Paskutiniu metu pasipylė įvairių „pranašų“ prognozės ir vertinimai apie tai, kad mažosios partijos neperžengs 5 proc. rinkimų barjero ir nepateks į Seimą. Vietoje to, kad būtų palikta patiems rinkėjams spręsti už ką jiems balsuoti taip formuojama išankstinė žmonių nuomonė, kad neverta už mažas partijas balsuoti, nes vis tiek jos nepateks į Seimą.Nusprendžiau pažiūrėti kiek Lietuvos didžiosios partijos turi narių ir naršydamas po internetą radau vienos partijos puslapyje įrašą, kad bus įteiktas partijos nario bilietas numeriu 22000.
Tada ir pagalvojau, kad turbūt laikas būtų panagrinėti iš kur kilo tos didžiosios partijos Lietuvoje ir iš kur jos turi tiek narių, kurių skaičius kiek padidėja arba kiek sumažėja, priklausomai nuo rinkimų rezultatų.
Lietuvoje per daugelį metų jau nusistovėjo gana paprastas partijų narių skaičiaus didėjimo ir mažėjimo principas. Jei partija rinkimus laimi arba prieš rinkimus bent būna populiarumo reitingų viršuje, tai tokios partijos narių skaičius pastebimai padidėja, o jei partija po rinkimų tampa opozicine, kas didžiosioms partijoms iš dalies reiškia pralaimėjimą, tai jos narių skaičius gerokai sumažėja. Na, o jei partija rinkimuose patiria visišką fiasko ir nė vienas jos narys nepatenka į Seimą ar nors savivaldybių tarybas, tai partijos narių skaičius sumažėja radikaliai, tada tokiai partijai belieka tik ilgai ir nuobodžiai „vegetuoti“ arba bandyti susijungti su į Seimą patekusia stipresne partija, o tai paprasčiausiai reiškia partijos išnykimą.
Na, bet sugrįžkime prie didžiųjų Lietuvos partijų, nes tai jos beveik visada viena kitą keisdamos formuoja valdančiąją daugumą ir vėliau priiminėja sprendimus, kurie paliečia kiekvieno šalies piliečio gyvenimą.
Pirmiausia mums teks sugrįžti į sovietinius laikus, kai 1985 m. SSRS naujasis lyderis M.Gorbačiovas paskelbė apie „perestroiką“. Štai tada Sovietų Sąjungos Komunistų partijoje (SSKP) tarp pritariančių ir nepritariančių naujojo vadovo politikai prasidėjo akivaizdi vidinė trintis, t.y. komunistai, kurie palaikė „perestroiką buvo priskiriami prie liberalesniųjų, o tie, kurie buvo prieš „perestroiką“ buvo priskiriami prie konservatyvesniųjų. Kadangi Lietuvos komunistų partija (LKP) buvo sudėtinė SSKP dalis, tai panašūs procesai prasidėjo ir LKP viduje. Lietuvoje LKP nariai pradėjo skirstytis į pasisakančius už radikalias reformas, į tuos kurie stengėsi laviruoti ir tuos kurie besąlygiškai laikėsi ilgamečių partinių nuostatų. 1989 m. pabaigoje pakoregavus Lietuvos SSR Konstituciją LKP prarado savo monopolinį statusą ir šalyje prasidėjo daugiapartinės sistemos formavimasis. Kitas svarbus faktas, kad LKP skilo į dvi organizacijas, nes didžioji dalis partijos atsiskyrė nuo SSKP, o likusieji ir toliau vadovavosi SSKP nurodymais bei programa.
