Praėjusį šeštadienį Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje iškilmingai įšventintas naujai paskirtas Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas. Iš Biržų krašto kilęs ir Romoje teologijos mokslus krimtęs 51-erių metų jėzuitų vienuolijos narys išskirtiniame interviu BABILONO laikraščiui prisipažino besidžiaugiantis, kad yra paskirtas būtent į Panevėžį, ir teigė norintis būti kuo arčiau žmonių.
Praėjusį savaitgalį vykusiems vyskupo šventimams vadovavo kardinolas, Vilniaus arkivyskupas emeritas Audrys Juozas Bačkis. Jam asistavo arkivyskupas, Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Iš jo vyskupas L. Virbalas perėmė Panevėžio vyskupijos valdymą. Ceremonijos metu L. Virbalą lydėjo kunigas, Lietuvos jėzuitų provinciolas Gintaras Vitkus ir kunigas, Zarasų parapijos klebonas Remigijus Kavaliauskas.
Giedojimui vadovavo maestro Antanas Šauklys. Iškilmėse giedojo Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros ir Biržų šventojo Jono Krikštytojo parapijos, iš kurios kilęs naujasis vyskupas L.Virbalas, chorai.
„Visa Bažnyčia Lietuvoje, o ypač Panevėžio vyskupija, šiandien su džiaugsmu pasitinka ir sveikina savo naująjį ganytoją, kurį Viešpats paskyrė mokyti, šventinti ir valdyti savąją tautą. Vyskupas Lionginas sugrįžta į gimtuosius namus, praturtėjęs patirtimi, įgyta tarnaujant Bažnyčios jam patikėtose vietose tėvynėje ir Romoje. Priimkite jį atvira širdimi, melskitės ir padėkite jam atlikti savąsias pareigas“, – sakė savo homilijoje kardinolas A. J. Bačkis.
Kardinolas įteikė L. Virbalui vyskupo tarnystės ženklus – žiedą, mitrą ir ganytojo lazdą pastoralą.
„Viliuosi geranoriško priėmimo ir stengsiuosi pateisinti lūkesčius, kuriuos daugelis man išsakė pasveikindami“, – sakė naujasis Panevėžio vyskupas L. Virbalas.
Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas sutiko atsakyti į BABILONO laikraščio klausimus.
– Kaip sureagavote į žinią, kad esate paskirtas Panevėžio vyskupu?
– Visų pirma, man džiugu važiuoti į Panevėžį, kadangi čia yra mano kraštas – esu biržietis. Pažįstu šį kraštą, pažįstu žmones, pažįstu kunigus, todėl paskyrimas į Panevėžį man buvo gera žinia. Kad esu paskirtas vyskupu, tiesą sakant, šiek tiek išgąsdino, nes tikrai apie tai negalvojau ir gal net ir nelabai norėjau, nes esu jėzuitas, Jėzaus draugijos narys. Mūsų darbas, apaštalavimas, yra kitoks (Lietuvos jėzuitai dirba Vilniaus ir Kauno jėzuitų gimnazijose ir greta esančiose Šv. Kazimiero ir Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčiose, taip pat Šv. Ignaco bažnyčioje Šiauliuose, vadovauja rekolekcijoms, skaito paskaitas ir panašiai – red. pastaba). Tiesiog galvojau, kad iš tų kunigų, kurie dirba vyskupijoje, galėjo būti paskirtas naujas vyskupas. Bet buvo toks sprendimas, toks paskyrimas, ir, na, turėjau jį priimti.
– Ką planuojate nuveikti, kam skirsite daugiausiai savo dėmesio ir laiko dirbdamas Panevėžio vyskupijoje?
– Žmonėms, žmonėms, paprasčiausiai žmonėms skirsiu daugiausiai laiko ir dėmesio. Labai gražiai dabartinis popiežius Pranciškus nuolat primena, kad Bažnyčioje ne instituciniai rūpesčiai pirmutiniai turi būti, bet dėmesys žmogui ir artimumas žmogui, dalinimasis Kristaus žinia, Kristaus gerąja naujiena, tikėjimo džiaugsmu. Tai pirmučiausia tikrai noriu būti arti žmonių.
– Ką ketinate konkrečiai daryti?
– O ką ir kaip konkrečiai daryti – reikia tiesiog susipažinti. Esu dar tik kelios dienos Panevėžyje, tad būtų per daug drąsu, turbūt ir įžūlu sakyti, kad jau žinau, kaip viską reikia daryti. Noriu kalbėtis su kunigais, kurie čia dirba, su žmonėmis, kaip jie mato, kas vyksta, kokių yra gražių iniciatyvų, kuriomis reikia tik džiaugtis ir tęsti, galbūt ir ką reikia judinti labiau. Sprendimai ateis bendraujant su žmonėmis ir, be abejo, pirmučiausiai su kunigais, kurie yra artimiausi bendradarbiai.
– Ko norėtumėte palinkėti panevėžiečiams, kurių ganytoju nuo šiol esate?
