Kieme pasitinka juodas su balta dėme katinas Princas, kuris leidžiasi glostomas tik vieną kartą, o taisykles diktuoja net šunims. Virpančiomis kojomis iš būdos atšlepsi Drebutis, amsi trikojis Meškis. „Žmonės dažniausiai pageidauja veislinių šunų, bet visada sakau, imkite mišrūną, jie be galo protingi ir jaus dėkingumą visą gyvenimą“, – meiliai glostydama baltą Tunį sako Šiaulių gyvūnų globos namų vadovė Birutė Vaičiulevičienė.
Paliko pririštą prie parduotuvės nakčiai
Viena moteris pasiėmė trikojį šuniuką ir labai juo džiaugėsi. Pasakojo, kad geresnio augintinio nė tikėtis negalėjo, tokio dėkingumo ir prieraišumo šis buvo. Šiuo metu gyvūnų globos namuose vėl glaudžiasi trikojis šuo. Meškis dalies letenėlės greičiausiai neteko per avariją. Tokį darbuotojai jį rado mieste. Simpatiško snukučio šuo skubriai atrisnoja kviečiamas vardu.
Gretimame narve įsitaisęs liūdnų akių savininkas, buvo paliktas nakčiai prie prekybos centro Dvaro gatvėje. Apie užmirštą keturkojį gyvūnų globos namų darbuotojus informavo policininkai.
Paleistas Pavarotis grįžo atgal
Gyvūnų globos namai turi ir savo Direktorių, tik ketukojį. Birutė Vaičiulevičienė pasakoja, kad kartą pasigedo globotinio, manė, kad šis paspruko, bet kai ėmė ieškoti, paaiškėjo, kad jis pasislėpęs po kėde. Iškrapštė, o šis po kiek laiko ir vėl ten tūno. Nuo to karto jis gavo Direktoriaus vardą.
Gyvūnų globos namus savais laiko ir Pavarotis – didelis rudas katinas, tokį vardą gavęs dėl to, kad labai garsiai kniaukdavo. „Radome jį sudaužytą, apibraižytą, susimušusį su kitais katinais. Iškastravome, paleidome, o jis po kelių dienų ir vėl grįžo. Taip iki šiol čia ir gyvena“, – pristato Birutė.
Sterilizuotas kates priglaudžia greičiau
Vieni gyvūnai yra laimingi, nes šeimininkus randa labai greitai, kiti savo dienas gyvūnų globos namuose leidžia iki gyvenimo pabaigos. Tiesa, tokių nėra daug. Net 97 procentai čia patenkančių šunų randa naujus namus. Kačių paskutiniu metu priglaudžiama daugiau nei anksčiau.
„Seniau katei rasti naujus šeimininkus būdavo bergždžias reikalas. Dabar mielai ima, nes mes jas sutvarkome, sterilizuojame, paskiepijame, išnaikiname blusas“, – lygina senesnius ir dabartinius laikus pašnekovė.
Per trejus metus čia buvo sterilizuota per 1200 kačių.
Šiuo metu gyvūnų globos namuose glaudžiasi daug kačių su kačiukais. Margų, juodų, baltų, pūkuotų ir trumpaplaukių. Mamos katės kiekvieną dieną išnešamos į lauką, maitinamos mėsos faršu, grietine, jogurtu. Jos savo pienu žindo mažylius, tačiau net to kartais neužtenka, kad nusilpę kačiukai sustiprėtų. „Jų imunitetas būna labai silpnas, tada greičiau prikimba infekcijos, jie dažniau serga. Nusilpusios katės atsiveda paliegusius kačiukus. Tai tarsi užburtas ratas, todėl didžiuliu išsigelbėjimu tampa kačių sterilizacija“, – sako B. Vaičiulevičienė ir vedasi į savo kabinetą, kuriame karaliauja vienaakė katė Zita.
Gaspadinė Zita atsidaro duris
Katė Zita – gyvūnų globos namų senbuvė, meiliai vadinama administratore, gaspadine. Prieraiši, jauki ir protinga katė. Ji moka atsidaryti duris, yra nuovoki ir gerai visur orientuojasi. Kai Birutė sėdasi dirbti prie stalo, visada užšoka jai ant kelių. Paprastai Zita turi guolį prie durų, bet jeigu į vidų užsuka koks nors kitas gyvūnas, katė nutipena į gretimą patalpą ir įsitaiso kitame.
„Ją radom rudenį S. Daukanto gatvėje tokią apšiurusią, sulysusią, be akies. Džiaugiamės, kad išgelbėjom mirti pasmerktą gyvūną. Dabar ne bet kam norisi atiduoti tokį gyvūną. Visada klausiame į kokius namus pateks augintinis, kokios sudėties yra šeima, kokiomis sąlygomis gyvens gyvūnas“, – glaudžia pūkuotą Zitą moteris.
Kitas be akies likęs katinas ėda tik tada, kai yra paglostomas, paraginamas ėsti. „Kol apeini visus, kol pašnekini, tai ir pavargsti. Čia ne tik fizinių jėgų reikia. Gyvūnams reikia žmogiškos šilumos, bendravimo“, – sako B. Vaičiulevičienė.
„Per tryliką metų naujus šeimininkus rado per dešimt tūkstančių gyvūnų, kasmet į geras rankas patenka po tūkstantį keturkojų“, – skaičiuoja ji.
Šunys laukia gerų rankų
Drebutis – taip pat senbuvis. Sklando istorija, kad jo šeimininkas vežė šunį paskiepyti, bet veterinarui sumaišius vaistus, jis buvo paralyžiuotas. Vėliau šeimininkas pasimirė, o jį globoti apsiėmęs sūnus atidavė Drebutį į Šiaulių gyvūnų globos namus.
Tunį čia teko atsivežti užkaltoje būdoje. Jo šeimininkė persikėlė, o savo keturkojį paliko. Sargus šuo lakstė palaidas ir ėmėsi sergėti kaimynų sklypą. Šie jo tarnyste džiaugėsi, bet prižiūrėti šuns neapsiėmė.
„Kilpos ant kaklo gaudant gyvūną nesinorėjo užmauti, nes tai kelia didelį stresą. Kai atvažiavome, jis niekaip nenorėjo lįsti iš būdos. Kalbinau Tunį, sakiau, kad kelsis gyventi pas mus, tad teko užkaltoje būdoje jį parsivežti, – pasakoja Tunio istoriją Birutė. – Vieni žmonės jį norėjo priglausti, bet ketino laikyti pririštą, todėl neatidavėme“.
Žmonių pagalbos tikisi didžiulis rotveileris, rastas prie kelio į Kuršėnus. Jis serga, jo šlaunis ištinusi, vietiniai veterinarijos gydytojai neturi galimybių ištirti, kas jam yra. Tiesa, dabar šuniui leidžiami antibiotikai, skausmas aprimęs ir apetitas neprapuolęs, gyvūnas jaučiasi žvaliau, tačiau, jeigu atsirastų reikiama pinigų suma, būtų galima jį nuvežti į Vilnių, kur būtų galima tiksliai nustatyti diagnozę.
Gyventojai, kurie nėra abejingi rotveilerio likimui, pinigų gali pervesti į Lietuvos gyvūnų globos draugijos Šiaulių skyriaus, įmonės kodas 145584265, K. Jankausko g. 23 Šiauliai, sąskaitą LT047300010002406748, užrašant „rotveilerio gydymui“.