Tačiau nereikėtų pamiršti svarbiausio, jog 1988 metų vasarą buvo įkurtas Sąjūdis. Pradžioje pasiskelbęs kaip lojali socialinė opozicija, siekianti paremti M.Gorbačiovo vykdomą „perestroikos“ politiką ir pasivadinęs Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiu (LPS), vėliau jis tapo atviru kovotoju už šalies nepriklausomybę bei atliko svarbų vaidmenį Lietuvos politinės sistemos formavimosi pradžioje. Sąjūdžio gretose buvo nemažai LKP narių, kurie siekė permainų, tačiau kita LKP dalis pasirinko „vidurinįjį kelią“, t.y. nedalyvauti Sąjūdžio veikloje ir laikytis kuo toliau nuo promaskvietiškosios LKP-SSKP. Štai šis „neutralusis“ komunistų branduolys po kurio laiko ir nusprendė transformuoti LKP partiją į reprezentacinę ir ideologiškai vienalytę partiją su nauju LDDP (Lietuvos demokratinė darbo partija) pavadinimu. Nors prieš pavadinimo keitimą LKP sugebėjo išsaugoti išvystytą partinę struktūrą, tačiau lyginant su 1986 metais (tada ji turėjo 197274 narius) šios partijos narių skaičius sumažėjo daugiau kaip 10 kartų. Galima būtų paminėti, kad Latvijoje ir Estijoje komunistų partijos narių skaičius buvo žymiai mažesnis. 2001 m. pradžioje LDDP susijungdama su Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) ne tik pagausino partijos narių skaičių, tačiau perimdama mažesnės partijos pavadinimą galutinai atsikratė bet kokių paskutinių sąsajų su savo komunistine praeitimi.
Kadangi Sąjūdis buvo visuomeninis politinis judėjimas, tai jo viduje ir šalia susikūrė didžioji dauguma Lietuvos partijų, kurios buvo opozicinės LKP. Galiausiai 1993 m. pavasarį iš aktyviausių Sąjūdžio narių branduolio susikūrė Tėvynės sąjungą (Lietuvos konservatoriai) (TS(LK)), o pats Sąjūdis tapo tik visuomenine organizacija. Vėliau TS(LK) taip pat pasuko susijungimo su mažosiomis partijomis keliu, tačiau tik po susijungimo su Lietuvos krikščionių demokratų partija (LKDP) ir kiek pakoregavusi pavadinimą į Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), ji po dviejų ankstesnių nesėkmingų rinkimų į Seimą galiausiai laimėjo rinkimus ir suformavo valdančiąją koaliciją.
Tai štai ir atsakymas iš kur tos didžiosios Lietuvos partijos turi tiek daug narių
Prieš pat 2008 m. Seimo rinkimus televizijos politinių debatų laidoje viena iš dabartinės valdančiosios daugumos narių paklausta ką ji mano apie naujos partijos bandymą patekti į Seimą tiesiog atsakė, kad kam kurti naujas partijas juk jau yra prikurta, ir geriausiai ji vertina dvipartinę sistemą. Tada pagalvojau, koks nuoširdumas ir vos nesusigraudinau, net agituoja žmones stoti į visiškai priešingos ideologijos partiją, aišku jei nepatinka ta, kurioje ji esanti. Tačiau tai ir yra pati didžiausia blogybė, t.y. ji tarsi norėtų pasakyti, kad nekurkite naujų partijų, nes atėjus naujų partijų atstovams į Seimą sisteminių partijų vadams jie kelia didelį galvos skausmą. O juk taip gražiai sutaria skirtingų sisteminių partijų ilgamečiai nesikeičiantys Seimo nariai; na kartas nuo karto kai filmuojama reikia rinkėjams parodyti, kad būna ideologinių nesutarimų, bet galiausiai visi ilgamečiai Seimo nariai gi žino, kad tai tik dėl rinkėjų, juk darbas toks ir pykti vienas ant kito neturi teisės.
