Nors ir keista, pasaulio visuomenės dėmesį jau antra savaitė prikaustęs karas Gruzijoje, rodos, yra naudingas visiems.
Rusijai karas naudingas, nes Kremliui sudaro galimybę toliau formuoti Rusijos tautos savimonę „baisių ir žiaurių priešų“ (Gruzijos, Estijos) akivaizdoje. Vladimiro Putino tramplinas į valdžią buvo antrasis Čečėnijos karas, o karas šiuo metu, pasikeitus valdžios figūroms, Rusijai tiesiog būtinas, nes leidžia galutinai suimti šalį į platų Kremliaus delną ir, panaudojant pačių rusų posakį, „galutinai prisukti veržles“. Rusiją valdanti mafija su antpečiais padarė „amžiaus atradimą“, kad visuotinis smegenų plovimas per televiziją yra tobulesnė priemonė, nei plika tiesioginė prievarta, o televizija nebūtų televizija, jei pritrūktų karo vaizdų. Vakarų nuomonės reikšmė lygi riestainio skylei, jei toks įvykis leidžia galutinai ir neribotai įsiviešpatauti šalyje.
Gruzijos prezidentui Michailui Saakašviliui irgi negali sakyti, jog įvykiai pakenkė. Daugelio gruzinų akyse jis įsitvirtino kaip ryžtingas nacionalinių interesų gynėjas, ir kaip toks, ko gero, išliks Gruzijos istorijoje. Pietų Osetija ir Abchazija, atrodo, prarastos, bet Gruzija jų ir šiaip neturėjo. Gruzija laimi informacinį karą pasaulio medijose. Visas platusis pasaulis didžiųjų televizijų dėka įsidėmėjo ryžtingą ir sklandžiai angliškai kalbantį Gruzijos prezidentą. Kelios savaitės karščiausių žinių iš Gruzijos - vertingas įnašas kuriant nedidelės šalies įvaizdį. Tai gali pasitarnauti ir Gruzijai siekiant narystės NATO.
Gali džiaugtis ir ukrainiečiai, kurie siekia narystės NATO. Rusija atskleidė savo veidą ir parodė, kad ji laiko save „artimųjų kaimynių“ šeimininke. Paaiškėjo, ir ką tai reiškia. Ukraina atsakė į tai prezidentui Viktorui Juščenkai apribojus Rusijos karinio laivyno judėjimą Sevastopolio uoste Kryme. Ukrainiečiai tikrai padarys atitinkamas išvadas ir įgijo rimtą argumentą siekti tikros nepriklausomybės.
Ir visos buvusios komunistinio bloko šalys tarsi įgijo naują kvėpavimą. Mes visada sakėm, kad Rusija tokia, gali pasakyti dažnas Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos politikas. Ko verti dabar dažnai pasigirsdavę vakariečių raginimai „nedaryti baubo iš Rusijos“. Lietuva gali pagrįstai tvirtinti, kad jos įspėjimai ES dėl Rusijos buvo pamatuoti. Lietuvos diplomatija atsidūrė įvykių smaigalyje, jos balsas turi būti girdimas ES formuojant politiką Gruzijos atžvilgiu. Kandidatas į JAV prezidentus Barakas Obama sužinojo, kas yra Lietuva, kas yra prezidentas Valdas Adamkus ir jam paskambino.
Kitam kandidatui į JAV prezidentus Johnui McCainui konfliktas Gruzijoje taip pat patogi galimybė griežčiau, kvalifikuočiau pasisakyti ir pamėginti sumažinti 5 proc. reitingų atsilikimą nuo Barako Obamos.
Greičiausiai dėl Rusijos ir Gruzijos konflikto gerokai pasistūmėjo derybos dėl JAV priešraketinės gynybos skydo elementų dislokavimo Lenkijoje. Pasak Lenkijos premjero Donaldo Tusko, JAV linkusi sutikti su Lenkijos keliama sąlyga tokiam dislokavimui: didesnėmis Lenkijos saugumo garantijomis ir didesniu abiejų šalių kariniu bendradarbiavimu.
Taigi – visi laimingi?
Viena „smulkmena“ – niekuo dėtų gyventojų žūtys, sužeidimai. Našlaičiais likę vaikai, sugriauti namai. Gruzija ir dar platesnis regionas vėl grąžintas į ekonominio nuosmukio metus.
Norėtųsi, kad ne didieji geopolitikos žaidimai, o paprasto žmogaus likimas, jo gyvybė, jo gerovė būtų atskaitos tašku priimant bet kokį sprendimą. Drąsių žurnalistų kadrai atskleidžia realių žmonių realias kančias. Politikai į jas rodo pirštu, tačiau nelengva atskirti, kada tai realus rūpestis, o kada – tų kančių panaudojimas saviems tikslams. Kiekvienas turi pats sau atsakyti, kur yra ta riba, kurios peržengti nevalia.
