Peržiūrėjęs šiuometinių ir pernykščių kovo 11-osios eitynių vaizdus, užsirašiau kelias mintis. Vienos nukeliavo į socialinį tinklą „Facebook“, kitos liko užrašų knygelėje. Pabandysiu kai ką išplėtoti.
Plechavičiukas upelyje
Pernai su motina keliavau po Suvalkiją. Marijampolės priemiestyje Kvietiškyje pervažiavome tiltelį virš senos upelio vagos – kažkada ten būta Šešupės intako.
Motina parodė vietą, kur 1944 m. pavasarį ji matė nušautą plechavičiuką – taip buvo vadinami generolo Povilo Plechavičiaus vadovaujamos Vietinės rinktinės kariūnai. Negyvėlis ilgokai išgulėjo upelio griovoje, kol jį pasiėmė artimieji ir palaidojo.
Motina pasakė, kad žuvusio vaikino pavardė buvo Juodkojis.
Juodkojo žūtis – nacių ir Lietuvos karių konflikto epizodas. Vietinės rinktinės karys Edmundas Čapas, kurio tądien Marijampolėje nebuvo, teigia, kad Juodkojis buvo sušaudytas:
„Tikrai iš širdies mes tada norėjome apginti Lietuvą ir iškovoti jai nepriklausomybę ir nuo rusų, ir nuo vokiečių. Vokiečiai tai pastebėjo ir nutarė mus sunaikinti. 1944 m. gegužės 16 d. tarp 5 ir 6 val. ryto atvyko jų SS dalinys ir pradėjo mūsų karo mokyklos dalyvių naikinimą. Prisimenu kelių žuvusiųjų pavardes – Vasiliauskas, Juozaitis, Juodkojis buvo sušaudyti, ir dar kas dešimtas pagautas į nelaisvę buvo sušaudomas...“
Įvykių dalyvis Vytautas Peseckas prisimena kiek kitaip:
„...vokiečių SS tankečių dalinys apsupo kareivines, kur miegojo dalis I ir II kuopų vyrų. Esesininkai iš tankečių kulkosvaidžių pradėjo šaudyti į kareivinių langus, – beprasmiškai žuvo kariūnai Vasiliauskas, Juodkojis ir Juozapavičius, kiti pateko į vokiečių nelaisvę..."
V. Peseckas išvengė nelaisvės ar mirties kitu būdu: „...sandėlyje suradęs civilius rūbus, skubiai persirengęs išėjau pro kareivinių vartus į naktį".
Neturiu tikslo išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis žuvo kariūnas Juodkojis. Tikėtina, kad jis buvo vokiečių pašautas besitraukiantis. Gal iš kareivinių, kur buvo sužeistas, sugebėjo nusigauti iki upelio.
Man svarbu tiktai priminti gerai žinomą dalyką – Vietine rinktine vokiečiai nepasitikėjo ir galiausiai ją išformavo.
Viena iš konflikto su vokiečiais priežasčių buvo priesaika. Lietuviai nenorėjo prisiekti Hitleriui.
Iš kariūno Justino Garšvos prisiminimų:
„Balandžio pabaigoje gavome priesaikos lapelius. Ir žiūrime – lapeliuose minimas ir Hitleris. Įsiskaitome, kad mes tokie tokie, reiškia, fiurerio Hitlerio vadovaujami kovosime prieš raudonuosius. Na, prieš lenkus, prieš raudonuosius, mums tiko kovot, bet vadas – tai ne. Išbraukėme Hitlerį, įrašėme generolą Plechavičių, pasirašėme, atidavėme ir niekas mūsų nepersekiojo. Priesaiką priėmėme Seredžiaus bažnyčioje, tai ten dar įdomiau buvo... Skaitė tekstą... Kunigas kada skaitė tekstą, tai jis Hitlerio neišmetė, nenutylėjo... Tai kai paminėjo Hitlerį visi rankas nuleido, o kai kiti žodžiai prasidėjo po to, tada iškėlė visi vėl. Šitaip. Davėme šitokią priesaiką".
Vokiečių kalinys Plechavičius rikiuotės priešaky
Esame laisva šalis. Vieni laisvi kažką rodyti, kiti – įrodinėti, jog tai nacizmas.
Šūkiai ir gestai, kuriais reiškiamos simpatijos naciams – taip besireiškiančiųjų nuovokos ir sąžinės reikalas. Vis dėlto, norėtųsi, kad tie, kurie pažaidžia simboliais, nors kiek išmanytų istoriją.
Per patriotines Kovo 11-osios eitynes nešami tautai nusipelniusių veikėjų portretai – tarp jų ir generolo P. Plechavičiaus, kuriam teko kalėti vokiečių konclageryje.