Kitas ne mažiau svarbus pastebėjimas dėl partijų pavadinimų ir ideologijų. Ši tema jau tiek dažnai nagrinėjama, kad Socialdemokratų partija turinti ginti socialinį teisingumą atstovauja turtingiausiųjų interesus, kad konservatoriai nukrypsta į socialinio teisingumo paieškas, o liberalai apskritai nežino prie ko prisišlieti, tačiau prieš šiuos Seimo rinkimus įvyko kiek netikėtas ideologinis lūžis konservatorių rinkiminėje taktikoje. Kalbu apie internete pasirodžiusius linksmus paveiksliukus iliustruojančius per kadenciją nuveiktus darbus. Prisipažinsiu, man tai buvo netikėta ir kažkiek žinodamas liberalų „virtuvę“ iš vidaus iškart supratau, kad liberalams išmuštas pagrindas iš po kojų. Esmė tame, kad liberalai eidami į rinkimus visada stengiasi atrodyti linksma, nerūpestinga ir jaunatviška partija, nes taikosi į jauniausią elektoratą, laisvę mylinčius žmones ir smulkiuosius verslininkus, kurie ateina balsuoti patikėję spalvingais ir linksmais liberalų šūkiais. Tačiau skirtumas tarp dabartinės konservatorių ir buvusios nuolatinės liberalų reklamos tai, kad konservatoriai giriasi ką nuveikę, o liberalai gyrėsi ką žada padaryti. Gali būti, kad tai konservatorių atsakas į liberalų šūkį „Liberalai - sveiko proto dešinieji“, su kuriuo jie ėjo į 2011 m. savivaldos rinkimus, tačiau neatmetu ir kitos priežasties. Panašu, kad konservatoriai taip „prisikarpė“ pensijų ir kitų socialinių išmokų bei apkrovė gyventojus papildomais sunkiai pakeliamais mokesčiais, kad dabar patys puikiai supranta, kad visiškai orientuotis į nuolatinius vyresnio amžiaus savo rinkėjus po tokių triukų neverta. Bet jei tai tik atsakas į liberalų ankstesnį poelgį, tai tikrai rimtas, nes konservatoriai į pirmąsias linijas demonstratyviai bando „įpinti“ kuo daugiau jaunimo ir atrodyti kuo jaunatviškesne partija, o tai vėlgi įsiveržiama į liberalų veiklos lauką. Manau liberalams buvo pati didžiausia šventė, kai vienos žmonių linksminimo partijos likučiai (anksčiau buvusios gausios partijos, kuri įžengė į Seimą su didžiausiu griausmu) susijungė su kita liberalų partija bei „surimtėjo“. Tačiau balsuojantys už liberalus dažniausiai net neužsiduoda sau klausimo kokią jiems laisvę bando įpiršti liberalai. Vienas mąstytojas Isaiah'as Berlin'as apie laisvę yra rašęs, kad laisvę apibūdina dvi frazės. Pirma iš jų, tai laisvė nuo ko nors (arba laisvė nuo kažko), antra, laisvė kam nors (žmogui, grupei žmonių ar kt.). Neįsigilinę rinkėjai laisvės šūkį priima kaip skiriamą jiems, tačiau realybė po rinkimų būna visai kitokia. Čia kaip su tuo buvusiu be galo populiariu rinkiminiu šūkiu „Nusipelnėme gyventi geriau“, tačiau tas šūkis nepaaiškino kas nusipelnė gyventi geriau, o galutiniame rezultate gavosi, kad to nusipelnė tik išrinkti į Seimą.
Grįžtant prie laisvės reikėtų paminėti, kad vos išgyvenantis ir neturintis jokios nuosavybės žmogus šiuolaikinėje kapitalistinėje visuomenėje yra kaip ir laisvas, nes įstatymais ar brutalia jėga jis neverčiamas dirbti ar nedirbti, tačiau jo laisvė labai primityvi, kadangi jo pasirinkimo laisvė apsiriboja galimybe dirbti arba badauti. Todėl John'as Rawls'as ir teigia, kad kiekvienam asmeniui turi būti suteikta maksimali laisvė, tačiau kiekvieno žmogaus laisvė turi būti suderinama su tokia pat kitų laisve. Laisvės sampratą šis teoretikas aiškina kaip teisių, laisvių, galimybių, galių, pajamų, turtų ir tam tikro savigarbos pagrindo visumą. Netikiu, kad liberalai Lietuvoje kada nors galės suteikti žmonėms čia minimą tikrąją laisvę, todėl siūlyčiau susimąstyti ar verta tikėti „laisvės pranašų“ pažadais. Pasakysiu daugiau, kad liberalų esančių Seime laisvė jau seniai užgožė likusių Lietuvos gyventojų laisves.
