Valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva" pažymi savo 70–ies metų kūrybinės ir meninės veiklos jubiliejų. Būnant šios meno srities solidaus amžiaus atstovu ir gerbėju, natūralu tokia proga nuoširdžiai tarti vieną kitą mintį apie esminį iškilaus meno kolektyvo vaidmenį tautos kultūroje, stengtis suvokti, koks sunkus ir istoriškai atsakingas darbas teko pirmajam šio žanro žmogui – ansamblio kūrėjui ir vadovui Jonui Švedui – bei jo sekėjams iki pat šių dienų.
Pradai, nūdiena, prasmė
Nelaisvės metai, karai, valdančiųjų pretenzijos... O reikėjo išlaviruoti, išlikti, jautriomis liaudies meno priemonėmis žadinti lietuvybę, tautiškumą. Kiekvienu koncertu priminti Lietuvos gyventojams, kas buvome, kas esame, priversti susimąstyti ne vieną miesčionį, skeptiką, pagaliau ir patį sovietų ar vokiečių okupantą, kas vis dėlto mes...
Ansamblio pasirodymai pažadino to meto inteligentiją, priminė apie grėsmingą liaudies meno vertybių praradimo pavojų. Šio liaudies ansamblio pradžia buvo liaudies meno renesanso pradžia, mat vis daugiau žmonių atsigręžė į tautines vertybes. Todėl manytume, kad ansamblio atsiradimas tomis 1941–ųjų sąlygomis (pirmoji repeticija įvyko 1941 m. sausio 2 d.) buvo itin reikšmingas, gal net lemtingas. Reikėjo tokio meninio vieneto, kuris sugebėtų pateikti liaudies kūrybą scenoje ir kurio interpretacija atitiktų lietuvišką tautinę dvasią. Be abejo, tai įžvalgi ir drąsi mintis, atsižvelgiant į to meto sąlygas. Pajusti liaudies muzikos instrumentų išnykimo grėsmę, įtraukti juos į savo atlikimą, surasti gyvą dainų ir šokių ansamblio raiškos formą, protingai reguliuoti meninį turinį su jo dvasinių savybių visuma – tai unikalus reiškinys, kuriam apibūdinti pritiktų pasiaukojimo ir net heroizmo sąvokos. (Visi žinome J.Švedo atsidavimą tautinei kultūrai, jo profesionalumą ir sveiką užsispyrimą.) Todėl kiek atidžiau turėtume pažvelgti į ansamblio esmę bei J.Švedo poziciją.
Švedo ansamblis (taip žmonės jį vadino) forma, turiniu ir atlikimo maniera skyrėsi nuo vėlesniojo – tai buvo iš esmės stilizuoto folkloro kolektyvas. Į jo koncertus žmonės plaukė tarytum į atlaidus. Ansamblis buvo tautos ansamblis su jos papročių turiniu ir liaudiška, į sceną pakylėta atlikimo dvasia. J.Švedas sąmoningai neįsileido į savo „virtuvę" kompozitorių ir pats stengėsi kuo mažiau harmonizuoti, nes troško išsaugoti dainos ar instrumento prigimtį, jo natūralią spalvą, etninio krašto būdingumą. Vadovas sąmoningai vengė atneštinių vėlyvojo laikotarpio muzikos instrumentų, puoselėjo tautinius, tradicinius. Taigi „Lietuva" nuo pat įsteigimo tapo atsvara besiveržiančiai Rytų (sovietinei) kultūrai. Analitikams reikėtų turėti omeny vokiečių ir sovietų okupacijos skersvėjus, kai reikėjo nepaprastos drąsos, diplomatijos, rizikos, tam tikrų alternatyvų. Todėl šiandien turime teisę daryti esminę išvadą: J.Švedas sustabdė tautinės muzikos naikinimo procesą. O „išėjo" iš ansamblio kaip doras menininkas, nenorėjęs atsižadėti savo kūrybinių principų. Vėliau, stebėdamas ansamblių koncertus, reikšmingai ištarė: „Vadovai nesuranda lietuviško liaudiškumo paslapties". Ši mintis buvo ir tebėra pati aktualiausia visiems liaudies meno kolektyvams. Vadovai, nesuradę šių paslapčių, pasuko lengvesniu keliu, vedančiu į eklektišką būvį. Tačiau, žinodami istorines aplinkybes, turėtume ne pasmerkti patį dainų ir šokių ansamblių žanrą, o leisti jam kūrybiškai persitvarkyti ir palinkėti jam sėkmės. Viena aišku – dabar galima kūrybiškiau mąstyti ir elgtis, negu anuomet. Tačiau dirbant šį darbą reikia būti jautriu kūrėju, profesionaliu savo tautos ypatybių žinovu.
Ko palinkėti dabartinei „Lietuvai"?
„Lietuva" turi būti labai arti folkloro vertybių, nuoširdi, sava ir laukiama, kaip tais okupacijų laikais. Likimas jai lėmė kitokią – kūrybiškai stilizuoto folkloro pateikimo – funkciją, kaip daroma visame pasaulyje. O mūsų folkloro aruodai yra pilnesni. Esame laikomi Europos etnografijos lopšiu ir buveine. Prisiminkime ansamblį kaip lietuvybės, tautinių jausmų žadintoją, kaip aukštai jį vertino ir gynė tokie inteligentai kaip Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis–Putinas, Juozas Tallat–Kelpša, daugelis autoritetingų meno kritikų.
Reikia prisiminti, kad ne vien J.Švedas, bet ir daugelis kitų kultūros šviesuolių teatrališkumą laikė labai svarbiu liaudies ansamblio komponentu. (Praeityje ansamblis inscenizavo Jonines, „piršlio teismą"...) J.Švedas buvo sumanęs sukurti net liaudišką operą. Juozas Tumas–Vaižgantas yra siūlęs vestuvinius papročius “...išugdyti iki meno šedevro. Medžiagos yra sočiai, apmatai gatavi, turinys giliausias, forma skaisčiausia – bereikia talentingai meniškai atausti". “Jeigu prie lietuviškų vestuvių padirbėtume, sulauktume tokios gražios ir savotiškos operos, kuria gėrėtųsi pasaulis", – buvo įsitikinęs ansamblio vadovas.
Taigi, anot J.Švedo, meno vadovą nuolat lydi du tarsi laumių užkeikti žodeliai – Ką ir Kaip!? Reikia vadovautis amžinosiomis vertybėmis. Kur gi toji paslaptis ir vertybių esmė? Matyt, tai visų mūsų gyvenamoji epocha, pasaulėjauta ir požiūris į liaudies meno reiškinius, jų nūdienės raiškos būdus. Keičiasi laikai, mados, aplinkybės. Ansambliui lemta išlaikyti savastį, tautinį meno originalumą šalyje ir užsienyje. Linkėtina ir toliau išlikti šiandienės visuomenės, ypač jaunimo, tautinės kultūros ugdytoju, vadovams jausti didelę atsakomybę, kad „Lietuva" yra mūsų valstybės ansamblis, teikiantis dvasinio peno tautiečiams ir reprezentuojantis tautą pasaulyje.
Algirdas VYŽINTAS
