Taip jis kalbėjo tęsiantis ginčams dėl to, ar reikėtų Vilniuje statyti J. Marcinkevičiui paminklą.
„J. Marcinkevičius sau pasistatė tokį paminklą, kad jau joks XXI amžiaus ideologinis inkvizitorius jo nebenugriaus. Tai yra turbūt didžiausias dainius, kurį mes turėjome XX amžiuje arba vienas iš garsiausių mūsų poetų, su kurio eiliuotu žodžiu ėjo ir į Sąjūdį žmonės, ir į laisvę ėjo žmonės“, – žurnalistams Šilalės rajone sakė šalies vadovas.
„Gaila, kad šioje situacijoje vėl tokiu negražiu būdu diskutuojame net ne tiek apie paminklą arba jo tikslingumą arba jo meninį vaizdą, bet apie patį J. Marcinkevičių“, – pridūrė jis.
Pasak G. Nausėdos, J. Marcinkevičiaus pavardė yra neišdildoma iš Lietuvos istorijos.
„Gaila, kad tokie dalykai skaudina jo artimuosius ir kiekvieną kartą mes savotiškai atliekame jų atžvilgiu savotišką žudymo aktą tokiomis diskusijomis“, – kalbėjo prezidentas.
Lietuvos rašytojų sąjunga pernai paskelbė architektūrinio-skulptūrinio objekto J. Marcinkevičiui atminti konkursą, kurį laimėjo „Architektūros linijos“ architektų projektas „Trilogija“.
Diskusija dėl J. Marcinkevičiaus įamžinimo neseniai atsinaujino eseistui Vytautui Toleikiui leidinyje „Šiaurės Atėnai“ publikavus straipsnį „Justinas Marcinkevičius – iškiliausias tarybinis lietuvių poetas", viešojoje erdvėje iniciatyvą dėl paminklo šiam poetui komentavo ir daugiau viešųjų intelektualų, vadindami jį pertekliniu ar per ankstyvu.
Vilniaus meras Valdas Benkunskas tvirtino, kad savivaldybė prieš uždegdama žalią šviesą tokiam menininko įamžinimui lauks visuomenės sutarimo.
Poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas bei visuomenės veikėjas J. Marcinkevičius (1930–2011) per kūrybos metus išleido apie 50 eilėraščių, vaikų poezijos, dramaturgijos, esė, publicistinių knygų, tarp žymiausių jo kūrinių – draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“.
Rašytojas buvo aktyvus Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, dalyvavo Sąjūdžio veikloje, tačiau dalis literatūrologų ir istorikų nevienareikšmiai vertina jo vaidmenį ir kai kuriuos kūrinius sovietmečiu.
Jis 1957 ir 1969 metais yra pelnęs LSSR valstybinę premiją, 2001-aisiais – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.