Kadangi pats nepriklausau jokiai partijai, bet puikiai žinau, kas ten vyksta ne iš pasakojimų, o savo patirties, galiu rašyti visą tiesą nebijodamas, kad kitą dieną būsiu kokios sisteminės partijos vadovo pakviestas atvykti ir pasiaiškinti ar net tiesiog pašalintas iš partijos be ilgų ceremonijų. Visose sisteminėse partijose (nesvarbu kokia jų iškaba ar propaguojami šūkiai) yra bendras valdymo modelis. Partija yra kaip gyvas organizmas, kurioje yra viena pagrindinė asmenybė (netikėkit, jei kas sakys, kad tokios nėra) ir ją supantys dar keletas, tai yra vadinamoji „kepurė“, o apačioje tai kas tą „kepurę“ nešioja (kad būtų paprasčiau paaiškinti pavyzdžiu paimsiu žmogų kaip visumą nesigilindamas į kitas jo aprangos detales ir t.t.), t.y. gausybė eilinių partijos narių, kurie moka nario mokesčius, neatlygintinai dirba partijos naudai, bet neturi nė mažiausios galimybės pasinaudoti tuo ko naudojasi esantys „kepurėje“.
Kam nors iš eilinių partijos narių priartėti prie „kepurės“ teoriškai kaip ir yra galimybių, tačiau patekti į ją nėra absoliučiai jokių šansų be esančių „kepurėje“ užtarimo ar neturint įspūdingų turtų, įtakos svertų instituciniame valstybės valdymo lygmenyje ar stambaus verslo pasaulyje, kuriuos partija galėtų išnaudoti savo ar vadovo bei jo aplinkos interesams tenkinti. Kiek kitaip yra mažose partijose, kuriose žmonės susiburia bent minimaliai kilnių tikslų vedami ir „kepurės“ vaidmenį jose užima „smegenų centras“ (jei būna kitaip, tai partija neilgai egzistuoja) į kurį gali patekti visi, kurie nuoširdžiai dirba partijos naudai.
Yra tokių mažų partijų, kurios net ir pastoviai nelaimėdamos rinkimų ir toliau veikia dėka idėjinių nenuilstančių žmonių darbo (ypač tokių žmonių gausu visuomeninėse organizacijose). Mažose politinėse ar visuomeninėse organizacijose bendravimas tarp juose susibūrusių žmonių yra žymiai artimesnis ir anksčiau ar vėliau išaiškėja jei vadovas ar grupelė žmonių siekia tik savanaudiškų tikslų. Kai kurių paskutiniu metu susikūrusių partijų ypatybė yra ta, kad jos susikūrė iš būtinybės, nes visuomeninės organizacijos gali dalyvauti tik savivaldos rinkimuose, o patekti į Seimą joms nėra jokių įstatyminių galimybių. Tai tiesioginė sisteminių partijų atitrūkimo nuo visuomenės pasekmė, nes visuomenė nebetiki, kad ją gali atstovauti partijos (apie tai byloja ir be galo žemi partijų reitingai).