– Turėkite džiaugsmo būti lietuviais, krikščionimis, panevėžiečiais. Ten, kur gyvename, yra Viešpaties duota misija. Dažniausiai galvojame apie tai, kad kažkur kitur, kitokiomis aplinkybėmis, jeigu mes būtume kitokie, viskas būtų gerai. Iš tiesų čia yra mūsų vieta, čia mūsų kelias į dangų ir čia daug gražių dalykų, kuriuos galime atlikti. Linkiu taip pat priimti tikėjimą, kuris yra ne našta, ne pareiga, bet galimybė ir Dievo kvietimas į džiaugsmą. Šalia linkėjimo taip pat labai norėčiau paprašyti visų panevėžiečių, visų Panevėžio vyskupijos žmonių – melskimės vieni už kitus, palaikykim malda. Kai žmogų priimi maldoje, visai kitaip į jį žiūri, jisai tampa artimesnis, stengiesi suprasti jį. Ir manau, kad kaip tik tokia malda galėtų suvienyti mus visus ir taip pat žmones padaryti artimesnius ir draugiškesnius, broliškesnius, seseriškesnius vieni kitiems.
Trumpa vyskupo L. Virbalo biografija
Lionginas Virbalas SJ gimė 1961 m. liepos 6 d. Biržuose, katalikiškoje šeimoje. 1979 m. baigęs Biržų 2-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Biržų „Aušros“ vidurinė mokykla), dvejus metus studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute (šiuo metu Vilniaus Gedimino technikos universitetas).
1981–1983 m. atliko karinę tarnybą sovietinėje armijoje. 1983 m. stojo į Tarpdiecezinę Kauno kunigų seminariją, bet dėl sovietinės valdžios trukdymo seminarijos vadovybė jo negalėjo priimti. Daugiau kaip dvejus metus dirbo zakristijonu Linkmenyse (Ignalinos r.) ir studijavo filosofiją bei teologiją pogrindinėje kunigų seminarijoje.
1986 m. buvo priimtas į Kunigų seminariją, o 1989 m. įstojo į Jėzaus draugiją. Naujokyną atliko tęsdamas studijas seminarijoje, nes tuo metu vienuolijos dar negalėjo veikti viešai.
1991 m. gegužės 30 d. buvo įšventintas kunigu ir išvyko į Romą tolesnėms studijoms. Studijavo dvasingumo teologiją Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje, o 1994 m. gavo teologijos licenciato laipsnį. Studijų metais bendradarbiavo Vatikano radijuje.
Nuo 1994-ųjų metus dirbo jėzuitų naujokų vadovo padėjėju Austrijoje ir lankė Šventojo Rašto egzegezės paskaitas Insbruko universiteto Katalikų teologijos fakultete.
1995–1997 m. buvo Kauno jėzuitų namų vyresnysis ir Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios rektorius, dėstė Kauno kunigų seminarijoje.
1997 m. išvyko į Salamanką (Ispanija), kur atliko baigiamąją jėzuitų ugdymo programą. 2003 m. davė galutinius įžadus Jėzaus draugijoje.
1998–2005 ir 2008–2010 m. buvo Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčios rektorius, 1998–2005 m. Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje dėstė dvasingumo teologiją.
2005–2008 m. dirbo Lietuvos vyskupų konferencijos generalinio sekretoriaus padėjėju. 2009 m. paskirtas koordinuoti „Liturginių valandų“ vertimą į lietuvių kalbą.
Buvo „Bažnyčios žinių“ redakcinės komisijos, Vilniaus arkivyskupijos kunigų tarybos ir Visuotinės Lietuvių enciklopedijos mokslinės redakcinės tarybos narys.
Nuo 2010 m. Popiežiškosios rusų kolegijos Romoje rektorius.
2005 m. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.
Be gimtosios lietuvių, dar moka italų, ispanų, rusų ir vokiečių kalbas. Yra išvertęs ir parengęs keletą knygų, bendradarbiauja katalikiškoje žiniasklaidoje.
Panevėžio vyskupija
Įsteigta 1926 m. balandžio 4 d., Vilniaus bažnytinės provincijos dalimi tapo 1991 m. gruodžio 19 d.
Panevėžio vyskupijos teritorija yra šiaurės rytinėje Lietuvos dalyje. Vakaruose ji ribojasi su Šiaulių vyskupija, pietvakariuose – su Kauno, o pietryčiuose – su Kaišiadorių ir Vilniaus vyskupijomis.
Jos plotas 13 000 kv. km. Pagal 2002 m. gyventojų surašymo duomenis, vyskupijoje buvo maždaug 405 500 gyventojų. Iš jų apie 333 300 save laikė katalikais.
Panevėžio vyskupija suskirstyta į 9 dekanatus: Anykščių, Biržų, Krekenavos, Kupiškio, Panevėžio, Pasvalio, Rokiškio, Utenos, Zarasų.
Vyskupiją sudaro 112 parapijų, jas aptarnauja 87 dieceziniai kunigai ir 3 kunigai-vienuoliai.
Panevėžio vyskupijos vyskupai ir administratoriai:
1926–1957 m. – K. Paltarokas;
1958–1960 m. – J. Steponavičius;
1961 m. – P. Šidlauskas;
1962–1969 m. – P. Bakšys;
1969–1983 m. – R. Krikščiūnas;
1983–1984 m. – L. Povilonis;
1984–1989 m. K. Dulksnys;
1989–2002 m. – J. Preikšas;
2002–2013 m. – J. Kauneckas;
Nuo 2013 m. – L. Virbalas.
Autorius: TOMAS TAŠKAUSKAS