Už naujos redakcijos įstatymą penktadienį balsavo 77 Seimo nariai, prieš buvo trys ir susilaikė aštuoni parlamentarai. Numatyta, kad jis įsigalios nuo gegužės.
Įstatymo nepalaikę Seimo nariai teigė, jog jis suvaržo žmogaus laisves, nes suvienodinant terminus dėl priverstinio gydymo be teismo leidimo pasirinktas ilgesnis – trys darbo dienos.
Priverstinė psichikos sutrikimų turinčio paciento hospitalizacija bus galima ne ilgiau kaip 3 darbo dienas, tik jeigu iš jo elgesio matyti, kad yra reali grėsmė paties asmens ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ar turtui.
Šiuo metu Civilinis kodeksas priverstinį gydymą be teismo sprendimo leidžia tris dienas, tačiau Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme įrašytas dviejų parų terminas.
„Psichikos sveikatos įstaigose gydytojai dirba visą parą, ir darbo dienomis, ir nedarbo, todėl tikrai nebūtina palikti tokią nuostatą, kuri atveria kelią žmogaus teisių pažeidimams. Tai labai Rusiją ir netgi Sovietų sąjungą primenanti nuostata. Aš nesuprantu, kodėl mes 2019 metais turim tokio pobūdžio diskusiją Lietuvos parlamente“, – prieš trijų darbo dienų terminą pasisakė Aušrinė Armonaitė.
Konservatorius Mykolas Majauskas pažymėjo, kad su trijų darbo dienų terminu priverstinis gydymas be teismo sprendimo gali užsitęsti beveik iki savaitės.
Jam oponavęs konservatorius Antanas Matulas teigė, jog įstatymas „tikrai nekvepia socializmu“, ir yra atvejų, kai medikai nespėja kreiptis į teismą, turi išleisti pacientą, o dėl jo agresijos kenčia šeima.
„Mes iš esmės nieko nekeičiam, reikia apsispręsti, ar pasirinkti tris dienas, kaip Civiliniame kodekse, ar dvi paras, kaip įstatyme. Yra tikri daug atvejų, kai medikai nespėja apsispręsti, mato, kad negali išleisti, bet neturi galimybės kreiptis į teismą, išleidžia, žmonės kenčia“, – sakė A. Matulas.
Įstatymas nustato, kad tuo atveju, kai pacientui nereikia skubaus gydymo vaistais ar invazinių procedūrų, pirmiausiai turės būti taikomos nemedikamentinės priemonės – psichologinis konsultavimas, psichoterapija, o jei jų nepakanka – gydymas vaistais.
Naują įstatymo redakciją parengusi Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) pažymi, kad šiuo metu Lietuvoje dėl netinkamos įstatyminės bazės, ribotų žmogiškųjų išteklių lengvi psichikos sutrikimai gydomi nesilaikant minimalios intervencijos principo.
Ministerijos teigimu, įstatymą reikėjo keisti ir dėl kitų priežasčių – dabartiniuose teisės aktuose vartojama nevienoda, pasenusi terminija, ji diskriminuoja psichikos ir elgesio sutrikimų turinčius asmenis, skirtingai nustatoma darbo su psichikos sutrikimų turinčiais asmenimis tvarka.
„Psichikos sveikatos priežiūros ir Narkologinės priežiūros įstatymai yra priimti prieš du dešimtmečius, todėl juose nemažai pasenusių, dubliuojančių kitus įstatymus nuostatų. Kai kurios nuostatos yra labai abstrakčios, todėl jos neleidžia reformuoti psichikos sveikatos priežiūros sistemos“, – aiškinamajame rašte teigia ministerija.
Įstatymu įtvirtintas ir įtraukties principas, jis reiškia, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintiems pacientams būtų siekiama sudaryti galimybę gyventi šeimoje ir bendruomenėje, išsaugoti bei skatinti jų savarankiškumą.
Naujasis įstatymas taip pat reglamentuoja, kaip ir kokie gali būti taikomi psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų judėjimo laisvės ribojimai, taikant fizinio suvaržymo priemones.
Kaip pažymi ministerija, iki šiol Lietuvoje nebuvo nustatyta fizinio suvaržymo priemonių taikymo tvarka, o kiekviena sveikatos priežiūros įstaiga jas taiko pagal savo taisykles.
Įstatymu nustatyta, kad fizinis suvaržymas galėtų būti taikomas rankomis (žmogaus kūno jėga), specialiomis priemonėmis ar izoliuojant psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą atskiroje patalpoje.
Nustatoma, kad fizinio suvaržymo priemones skiria tik gydytojas psichiatras, išskyrus atvejus, kai fizinio suvaržymo priemones būtina taikyti nedelsiant, kol asmuo bus pristatytas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, kad gydytojas psichiatras įvertintų jo psichikos būklę.
Taip pat nustatoma, kad fizinio suvaržymo priemonių taikymo metu turi būti periodiškai, bet ne rečiau kaip kas 1,5 valandos vertinamas jų būtinumas ir jų taikymas nutraukiamas nustačius, kad nebėra jų taikymo pagrindų. Šiuo metu tokie terminai iš viso nenustatyti.
SAM aiškinamajame rašte pateikiama statistika, kad Lietuvoje asmenų, sergančių psichikos sutrikimais, skaičius nuolat didėja, kaip ir visoje Europoje. 2007 metais šalyje ligotumas psichikos ir elgesio sutrikimais sudarė 55,59 atvejų tūkstančiui gyventojų, o 2016 metais – 73,41 atvejų tūkstančiui gyventojų.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, depresiniai sutrikimai yra didžiulė ekonominė našta visuomenei ir užima ketvirtą vietą tarp visų ligų, sukeliančių didžiausią naštą.
Anot rašto, jei išliks dabartinės demografinės–epidemiologinės tendencijos, iki 2020 metų depresijos našta, atsižvelgiant į visų ligų naštą, padidės iki 5,7 proc. ir bus antroji (po išeminės širdies ligos) iš ligų, dėl kurių prarandami sveiki gyvenimo metai ir trumpėja gyvenimas.