Neturiu nieko prieš nei prieš P. Plechavičių, nei prieš svastikas – draudimą jas viešinti laikau kvailyste.
Tautininkų sąjungos ženklelis su kairine svastika (nuotr. asm. archyvo)
Tai, kad prieškarinė Lietuvių tautininkų sąjunga pakeitė simbolius ir atsisakė svastikos, ar tas dalykas, kad svastika, indėnų ženklas, išnyko nuo JAV 45-osios pėstininkų divizijos antsiuvų, dar nereiškia, kad naciai turi išskirtinę teise į šį ženklą.
Dar daugiau – žygiuojantieji patriotų gretose turėtų suprasti, kad lietuviškasis nacionalizmas ir nacizmas yra sunkiai suderinami. Vokiška pavardė Hitler greta lietuviško žodžio Tėvynė – gana kvailas derinys.
Pagal statutą
Stebėdamas Kovo 11-osios patriotinės eiseną, pabandžiau įsivaizduoti fantastišką dalyką: koks nors partizanas, 1949-jų kovą tūnantis bunkeryje, sapnuoja, jog 2012 m. kovo 11 d. jo būrys žygiuoja Vilniaus pagrindine gatve.
Kaip elgtųsi būrio partizanai? Kaip jiems atrodytų kiti eisenos dalyviai – pavyzdžiui, vadinamieji skustagalviai?
Sapnas labai realistiškas – partizanas mato savo bendražygių nuspėjamus poelgius.
Spėju, kad laisvės kovotojai būtų pasitempę, darniai žygiuotų vora paskui vorą. Daugelis jų vadų stengėsi tvarkytis pagal statutus, kiek tai įmanoma būti reguliaria kariuomene ar bent jau palaikyti tokią regimybę.
Sunkiai įsivaizduojamas dalykas – partizanų apsižodžiavimai, apsistumdymai su eisenos tvarką palaikančiais policininkais.
Žmonės su uniformomis, jeigu nėra persirengėliai ir elgiasi pagal statutą, tarp savęs nesirieja – aiškinasi santykius kitaip. Jei reikia – šaudosi.
Partizanų nestebintų nei papuošalai ar antsiuvai su svastikomis, nei skusti pakaušiai – Lietuvos kariuomenės eiliniai būdavo skutami plikai, taip skusdavosi ir kai kurie generolai (tiesa, partizanaujant miškuose atsirado kita stilius – plaukai iki pečių).
Senovinis romėnų pasveikinimas iškeliant ranką, dabar monopoliškai priskiriamas vien naciams, irgi neturėtų būti partizanams atgrasus.
Tačiau bet kokia lietuviškumo sąsaja su nacizmu – pavyzdžiui, slapukiški šifrai „88“, reiškiantys „Heil Hitler“ – turėtų sukelti partizanų apmaudą, jeigu ne rūstybę.
Galima būtų prikišti, kad sapnas vis tiek labai fantastiškas. Juk yra gausybę pavyzdžių – partizanų nestatutiniai santykiai su civiliais.
Nepaisant to, negalima nuneigti siekiamybės, kuria gyveno dauguma partizanų vadų – būti reguliaria karine jėga.
Rikiuotės galia
Toliau pateikiu vaizdo papildą. Tai fragmentas iš britų filmo „Tiltas per Kvajaus upę“ („The Bridge on the River Kwai“).
Į kaimelį Tailando džiunglėse smagiai įžygiuoja britų karių kolona. Jie švilpauja maršą „Pulkininkas Bogis“ („Colonel Bogey“).
Visas jų šaunumas – tiktai RIKIUOTĖ ir tas maršas. Jie yra karo belaisviai, atvaryti priverstiniams darbams prie japonų statomo tilto.
Belaisvių stovyklos viršininkas japonas nusivelka kimono ir užsivelka uniformą – nenori prieš britus pasirodyti kaip civilis.
Japono veide žaidžia prislopintas pasigėrėjimas, sumišęs su nuovargiu ir nerimu („Ką jie dar iškrės?“). Jis puikiai žino, kad šitą priešo belaisvių rikiuotę reikės sumalti, britus palaužti ir priversti dirbti japonų pergalės labui.
Aivaras Mockus pjesėje „Sakura vėtroje“ vaizduoja tokioje pat padėtyje atsidūrusius japonus. Stalininiame karo belaisvių lageryje jiems lieka nedaug atramų: samurajų garbės kodeksas ir RIKIUOTĖ, kurią japonai sugeba nors trumpam atkurti. Jono Vaitkaus statyta pjesė rodyta Lietuvoje ir Japonijoje.
Vienintelis rūpestis, kurį man kol kas kelia Kovo 11-osios patriotinės eitynės yra tai, kad jų dalyviams, kiek pastebiu, RIKIUOTĖ nelabai rūpį.
