Rita ŽADEIKYTĖ
Aplinkui Šiaulius, kur neseniai plytėjo pievos ir ganėsi gyvuliai, šiandien – naujų, modernių namų kvartalai. Į kaimą keliasi miesto žmonės, kad galėtų džiaugtis savo žole, gėlėmis ir žvaigždėmis. Buvę miestiečiai atsineša ir kitų tradicijų – stato užtvarus.
Apsivalymas nuo usnių
Vos pasukę už Aukštelkės (Šiaulių rajonas) bažnyčios sutinkame Vacį. Vyras dalgiu guldo usnis. Keturiasdešimties arų sklypas, paveldėtas iš mamos, dar neapgyvendintas. O kaimynystėje jau sutūpę modernūs namai, nors kažkada čia buvo usnynė.
„Miestas pajudėjo į kaimą su savo įpročiais, gražiai tvarkoma aplinka. Kaimo veidas labai keičiasi, o negyvenama, nedirbama žemės tuoj pavirsta usnyne. Tada reikia imti dalgį ir apsivalyti“, – žvelgdamas į netoliese statomus naujus namus juokėsi šiaulietis. Nauji namai jo kaimynystėje atsirado maždaug per penkerius metus.
Vacys sako, kad čia, savo žemėje, jis nebestatys naujų namų. Keturiasdešimt vienerius metus jis dirbo kūno kultūros mokytoju Šiaulių mokyklose, trisdešimt šešerius metus iš jų – „Juventos“ progimnazijoje.
„Gyventi kaime reikia pasiryžti. Kaime žymiai sunkiau gyventi, nei mieste. Dirbti daug reikia, kad sukurtumei grožį“, – svarsto Vacys.
Jis pats kilęs iš Kurtuvėnų miestelio, išvažiavo studijuoti į sostinę ir į kaimą nebegrįžo. Dabar džiaugiasi, kad vyksta atvirkštinis judėjimas – iš miesto žmonės keliasi į kaimą.
Girdėjęs, kad tarpininkai už žemę dabar siūlo labai mažai, todėl dar neskuba žemės parduoti. „Veltui atiduoti žemės negalima“, – įsitikinęs Vacys.
Devyni hektarai laisvės
Nuo Aukštelkės iki Sauginių – ištisi naujų namų kvartalai. Į vieną iš naujų namų prieš dešimt metų parsikraustė ir Linas Grublys su žmona Viktorija. Iki jų statybos šioje vietoje buvo plynas laukas.
Nuosavos žemės aplink namą – daugiau, nei devyni hektarai. Linas beveik 6 hektarų plote kuria parką. Nuosavas parkas buvo jo svajonė, nes vyras dirba aplinkos apželdintoju. Parke auginami augalai ne tik savo poreikiams, bet ir šeimos verslui.
„Darbo netrūksta, nes žmonės ir kaime labai stengiasi gražiau gyventi, gražiai tvarkosi sodybas. Kuriame, stengiamės ir mes su žmona. Dabar kaimas visiškai kitoks, nei buvo anksčiau, – sako vyras. – Kai šiferio stogus pakeis kaimas, tai bus rojus, o ne gyvenimas“.
Linas su žmona keletą metų gyveno bute Šiauliuose, bet Linas ilgai daugiabučio sienų neištvėrė. Dabar sodyboje – gražiausi gėlynai, reti želdiniai.
„Didžioji mano svajonė buvo bėgti į kaimą, į savo namą. Miestas žmogų uždaro į mažą dėžutę ir dusina. Bute nebent per langą galvą iškišti gali. O čia, kaime, nepalyginamai daugiau žvaigždžių matai. Čia laisvė begalinė. Tvenkiniai, žuvys, paukščiai, savo žąsys. Kaime gyventi jau tapo prestižu“, – su meile kaimo privalumus dėliojo Linas.
Malonumas ir piniginė
Linas tikina, kad kaime gyventi nėra pigu.
„Vienas brangiausių malonumų – važinėti kasdien į darbą. Kuras labai brangus“, – skaičiuoja Linas.
Už elektrą per mėnesį šeima sumoka ne mažiau kaip 300 litų. Daug elektrinių prietaisų name – šildo vandenį, viryklė elektrinė.
„Bet televizorius vasarą kaime – visiškai nereikalingas daiktas. Mes jo net neįjungiame“, – juokėsi Linas.
Reikia pasirūpinti malkomis. Tik vanduo nemokamas.
„Jeigu žmogus algos 1000 litų tegauna, kaime gyventi ir dirbti mieste – neįmanoma, iš karto „ragai“ piniginei“, – juokiasi Linas.
Linas nepataria kurtis kaime, jeigu turi mažiau, nei 30 arų žemės: juk reikia vietos ir sodui, ir daržui, ir kiemui, ir tvenkinukui, ir grožiui kurti.
