Nuo pirmadienio įmonei vadovaujantis 40-ies Marius Pulkauninkas interviu BNS sako, kad siekti šių pareigų jį paskatino laukiantys iššūkiai ir galimybė realizuoti save.
Kol kas apie konkrečius pokyčius įmonėje nekalbantis VMU vadovas sako, kad jo tikslas yra suderinti tris pagrindinius bendrovės tikslus: finansinius, socialinius ir ekologinius.
Be to, M. Pulkauninkas ramina, kad po urėdijų reformos miško kirtimo apimtys šalyje neišaugs, taip pat bus išlaikomi naujų miškų sodinimo tempai.
Jaunystėje skautu buvęs M. Pulkauninkas sako daug laiko praleidžiantis miškuose, tačiau nemedžioja.
– Pastaruoju metu dirbote naftos ir suskystintų gamtinių dujų (SGD) krovos bendrovėje „Klaipėdos nafta“. Kas paskatino pakeisti veiklos sritį iš energetikos į miškininkystę, persikelti iš pajūrio į Vilnių?
– Tas persikėlimas įvyko virtualiai, nes iki šiol gyvenau ir gyvenu Vilniuje, į Klaipėdą važinėdavau. Esu baigęs verslo administravimą ir vadybą, esu diplomuotas vadovas, tad natūralu, kad pastaruoju metu dirbau vadovaujantį darbą.
Žiūrėjau, kur galiu geriau save realizuoti, kur yra didesni iššūkiai. Ši vadovo pozicija (Valstybinių miškų urėdijos – BNS) man buvo labai įdomi, nes pati įmonė yra naujai suformuota, ji yra didelė ir reikšminga ir darbuotojų skaičiumi, ir apyvarta, ir valdomu turtu. Turėti galimybę valdyti tokią įmonę man, kaip vadovui, yra geras iššūkis ir žingsnis į priekį.
Iš kitos pusės traukia suplanuota ir jau daroma reforma miškų sektoriuje, nes galiu įgyvendinti savo tikslus, matymą, realizuoti savo sukauptą patirtį ir profesines savybes.
– Ar teisingai suprantu, kad pernai rugsėjį pirmą kartą skelbtame VMU vadovo konkurse nedalyvavote? Kodėl? Kas pasikeitė, jog nusprendėte sudalyvauti antrame konkurse?
– Iš pradžių neužfiksavau, kad buvo paskelbtas pirmas konkursas, tiesiog prasprūdo pro akis. Paskui antrą kartą pastebėjau ir tada jau nusprendžiau.
– Ar tai buvo jūsų sprendimas, ar kažkas jums rekomendavo tokią galimybę? Ar konsultavotės su pažįstamais dėl dalyvavimo?
– Sprendimas buvo vienareikšmiškai mano, aišku, aptartas šeimoje. Kai užsiminiau pažįstamiems apie šią galimybę, kad svarstau dalyvauti, iš visų išgirdau klausimą, ar tikrai noriu eiti į tą vietą?
– Pastaruoju metu vyko ne vienas konkursas į valstybės valdomų įmonių vadovų pozicijas. Kodėl pasirinkote būtent VMU?
– Kitos įmonės jau yra veikiančios, ten ateini į pakankamai nusistovėjusią struktūrą. VMU yra nauja įmonė ir čia dar reikia padaryti labai daug dalykų. VMU, mano požiūriu, yra įdomesnė ir žada daugiau iššūkių.
– Kokius tikslus sau keliate?
– Bendri tikslai buvo aiškūs jau pradėjus reformą – kad būtų apjungtas urėdijų valdymas į vieną įmonę ir ji būtų efektyviai ir skaidriai valdoma, duotų maksimalią norimą grąžą valstybei.
Įmonės tikslai yra trejopi: ekonominiai ir finansiniai, efektyvumas; socialiniai tikslai – darbuotojų darbo sąlygos, užimtumas, regionai; ir ekologiniai-aplinkosauginiai tikslai – miško išsaugojimas, tinkama jų priežiūra, kad būtų užtikrinta medžių įvairovė, sudarytos sąlygos paukščiams, gyvūnams, augalams.
Mano tikslas yra surasti tinkamą balansą tarp šių tikslų, kad nė vienas jų neužgožtų kitų.
