Būtų naivu įsivaizduoti mūsų laikotarpį kaip unikalų pasaulio istorijoje. Pereinamųjų epochų, kada griuvo idealai, žlugo vertybės, nuvertėjo žmonių santykiai ir žodžiai, iro bendruomenės ir gyvenimo būdai, vien moderniojoje Europos istorijoje pakako su kaupu.
XVI amžiaus anglų poetas Robertas Crowley, reaguodamas į viduramžių Europos pabaigą ir miesto gyvenimo pokyčius, tokiomis kandžiomis eilutėmis nusakė Elžbietos epochos anglų miestą:
And this is a city
In name but in deed
It is a pack of people
That seek after meed.
For officers and all
Do seek their own gain
But for the wealth of the Commons
Not one taketh pain.
And hell without order
I may it well call
Where every man is for himself
And no man for all.
(Tai štai kas čia vadinama miestu
Bet juk iš tiesų
Tai tik krūva žmonių
Kurie vaikos pinigų.
Mat pareigūnai ir visi kiti
Tik žiūri sau naudos
Bet dėl paprasto žmogaus gerovės
Nieks čia nesuka galvos.
Ir pragaru be jokios tvarkos
Vadinčiau miestą šį
Kuriame visi gyvena sau
Ir kuriame nėra bičiulio tau.)
(Vertimas mano – L. D.)
Nemanau, kad Roberto Crowley’o aprašytasis XVI amžiaus Anglijos miestas maloniems skaitytojams neprimena XXI amžiaus pradžios Lietuvos miestų. Bendruomenė nebelaikoma socialine tikrove. Tikrovė tapatinama tik su atomizuotu individu, ieškančiu išsigelbėjimo (arba individualaus buvimo pasaulyje prasmės – o tai juk ne kas kita kaip modernus sielos išgelbėjimo pakaitalas) arba naudos.
Didžiausias visų laikų literatūros kūrinys, kuriame pavaizduotas socialinių saitų trūkinėjimas, tiesiog akyse vykstantis visų žmogiškųjų santykių vulgarėjimas ir brutalėjimas, lydimas nuogo pragmatizmo ir cinizmo kulto, yra Miguelio de Cervanteso „Don Kichotas“.
Šiame romane yra pavaizduotas geležies amžiaus – visuotinio ginklų, jėgos santykių ir pasaulinio judėjimo išplitimo amžiaus – atėjimas, kada nebelieka jokio tikėjimo idealizmu ir kada bet koks pasišventimas bei tikėjimas idealais laikomas pamišimu. Visai kaip mūsų dienomis. Kažkada netikintis žmogus buvo laikomas pamišėliu. Šiandien pamišėliais laikomi tikintieji. Lygiai kaip ir idealistai.
Don Kichoto tragizmas slypi ne jo įtikėjime į Galijos Amadžio, grafo Rolando, karaliaus Artūro, burtininko Merlino ir kitų riterinių romanų herojų bei personažų realumą, o jo pasiryžime savo laikysena ir visu gyvenimu išlaikyti vertybes, kurios jau nebeegzistuoja jo amžiuje ir kurių nebeatpažįsta aplinka.
Tragedija įvyksta ne tada, kai Don Kichoto užmačių bei kalbų nesuprantantys sodiečiai ar vagišiai apkulia Liūdnojo vaizdo riterį ir Sančą Pansą, o tada, kai aristokratai tyčiojasi iš Dono ir jo ginklanešio, nepaisant to, kad jų lūpomis tą akimirką byloja kone biblijinė išmintis ir pačios kilniausios paskatos.
Malūnus puolantis ar lėlininko teatro lėles sumaitojantis Don Kichotas gal ir nusipelno pajuokos, bet žiauru ir beprasmiška iš jo tyčiotis tada, kai jis prabyla apie už gyvybę ir gyvenimą brangesnę bei svarbesnę garbę, sykiu ir nuolankumą bei tarnystę tam, kas yra aukščiau už mus. Juk be šitų dalykų mes degraduotume iki vienas kitą ir pasaulį vartojančių biologinių esybių lygio.
Tad Don Kichoto slaptoji etika nėra mechaniškas viduramžių siužetų pakartojimas. Don Kichotas gyvena ne tam, kad jį pripažintų ir atpažintų aplinka, o tam, kad nežūtų tai, kuo jis tiki. Užgimstančiame barbarybės ir masių amžiuje jo pasitraukimas gali nutraukti idealo egzistavimą. Juk idealai miršta tą pačią akimirką, kai jais nustojama tikėti.
Sanča Pansa nusipelno pajuokos ir gal net apkūlimo tada, kai skaičiuoja būsimąją naudą, kurią jis esą gaus iš tarnavimo savo ponui, arba tada, kai svaičioja apie tapimą Don Kichoto jam žadėtos salos gubernatoriumi. Bet kai įvyksta jo gubernatorystės inscenizacija, lydima didikų pokštų ir negailestingo tyčiojimosi, Sanča Pansa tampa tragiška figūra – jis ne tik išmintingai elgiasi, tapęs fiktyviuoju gubernatoriumi (ir puikiai išlaikęs galios egzaminą – jos dėka tapęs net kilnesne būtybe nei buvo anksčiau), bet ir vis labiau linksta į savo poną kaip į vienintelį draugą, o ne kaip į naudos šaltinį.
