Sveikinu būtent su Naujaisiais metais ne todėl, kad nepripažinčiau Kalėdų ir Išganytojo gimimo prasmės. Tiesiog atsigręždamas į šiuos metus visiems sakau, kad ne viskas buvo blogai.
Atradimai ar praradimai?
Šįmet Lietuvoje atšvęstas valstybės atkūrimo projekto dvidešimtis. Kiekvienas turi savo nuomonę apie jo sėkmes ir nesėkmes. Bent jau žengiame per šį slenkstį labai nebijodami fizinio valstybės sunaikinimo grėsmės. Tarpukario dvidešimtmetyje buvo kitaip.
Netobula europinė kolektyvinio saugumo sistema nežada sugriūti, nors prezidentė Dalia Grybauskaitė ir paskelbė mus nuo kai ko išvaduojanti. Mat neva buvome sistemą ant pečių laikančios Amerikos įkaitai. Tautos numylėtinei prezidentei, reitingų citadelės šeimininkei, pasaulis atsidėkojo dviem nominacijomis: JAV žurnalo „Glamour“ ir britų žurnalo „The Economist“. Pastarojo veteranas Edwardas Lucasas padovanojo jai „Koją burnoje“ – prizą už blogus santykius su kalba.
Šįmet atradome, kad antisistemine visų laikyta pirmoji valstybės pareigūnė yra anapilin iškeliavusio sistemos patriarcho Algirdo Mykolo Brazausko mokinė. Pati pasakė. Ir išliko mylima – reitingai skęsta debesyse ir jų nematyti nei nuo žemės, nei pro lėktuvo iliuminatorių, skriejant virš vieningai pasimetusios Europos. Faktas vienas – reitingai yra danguje. O teisėsaugos, už kurią prezidentė nemažai atsako, reitingai kažkodėl yra dugne.
Auga raumenys
Per šiuos metus Lietuva spėjo palaikyti kalėjime ir iki teismo paleisti pirmąją įtariamąją Lietuvos teroristę, kuri ne tik neva norėjo kažkur (niekas nežino – kur) sprogdintis, bet ir, pasak mūsų saugumiečių ir prokurorų, sukūrė galingą tarptautinę teroristinę organizaciją.
Tokio sąmokslo užkardymas neabejotinai turėtų būti kur nors įvertintas. Jei ne Vašingtone, kuris Lietuvą laikė įkaite, tai bent Maskvoje, kuri tapo „naująja“ Lietuvos drauge. Tiesa, rusiškos dujos neatpigo, bet jei nenukrypsime nuo reitingų karalienės kurso – vilčių yra.
Juk būtent viltis yra viena iš trijų pagrindinių krikščioniškų dorybių. Raumenų auginimas kovojant su „teroristais“, mėginimas už tokius veiksmus išsimaldauti pigesnių rusiškų dujų ar bent Rusijos prezidento vizitą – ar už viso to nešviečia vilties, kvailių motinos, siluetas? Nepaisant to – linkiu geriausios kloties tiems, kurie nuoširdžiai viliasi.
Vilties reikia visiems
Atleiskite už „šventvagystę“, bet labai noriu palinkėti vilties ir tiems, kurie nurašyti į „runkelius“ ar „minią“. Juk Lietuva šįmet „atrado“ ir tą dalyką, kad valstybės teisėsaugos sistema gali leisti kokiam nors individui bergždžiai skųstis tikrais ar įsivaizduotais nusikaltimais, iki jam trūksta kantrybė ir jis peržengia ribą.
Tragiškos Drąsiaus Kedžio bylos tikroji prasmė ta, kad kai kurie žmonės irgi gavo vilties simbolį. Veikėjas, kuris šovė į korumpuotos ir nerangios valdžios sistemos tarną, daugeliui yra „liaudies keršytojas“, Robinas Hoodas, Tadas Blinda ar kitoks laisvės ir kovos herojus. Ir galite tuo tikintiems kalbėti, ką norite. Galite ištisai kalenti poterius apie procedūras ir mantijų šventumą. Sistema paskui parodė save – ji bejėgiškai trypčiojo, kada žuvo ar buvo nužudyti keturi žmonės, kada buvo trypiama mažos mergaitės vaikystė.
Lėtai su girgždesiais šįmet paskelbtas ir viltingas pranešimas, kad žuvusio saugumiečio Vytauto Pociūno byloje, po ketverių metų tyčinio ir piktybinio išsidirbinėjimo, atliktas eksperimentas suteikia pagrindą tolesniam tyrimui. Taigi, ponai, su Naujaisiais metais, su senais košmarais. Gal kitąmet pavyks jų atsikratyti?