– Urėdijų reformą nesėkmingai įgyvendinti mėginta ne vienerius metus. Pernai Seimui pagaliau pavyko pakeisti Miškų įstatymą, tačiau pasiūlymai taip pat sulaukė prieštaringų vertinimų, dalies visuomenės nepasitenkinimo, o procesą kritikavo ir prezidentė. Jūsų vertinimu, ar pasirinktas tinkamas kelias reformai įgyvendinti?
– Dauguma sutiko, kad urėdijos turi būti sujungtos, labiau buvo diskutuojama dėl to, kokiais būdais tai padaryti.
Įgyvendinant reformas visos pusės turi susitarti dėl tikslų ir įgyvendinimo būdo. Gal pritrūko bendradarbiavimo dėl pasirinkto kelio, tikslų išgryninimo. Diskusijos gali užsitęsti ilgai, bet buvo noras reformą įgyvendinti greičiau ir tai pasufleravo, kad reforma gal bus skaudesnė, bet ji bus įgyvendinta greičiau.
Kita vertus, buvo kalbų, kad viskas subyrės, kad darbuotojams tai netinka, bet dabar matome, kad taip neįvyko ir apjungimo metu įvardintos baimės netapo realybe.
– Šiandien vis dar girdime kritikų, keliančių klausimų dėl įmonės struktūros, asmenybių pasirinkimo, kelia darbuotojų atleidimo klausimus. Ar galite patikslinti, kiek darbuotojų dėl pertvarkos paliko įmonę?
– Gerai, kai yra kita nuomonė, tai neleidžia mums užsisėdėti. Išklausyti kitų nuomonių yra gerai, jos leidžia pasitikrinti, ar tikrai gerai viską darome.
Kalbant apie darbuotojus, buvę urėdijų vadovai buvo atšaukti, nes tokių pareigybių tiesiog nebeliko. Kitiems darbuotojams buvo pasiūlyta pereiti į naują įmonę ir atleidimo nebuvo nė vieno. Bet dalis darbuotojų nesutiko pereiti ir tai buvo jų sprendimas. Tokių darbuotojų yra apie 350, jiems buvo išmokėtos kompensacijos.
– Kiek šiuo metu įmonė turi darbuotojų? Ar tas skaičius jus tenkina?
– Dabar įmonėje yra apie 3,2 tūkst. darbuotojų. Labai plėsti darbuotojų skaičiaus nėra tikslo, mažinti jų šiuo metu irgi nenumatome.
– Ar jau žinote, kas dirbs jūsų komandoje?
– Pagal struktūrą turi būti keturi pavaduotojai, šiuo metu dirba trys ir yra vienas laikinas pavaduotojas, į šią poziciją bus ieškoma naujo žmogaus. (...) Kandidatūros dar neturiu.
– Buvęs generalinis miškų urėdas Rimantas Prūsaitis naujoje įmonėje dirba vyriausiuoju patarėju. Ar ši pozicija reikalinga ilgam, ar tik pereinamajam laikotarpiui?
– Sunku atsakyti, nes jo, kaip specialisto, kompetencija yra aukšta, jis turi daug patirties, jį žino darbuotojai. Įmonei yra naudinga jį turėti. Turėti tą patariamąją funkciją ir pagalbą yra labai vertinga ir kol kas nėra kitokių planų.
– Ar turite poziciją dėl centrinės būstinės?
– Ne, kol kas ne, dar ankstyvoje fazėje šitas sprendimas. Pirma reikia įsivertinti, kokios funkcijos bus atliekamos centriniame padalinyje, kiek tam reikės žmonių. (...) Dabar ieškome išsinuomoti patalpų trumpam laikotarpiui.
– Anksčiau būtų komunikuota, kad būstinė bus Panevėžio rajone esančiuose Katinuose, bet buvęs įmonės valdybos pirmininkas Gediminas Jasinevičius teigė, kad toks variantas neturėtų būti svarstomas. Ar, jūsų manymu, Katinai būtų optimali vieta įmonės būstinei?
