Neprisirišdamas vien prie Murzos sąjūdžio konkretaus atvejo, noriu, kad užsimezgusi diskusija išryškintų akivaizdžias, tačiau visuotinai ignoruojamas arba demonizuojamas politinės realybės aplinkybes.

Niekas nenuginčys, kad bent jau oficialiai, šiuolaikinio demokratiško valstybių valdymo ir visuomenių savireguliacijos esmė – atskirų, specifiniais poreikiais besiskiriančių visuomenės sluoksnių interesų atstovavimas ir derinimas valstybės ribose per PARTINĮ PARLAMENTINĮ ATSTOVAVIMĄ.

Pagal pagrindines ideologines nuostatas (prioritetus) partijos tradiciškai identifikuojamos ir „rūšiuojamos“ kairės – centro – dešinės politinėje skalėje.

Akivaizdu, kad šioje skalėje žemesniojo lygmens ir didžiausio savo skaitlingumu samdomų darbuotojų (darbininkų ir žemiausiojo lygio specialistų bei tarnautojų) interesus labiausiai atspindi: kairėje – socialdemokratinės partijos, dešinėje – NACIONAL-SOCIALISTINĖS PARTIJOS.

Šios dešinės pakraipos partijos TURĖTŲ NATŪRALIAI UŽIMTI SAVO VIETĄ politinio atstovavimo spektre, tačiau dėl politinio konkuravimo scenoje SĄMONINGAI PALAIKOMO DEMONIZAVIMO, tapatinimo su fašizmu ir eskaluojamo nepakantumo joms, TRUKDO SUSIFORMUOTI ŠIUOLAIKINĖMS, NUOSAIKIOMS IR KONSTRUKTYVIAI GEBANČIOMS VEIKTI ŠIOS PAKRAIPOS PARTIJOMS, paliekant šią tuščią nišą nepelnytai “reprezentuoti” vien marginalizuotoms ir “grėsmigą” butaforiją klouniškai eksponuojančioms organizacijoms.

Dirbtinai palaikomas šios krypties partijų nebuvimas sudaro palankią terpę įvairiems mimikriniams populistiniams dariniams ir “partijoms” (politinio verslo UAB’ams) manipuliuoti gausia politiškai neorganizuoto ir realiai neatstovaujamo elektorato dalimi.

Šį ganėtinai primityvų straipsnį vertinu, kaip inspiruotą, ne tiek hipertrofuoto rūpesčio neva grėsmingai atgyjančiu lietuvoje fašizmu ir nevykdomu įstatymu (yra ir kur kas aktualesnių visuomenei nevykdomų įstatymų), kiek būtinybės propogandiškai pridengti viešą incidentą - partinio šefo inspiruotą akivaizdžiai antiįstatymišką smurtinį (kad ir lengvai – tai esmės nekeičia) išpuolį prieš politinius oponentus, tiksliau, KONKURENTUS.

Kol Murzos sąjūdis teisiškai nėra pripažintas, kaip nelegalus, ar antikonstitutiškas, ar neteisėtas, tol NIEKAS, o ypač tokie Vakarų politinės kultūros ir demokratijos propaguotojai, kaip konservatoriai, neturi teisės raginti griebtis prieš juos smurto, tuo labiau – realiai smurtauti! Argi tai – ne demokratijos aksioma?

Nepatinka Murzos sąjūdis (kuris, be kitų “griekų”, dar atitraukia, kad ir nežymią dalį, tautinio-patriotinio elektorato iš savanaudiškais tikslais konservatorių gerokai „nušienauto” dešiniojo politinių partijų sparno), prašom – būkit malonūs, patys inicijuokit ir surašykit konkretų, argumentuotą teisminį ieškinį jo uždraudimui. Gal tai privers įsigilinti į bent kai kurių, tūkstantmetę kultūrinę istoriją turinčių simbolių tikrąją prasmę, užuot tauzyjus nesąmones apie jų uždraudimą.
----------------------------

KO MES IŠ TIESŲ SIEKIAME, kalbėdami apie dabartinės visuomenės žemesniojo ir dėl objektyvių aplinkybių mažiau išprususio (tačiau kritinėje situacijoje linkusio veikti konkrečiai, be ilgų įmantrių „filosofinių” plepalų, būdingų kitiems) sluoksnio – DARBININKŲ – POLITINĮ ANGAŽUOTUMĄ?

Ar mes norime, kad jie būtų apolitiški, pilietiškai pasyvūs – labai patogūs manipuliavimui ir oligarchiniam, antidemokratiškam valdymui?

Jeigu pripažįstame jiems teisę į politinį saviorganizavimąsį, kokį gi pasirinkimą jie turi dabartinės europietiškos civilizacijos tradiciškai susiklosčiusiame politinių partijų kairės – dešinės spektre, turint omenyje, pabrėžiu, būtent jų sluoksnio (klasės) interesų atstovavimą? (Juk konservatoriai, akivaizdu, čia niekaip „neįsipaišo”!):

Ekstremistinis, nedemokratiškas variantas:
Kairėje – komunistinės-maoistinės partijos su KLASINĖS HEGEMONIJOS ir internacionalizacijos siekiais.
„Dešinėje” – fašistinės-falangistinės partijos su RASINĖS HEGEMONIJOS siekiu ir tautiškumo akcentavimu.

Kame ekstremizmas? – KLASINIO ARBA RASINIO IŠSKIRTINUMO SIEKYJE ir JO REALIZAVIME.
Eliminuojame, „iškerpame” ekstremistinę dedamąją ir ... ką gi gauname?

Normalus, demokratiškas variantas:
Kairėje – socialdemokratinės partijos ir begalė pseudokairiųjų mimikrinių, su įvairiomis priesagomis (liber-, - liberalinė, darbo ir t.t.), mulkinančiųjų darbininkiją ir , būg tai, atstovaujančiųjų jos interesus.

„Dešinėje” (!!!) – antikairuoliškos nacional-socialistinės, nacional-darbininkiškos partijos su tautiškumą, kaip valstybės saugomą vertybę, pabrėžiančia pozicija, kurią natūraliai gina savo darbo santykiuose ir politinėje veikloje, teisėtai kovodamos dėl savo ekonominių interesų konflikte su darbdaviais ir oligarchiniu kapitalu, priešindamiesi jų inicijuojamiems savanaudiškiems, pernelyg liberalizuotiems darbo jėgos imigraciniams įstatymams, keliantiems grėsmę jų (vietinių darbininkų) egzistencijai.

Taip kad nereikia pūsti hiperbolizuotų „fašizmo” baubų: nacional-socialistinės ar nacional-darbininkiškos partijos nėra vien dėl pavadinimo tapačios fašistinėms, jos yra natūrali demokratinės visuomenės politinių partijų spektro dalis. Nedora, jų natūralų ir suprantamą siekį apginti savo ekonominius egzistencinius interesus, vaizduoti kaip rasizmo ir rasinės neapykantos propogandą.

Jeigu supūliuoja pirštas, reikia gydyti pūlinį, o ne kirsti ranką.
Murzos sąjūdį reikia ne uždrausti, o teisiškai įpareigoti pakoreguoti „butaforiją”, jeigu ji „išlenda” už įstatymo ribų.

Meluoja autorė - kaip tik ideologija ten nėra išdėstyta.

o koministinių internetinių puslapių gausa tai nesvarbų...

jei valdžia gerai dirbtų, mylėtų tautą ir nevogtų, tai nebijotų jokių partijų. Nei nacistinių, nei kitų