Vytautas Petkevičius, buvęs Trakų rajono meras, yra žodžio žmogus. Į jo duris jau beldėsi STT, o jis LNK „Paskutinės instancijos“ žurnalistę patikino: „Mano mamytė užsiima kaimo turizmu ir ji tą finansavimą gaus.“ Milijoną ir beveik tris šimtus tūkstančių litų iš Europos Sąjungos paramos žemdirbiams, kuriantiems Lietuvos kaime naujus verslus.
Nutiko šiek tiek kitaip. Nors viešbučių iš tų lėšų finansuoti negalima, tačiau pono, dabar jau eksmero, mamytė pensininkė, didesnę gyvenimo dalį dirbusi sandėlininke, pasistatė viešbutį, o Nacionalinė mokėjimų agentūra (NMA) pervedė į jos sąskaitą 1,3 mln. litų. Šios finansinės operacijos metu žemės ūkiui vadovavo Kazimiera Prunskienė, kurios marti Kaltanėnuose iš tų pačių šaltinių, turėjusių atgaivinti Lietuvos žemdirbius, taip pat pasistatė viešbutį su prašmatniu restoranu ir konferencijų salėmis.
Mes spėjame, kad sandėris pavyko dėl painios, bet veiksmingos politinės kraujomaišos. V.Petkevičius ir Švenčionių rajono meras Vytautas Vigelis - abu yra ypatingos vertės socialliberalai. K.Prunskienės sūnų, viešbučio už Europos Sąjungos (ES) paramą bendraturtį, V.Vigelis laikė vicemeru, nors tasai, pasak vietinių, turi mažai duomenų šiam postui. Aplink Kaltanėnus - K.Prunskienės tėvonija, ten ji iki šių Seimo rinkimų visuomet laimėdavo valdžios mandatą.
Trijų aukštų valčių pašiūrė, kurios nėra
V.Petkevičius pakliuvo į teisėsaugos akiratį, kai „Paskutinė instancija“ paviešino Trakų savivaldybės aferą: miškotvarkos plane įpaišytas tankiai apgyvendinamas teritorijas apie Trakų rajono ežerus. Apstatyti planuota taip tankiai, kad likusiai visuomenės daliai Trakų grožybės būtų tapusios nebeprieinamos.
Tas planas žlugo, o Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) pradėjo operaciją, kurios metu buvo išsiaiškinta, kad per statytinius politikus (daugiausia socialliberalus, eksprokuroro Artūro Paulausko partijos kolegas) rajoną faktiškai valdo vietiniai mafiozai.
STT tyrė (ir, rodos, tebetiria), tačiau tuo pat metu vyko ir kitas procesas - Lietuvos kaimo gaivinimo. V.Petkevičiaus mamytė Stasė Petkevičienė, rajoną valdant jos sūnui, gavo leidimą savo sklype prie Margio ežero pasistatyti valčių pašiūrę, elingą.
Kodėl elingą? O todėl, kad geidžiamas statinys turėjo būti per porą metrų nuo ežero bangų, tačiau taip arti kranto įstatymas leidžia statyti tik elingus. Suprojektuotas buvo trijų aukštų namas, kurio vienas aukštas įkastas į žemę ir tik vienos sienos dideliais langais žvelgia į Margį (čia tikriausiai bus pirtis). Antrasis „elingo“ aukštas jau tinkamas baliams, o trečiasis - palėpinis - svečiams numigti.
Trakų rajono vyriausioji architektė Audronė Kapočienė savo parašu patvirtino, kad tai, kas suprojektuota, yra elingas, nes statybos reglamentuose nėra aiškiai pasakyta, kas tuo žodžiu gali vadintis. Težinoma, kad elinge negali gyventi žmonės.