Visuomenė labiausiai laimi, kai partijos parlamente gina savo programas ir ideologijas ne viešai prieš televizijos kameras, o nuolat ir realiai gyvenime kasdien priimdamos įstatymus, kurie tik gerina visų šalies piliečių gyvenimą. Lietuvos politikoje turėtų realiai veikti principas „du pešasi, o trečias laimi“, tai yra partijos turėtų ne sau naudos ieškotis, o tarpusavyje kovoti kaip labiau pagerinti žmonių gyvenimą. Ir ta kova turėtų būti ne kaip kai kurių šalių parlamentuose kumščiais ar įvairiomis parodomosiomis akcijomis, o naudingų įstatymų priėmimo formomis bei derybomis dėl jų su nepritariančiomis partijomis. Tai be galo sudėtingas procesas, kuris ir vadinamas politika, o kad šis procesas būtų lengvesnis į pagalbą kaip konsultantus būtina kviestis visuomenines organizacijas, turinčius rimtų pasiūlymų aktyvius piliečius bei teisės, ekonomikos ir kitus ekspertus.
Taigi mano nuomone tik mažų partijų gabių ir išsilavinusių atstovų gausybės ir įvairovės dėka įmanoma išjudinti tą nusistovėjusią sisteminių partijų klampynę. Kadangi sisteminės partijos turi vidutiniškai 15000 narių, tai galima net neabejoti, kad jos VISADA turės savo atstovų Seime ir nesvarbu ar tarp valdančiųjų, ar tarp opozicijos, o šių partijų atstovai patekę į Seimą greitai ras bendrą kalbą su kitais tokių pat sisteminių partijų atstovais ir vieni kitų ne tik kad „neskriaus“, bet esant reikalui ir užsistos vienas už kitą. Todėl tokių partijų vadovai gali sarkastiškai šaipytis iš savo šalies gyventojų televizijos ekranuose (ką jie ir daro kasdien be jokios sąžinės graužaties), nes puikiai žino, kad jie bus per rinkimus pirmajame savo partijos sąrašo penketuke ir kad absoliuti dauguma piliečių automatiškai visada balsuoja pagal principą „skaičiuoju iki trijų...“
Svarbus pastebėjimas. Taip jau yra, kad rinkėjai dažnai reitinguoja partijų rinkiminius sąrašus pagal posakį iš gerai žinomo seno lietuviško filmo apie Tadą Blindą: „Skaičiuoju iki trijų. Daugiau nemoku“. Problema ne tame, kad žmonės nemoka skaičiuoti (norėčiau pamatyti žmogų, kuris nemoka skaičiuoti), tiesiog žmonės nelinkę ilgai kvaršinti sau galvos kokios sąraše dar yra asmenybės, todėl reitingavimą jie atlieka iš dalies automatiškai, iš dalies dėl informacijos trūkumo apie likusius kandidatus, kadangi pastarųjų savireklamai partijos mažai skiria (arba visai neskiria) resursų. Galutinis rezultatas būna toks, kad ir vėl į Seimą išrenkami tie patys žmonės, kurie prieš tai nepateisino juos rinkusių piliečių vilčių, nes rinkėjai visai nebalsuoja arba vėl balsuoja už tuos pačius, teigdami „...nes nėra už ką balsuoti...“.
Tačiau didžiausia blogybių blogybė yra piliečių abejingumas. Rinkimų įstatyme numatyta, kad nesvarbu kiek ateis rinkėjų balsuoti, rinkimai bus laikomi įvykusiais net jei ateis balsuoti 1 procentas (ar net mažiau) Lietuvos gyventojų. Aišku tarptautinė bendruomenė gal kiek sunerims po tokių rinkimų, bet vėliau viskas nurims, nes juk žmonių rinkta valdžia. Todėl net ir žinant, kad maža partija neturi galimybės laimėti, jau geriau už mažas balsuoti ir širdyje žinoti, kad balsavai prieš sistemines partijas, nei visai nebalsuoti ir palikti galimybę balsuoti tik sisteminių partijų nariams, nes tarp tų 15000 visada yra nemažai tokių, kurie per visus rinkimus patikimai balsuoja už „reikiamą“ partiją.