Tikrovės atpažinimo sutrikimas įvyksta tada, kai didžiosios knygos atsiskiria nuo dabarties. Žmonės pasijunta patekę ne į savo epochą ir skausmingai išgyvena jos egzistencinį svetimumą sau. Tai Hermanno Hesse’s aprašytasis pasaulis, kuriame jo „Stepių vilko“ pagrindinis veikėjas Haris Haleris gyvena „auksiniu pėdsaku“ – Bacho, Mozarto, Goethe’s, Dostojevskio kūriniais – ir atvirai niekina savo destruktyvų ir į nuosmukį besiritantį amžių.
Italų filosofas Giambattista Vico savo genialiame veikale „Naujas mokslas“ (pilnas pavadinimas – „Naujojo bendros tautų prigimties mokslo principai“, 1725 metai) rašė, kad nuolat pasikartojanti, bet sykiu į kokybiškai naujas pakopas įžengianti žmonijos istorija ne tik byloja apie trejopą žmogaus prigimtį (dieviškąją, herojiškąją ir žmogiškąją) bei su ja susijusias skirtingas kalbos ir jautrumo formas, bet ir kartas nuo karto sugrąžina mus į barbarybės būklę.
Tuos sugrįžimus Vico siejo su ypatingos žmogaus padermės susiformavimu – ją jis vadino bestioni. Tai barbariški ir žvėriški padarai, kurie sugriauna civilizaciją. Bet moderniajame pasaulyje bestioni, anot Vico, pasirodys ne kaip brutalūs milžinai (kurių egzistavimu, beje, buvo ilgai tikėta viduramžių ir renesansinėje Europoje), o kaip šalti, asocialūs ir nejautrūs žmonės, nejaučiantys jokios simpatijos kitiems žmonėms ir nepatiriantys jokio bendrumo jausmo jų atžvilgiu.
Ar mūsų gyvenime galima įžvelgti moderniųjų barbarų atėjimo pėdsakų? Neabejoju, kad taip. Kad ir kokia metafora mes nusakytume šį reiškinį – geležies amžiaus, Vico bestioni, ar Hesse’s „feljetonistinės epochos“ – akivaizdu, kad mūsų akyse sparčiai vyksta didžiulio masto socialinio ir moralinio nejautrumo įsigalėjimas.
Jei atidžiai žvilgtelėsime į Lietuvos intelektualinio ir kultūrinio gyvenimo kasdienybę, netruksime pastebėti, kad čia įvyko kažkoks negera lemiantis atminties ir jautrumo lūžis. Juk iš mūsų gyvenimo sparčiai dingsta ne tik lietuviškas raštingumas, geras gimtosios kalbos mokėjimas (svetimas kalbas palikime ramybėje – netikiu, kad gimtosios kalbos primityvizacija vestų į geresnį kitų kalbų mokėjimą) bei apskritai didžiųjų knygų vaidmuo, bet ir netolimos istorijos pojūtis.
TV žvaigždžių ir garsenybių fabrikavimas iš pusmokslių ir rišlaus sakinio nesurezgančių žmonių; teatrų vegetavimas; lėta ir užtikrinta universitetinio mokslo bei akademinio gyvenimo mirtis; visko, kas tik aukščiau už kolektyvinę vidutinybę, nukišimas į paraštę; analfabetizmo ir karingos bukaprotystės triumfas politikoje – juk tai nėra vien kažkokios techninės ir administracinės nesėkmės valdant kraštą, kaip kartais patys mėginame save raminti. Tai visų pirma nejautra, kartu ir gyvenimas taip, tarsi neegzistuotų ištisos kartos, profesijos, grupės ir kitų šalių bei žmonijos patirtis.
Su vis didesne nostalgija ir į kaip stebuklą žvelgi į praėjusio amžiaus septintojo ir aštuntojo dešimtmečių lietuvių kiną ir meninę fotografiją. Kad ir kokios būtų anos epochos ir nusikalstamos ideologijos padariniai bei deformacijos, vien ano meto aktoriai ir jų veidai atrodo tarsi atkeliavę iš kitos eros ir kultūros.
Mūsų akyse vyksta viso Lietuvos viešojo gyvenimo vulgarizacija ir save gerbiančioje šalyje tiesiog neleistinų dalykų kalbėjimas apie žmones, visuomenę, mažumas, pagaliau – savo kultūrą. Savęs vaizdavimas su atvira panieka stulbina tuo, kad po to dar tikimasi kažkokios kitų pagarbos sau.
Pažemintos profesijos ir grupės – suniekinti policininkai, mokytojai, mokslininkai, aukštųjų mokyklų dėstytojai. Pauperizuoti ir iš gyvenimo išmesti vyresnio amžiaus žmonės. Kas tai? Nejaugi vien pereinamojo laikotarpio neišvengiamybės ir klaidos? Ar vis dėlto totalus nejautrumas viskam, kas nesusiję su jėga ir greita sėkme bei nauda? Laikini trūkumai, kaip sakydavo kompartijos bonzos savo kalbose, ar stingdantis naujojo geležies amžiaus šaltis?