– Tas klausimas dar nėra tiek pribrendęs, kad galėtume pasakyti, jog vienas regionas tinka ar netinka. Reikia žiūrėti, kokios funkcijos bus centriniame padalinyje, kiek darbuotojų jas atliks, kokių kompetencijų reikės. Galbūt vienos srities kompetencijas bus galima koncentruoti viename padalinyje, kitas kompetencijas – kitame.
– Pakalbėkime apie prekybą mediena. Nors prekybos tvarka įtvirtinta įstatyme, smulkieji medienos perdirbėjai vis dar skundžiasi, kad negali užsitikrinti žaliavų, nes kolegos latviai aukcionuose pasiūlo kur kas didesnes kainas. Kaip vertinate medienos prekybos situaciją?
– Medienos pardavimo taisykles tvirtina Vyriausybė ir įmonė dalyvauja kaip patarėja priimant sprendimą. Iš vienos pusės mes turime tikslą gauti kuo didesnę ekonominę naudą, bet kartu yra ir socialiniai bei aplinkosauginiai tikslai.
Prekybos sąlygos turi būti sudarytos tokios, kad medienos galėtų įsigyti ir didesni, ir mažesni rinkos dalyviai, bet kartu nebūtų pažeistos Europos Sąjungos konkurencingumo taisyklės.
– Ką galite atsakyti teigiantiems, kad sutelkus medienos prekybą vienose rankose, valstybė galės didinti medienos kirtimo normas, o valstybinė mediena atiteks tik didiesiems perdirbėjams?
– Miškas yra mūsų nacionalinis turtas ir visi mes norime, kad jis toks išliktų. Sprendžiant dėl miško kirtimo normų įmonė turi mažiausią įtaką. Kirtimo normos apribotos įstatymais, juose nurodoma, kad kirtimai niekada negali būti didesni, nei metinis prieaugis.
Metines kirtimų normas skaičiuoja ir rengia Miškų tarnyba, kuri su Aplinkos ministerija jas teikia Vyriausybei tvirtinti. Normos yra tvirtinamos kas penkerius metus ir sujungus urėdijas į vieną įmonę, jos niekaip nepasikeitė.
Be to, Lietuvoje iškertama mažiau, nei yra bendras prieaugis, nes dalis miškų yra rezervatuose, nacionaliniuose parkuose, kur kirtimai yra labai apriboti, taip pat yra saugomi miškai, kur ūkinė veikla yra mažiau leidžiama. Tik ūkiniuose miškuose leidžiami kirtimai, bet ir ten jie sudaro apie 70 proc. metinio prieaugio. Bendrai visuose valstybės valdomuose miškuose iškertama šiek tiek daugiau nei 50 proc. metinio prieaugio, ir tai reiškia, kad iškertama mažiau medžių nei jų užauga.
Per metus Lietuvoje valstybiniuose miškuose pasodinama apie 30 mln. sodinukų.
– Kokia šiuo metu situacija medienos rinkoje? Kokios būtų jūsų prognozės?
– Nuo metų pradžios medienos kainos yra pakilusios, kai kurių rūšių – apie 20 proc. didesnės. Įmonės pajamos dėl to didėja. Tą pakilimą diktuoja rinka, nes mediena yra pabrangusi visame pasaulyje. Iš mūsų pusės pasiūla yra stabili pagal patvirtintas kirtimų normas, o kainas formuoja paklausa.
Sunku pasakyti, kaip toliau vystysis rinka. Praeityje yra buvę, kad kainos buvo ir aukštesnės nei dabar, buvo jos ir nukritusios. Dabar esame vienoje ciklo fazėje, ateityje situacija gali pakrypti į vieną ar kitą pusę.
– Iš urėdijų tikimasi didesnės grąžos valstybei. Iš visų valstybės valdomų įmonių miškininkystės sektoriaus rezultatai yra mažesni nei energetikos ar transporto sektorių. Ar turite tikslą pakeisti šią situaciją?
– Finansinis tikslas didinti maksimalią įmonės grąžą nėra pagrindinis ir tvariausias įmonės tikslas. Neturime tikslo iškirsti kuo daugiau miško, kad gautume kuo didesnį pelną. Mūsų tikslas yra valdyti kaštus, kad taupytume ten, kur galime, ir neišlaidautume ten, kur nereikia.