Kaina už ramybę
Prie baigiamo įrengti namo Raizgių kaime netoli Aukštelkės triūsia šiaulietis Jonas, prekybininkas, su sūnumi Giedriumi, studentu.
Sūnus matuoja lentas, tėvas jas prisuka – bus siena malkinei. Statybos vyksta antrus metus, namui trūksta tik apdailos.
„Kol kas dar nebėgam iš miesto. Bet kad ir čia nebe kaimas. Kaimynai – miestiečiai, mes patys miestiečiai, visi dirbame mieste. Koks čia kaimas? Žemės ūkiu čia tikrai neužsiimsime“, – sako Jonas.
Kaime pigesni sklypai ir didesnė ramybė. To šeima ieškojo, nusprendusi statytis namą .
Jų sklypo plotas – 15 arų. Mieste 15 arų kainuotų maždaug tris kartus brangiau.
Nors patys šį tą sugeba statybose, tačiau namui statyti samdė profesionalus.
„Be dviejų tūkstančių litų už kvadratinį metrą namo pradėti statyti neįmanoma“, – skaičiuoja tėvas su sūnumi.
Prie kaimo pratinosi dvejus metus
Rasa Kardašienė ištekėjusi atvažiavo gyventi į vyro močiutės namą Sauginiuose.
„Nenoromis važiavau paskui vyrą į kaimą. Poros metų reikėjo, kol pripratau, kad gyvenu nebe mieste“, – prisimena Rasa.
Mieste gyventi žymiai patogiau, o kaime – darbo daugiau: namą prižiūrėti, aplinką tvarkyti.
Šeima kaime gyvena jau ketverius metus.
„Matau naudą gyventi kaime: savas daržas, šiltnamis, savos uogos, dukrytę Korneliją sveikai auginame. Mieste nebenorėčiau gyventi nė už ką. Bute koja ant kojos ir sėdėk, o čia ir malkų reikia parsinešti, ir krosnį užkurti“, – džiaugiasi moteris.
Rasa vairuoja automobilį, susisiekimas su Šiauliais čia puikus.
Nuoširdesnis bendravimas
Rasa taip pat sako, kad kaimas keičiasi: „Jau žmonės suprato, kad prie gatvės reikia sodinti ne bulves, o gėles, kad kaimynams gražu būtų“..
Rasa, spėjusi perprasti kaimo žmonių būdą, sako, kad jie nuoširdesni, geresni, linkę padėti.
„Kaime žinai, kad kaimynas visada padės, nesvarbu, ar cukraus pritrūksi, ar kastuvo. Mieste apie tai net nesvajok“, – sako Rasa.
Moteriai buvo keista, kad kaime visi vieni su kitais sveikinasi.
„Iš pradžių keistai jaučiausi, kad sveikinasi nepažįstami žmonės, o dabar aš pati su visais sveikinuosi, nesvarbu, pažįstamas ar ne. Kai nesisveikindavau, nes nežinojau kaimo taisyklių, sakydavo, kad esu „pasikėlusi“ miestietė“, – juokiasi Rasa.
Kuriasi naujos bendruomenės
Sauginių seniūnaitis Giedrius Jakubėnas – taip pat iš Šiaulių atsikėlė į Sauginių kaimą.
„Pirmiausia, rinkausi Sauginius todėl, kad labai graži vieta – šalia Bubių tvenkinys, asfaltuotas kelias, geras susisiekimas su miestu, vos dešimt kilometrų. Esu kilęs iš to krašto. Miestas mane veržė „juodai“, negalėjau gyventi uždarytas bute“, – atvirai pasakojo apie savo pasirinkimą G. Jakubėnas.
Sauginiuose – vos keletas parduodamų dar tarybiniais laikais statytų namukų, bet jų kaina – apie ketvirtis milijono.
G. Jakubėno teigimu, kaimas gražėja ir todėl, kad kuriasi kaimų bendruomenės. Jos rengia projektus ir gauna lėšų kaimo aplinkai tvarkyti, sprendžiamos eismo problemos.
„Atsikėlę iš miesto žmonės yra raštingesni – žino daugiau, turi daugiau galimybių. Gali daugiau pareikalauti tvarkos ir iš valdžios“, – sako G. Jakubėnas.
Užtvarai
Dėl vieno apgailestauja G. Jakubėnas, – kaime atsiranda užtvarai, į kai kuriuos naujuosius kvartalus laisvai nepateksi. Taip buvę miestiečiai kuria sau saugumą, bet ne tik.
„Per užtvarus jau negali privažiuoti kur nori prie vandens telkinio. Kaime ir keliai perkasami. Taip ribojama žmonių teisė grožėtis nuostabia apylinkių gamta“, – apgailestauja seniūnaitis dėl miestiečių į kaimą atsineštų įpročių.
