundai bus atsispirta, garantijų neturime.