Iš tų lėšų, kurias įmonė gauna pardavusi medieną, turime padengti kaštus, kurie buvo skirti tai medienai paruošti. Bet kartu turime užtikrinti ir bendrąsias funkcijas, pavyzdžiui, visų miškų gaisrinė sauga. Įmonė turi tą funkciją vykdyti, nepriklausomai nuo to, kiek gauna pajamų.
– Užsiminėte apie gaisrines. Viešųjų pirkimų tarnybos vadovė Diana Vilytė yra kėlusi klausimą, ar urėdijoms reikia pirkti gaisrines, kai už tai atsakingas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas. Ar šioje vietoje galime sulaukti pokyčių?
– Yra svarstoma apie glaudesnį bendradarbiavimą su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentu, bet čia labiau kalbame apie efektyvesnį technikos panaudojimą. Tiek gaisrininkai, tiek VMU turi technikos parką ir juos optimizavus gal būtų galima turėti teigiamą efektą valstybei. Čia esame atviri ieškoti didesnio efektyvumo.
– Buvo nemažai kalbama apie korupcijos apraiškas urėdijose, sulaukta teisėsaugos dėmesio dėl neskaidriai vykdytų viešųjų pirkimų. Kaip vertinate situaciją įmonėje? Gal jau esate gavę kažkokių signalų, ėmėtės veiksmų?
– Dar kol kas tokios informacijos nesu gavęs. Siekiame sukurti tokią įmonės struktūrą, procesus, kontrolės priemonės, kad žmonės neturėtų nei motyvacijos, nei paskatų, nei galimybių, o visuomenė neturėtų pagrindo net įtarimams, jog įmonėje kažkas neskaidru.
Mano lūkestis yra, kad kalbos apie korupciją sistemoje dingtų ir tam net nebūtų prielaidų. Man norisi, kad būtų atstatyta miškininkų ir miškų reputacija, kad visi žinotų ir tikėtų, jog įmonėje yra viskas skaidru ir niekam nekiltų abejonių.
– Ar esate pasodinęs medį?
– Pirmą medį pasodinau dar paauglystėje. Sugalvojau, kad noriu pasisodinti ąžuoliukų, miške susirinkau gilių ir šiandien iš jų yra išaugęs nemažas ąžuolas. Be to, sodyboje turime žemės ir su šeima esame pasodinę nedidelį miškelį.
Miškas man yra artimas. Kai prasidėjo nepriklausomybės judėjimai, dingo pionierių judėjimai ir atsikūrė jaunosios organizacijos, aš prisijungiau prie skautų ir jau nuo 13 metų aktyviai dalyvavau jų veikloje. Praktiškai visos vasaros prabėgdavo miškuose.
Ir dabar su draugais kartą per ketvirtį išsiruošiame į žygį į gamtą.
– Labiau mėgstate grybauti ar uogauti?
– Labiau esu grybautojas, nes grybą vis tiek lengviau pastebėti ir greičiau krepšys prisirenka. Vaikystėje daugiau uogaudavau, bet tai būdavo daugiau darbas, o ne malonumas.
– Medžiojate?
– Ne, su medžiokle neturiu nieko bendro.
– Šioje pozicijoje tai nėra labai įprasta.
– Man įdomesnė veikla yra žvėrių stebėjimas, o ne jų medžiojimas. Apskritai tai (medžioklė – BNS) gal yra labiau visuomenėje nusistovėjęs stereotipas, o ne būtinybė. Manau, kad galima parodyti, kad dalykai gali vykti ir kitaip.
– Ačiū už pokalbį.
---------------------
40-ies M. Pulkauninkas nuo pirmadienio vadovauja 42 miškų urėdijas apjungusiai Valstybinių miškų urėdijai.
Prieš tai jis trejus su puse metų dirbo bendrovėje „Klaipėdos nafta“. Anksčiau dirbo tarptautinėse audito ir konsultacinėse kompanijose „Arthur Andersen“, „Ernst and Young Baltic“.
Vienas iš M. Pulkauninko pomėgių – alpinizmas. 2006-2007 metais jis buvo Lietuvos alpinizmo asociacijos prezidentu, yra labdaros ir paramos fondo „Kalnų pašaukti“ vadovas.