Su tais dokumentais ponia Stasė ar kas nors kitas jos vardu nukako į NMA ir pateikė paraišką kaimo sodybai įrengti. Pirmą kartą „Paskutinė instancija“ visą kompaniją užklupo būtent šiuo nepatogiu metu. Tada, kai S.Petkevičienė teturėjo leidimą statyti elingą, o likusi jos žemė nebuvo tinkama jokioms kitoms statyboms, nes buvo žemės ūkio paskirties. A.Kapočienė mus dar patikino: „Ten nieko daugiau negalima statyti, tik elingą.“
Visai kitaip kalbėjo Vitas Lopinys, NMA direktoriaus pavaduotojas. Jis teigė, kad S.Petkevičienės paraiška priimta ir pinigai skirti, tačiau ten būsianti kaimo turizmo sodyba, nes elingų ES pagal kaimo turizmo programą nefinansuoja. Žurnalistė kišo V.Lopiniui po nosim dokumentą, ant kurio buvo gražiai parašyta „elingas“, o NMA direktoriaus pavaduotojas spitriojo į akis ir tvirtino, kad NMA tokios informacijos neturi. Po laidos tuo reikalu susidomėjo Generalinė prokuratūra ir pavedė jį išsiaiškinti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai (FNTT).
Toji tarnyba tyrė ilgai. Per tą laiką, kol ji tyrė, Trakų rajono meras V.Petkevičius savo parašu, vėliau kitas meras Edmundas Malūkas - savo - keitė, tvarkė to likusio žemės lopinio (to, kuris buvo žemės ūkio paskirties) dokumentus. Keitė paskirtį, didino užstatymo plotą ir tankį. Derino prie statytojos - pensininkės S.Petkevičienės užmojo, kol pagaliau ant Margio kranto buvo pastatytas viešbutis. Tada Trakų rajono savivaldybė brūkštelėjo raštelį NMA, kad S.Petkevičienė pasistatė sodybą, tinkamą kaimo turizmui.
„Paskutinės instancijos“ žiniomis, iškart po to FNTT ir Vilniaus apygardos prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą. Tyrėjai ignoravo tą akivaizdų faktą, kad pinigai S.Petkevičienės „kaimo turizmui“ NMA buvo atidėti pagal klaidingus dokumentus: pagal elingo dokumentus, nuo kurių tiesiog buvo nutrintas žodis „elingas“.
Tada NMA pervedė į S.Petkevičienės sąskaitą milijoną su trečdaliu litų, nors puikiai žinojo (nes jos atstovai savo akimis matė), kad apmokėjo ne kaimo turizmą, o viešbutį, kurių statybos iš Kaimo turizmo lėšų ES finansuoti neleidžia.
Bankrotas dėl vienos pažymos
Tuo pačiu metu Pakruojo rajone Audronė Jaruševičienė, jaunoji rajono ūkininkė, kūrė savo ūkį. Statėsi fermą, pirko įrangą, dabino sodybą. Visi aplinkui plojo katučių. Ta pati K.Prunskienė (ta, su viešbučiu Kaltanėnuose) rašė ūkininkei padėkas, o jos pavaduotojas Vidmantas Kanopa, apvaikščiojęs sodybą, gyrė ir kabino ant ponios Audronės garbės juostas.
Padrąsinta tokio valdžios dėmesio, jokių turtų nepaveldėjusi, tik savo rankų darbu besikliovusi Jaruševičių šeima ėmė paskolas (iš viso apie 300 000 litų) ir statėsi. Viskas klostėsi kuo puikiausiai - iš pieno gautų pinigų užteko ir skoloms grąžinti, ir pragyventi.
Tada A.Jaruševičienė padarė klaidą. Ji paprašė NMA 11 tūkst. litų fermos įrangai. Ta davė. Audronė su vyru nusipirko kažin kokį kratytuvą. Atėjo laikas rašyti NMA ataskaitą. Šeima susigriebė, kad statydamasi fermą nesusirinko rajono savivaldybėje visų parašų. Trūko galutinio rajono architekto parašo ir gamtosaugos išvados, kad greta fermos gali būti įrengta patį naujausią europietišką žodį atitinkanti mėšlidė.
Gamtosauga pasakė „ne“, nes staiga nustatė, jog Jaruševičių ūkis yra kaimo teritorijoje, o architektas savo ruožtu prisiminė, kad tvartas pastatytas nelegaliai. „Paskutinė instancija“ atvažiavo pas Jaruševičius, kai šaukštai buvo popiet. Negavę pažymų jaunieji ūkininkai patys, savo rankomis išardė tvartą, pardavė karves. „Juk neleidžia“, - pasakojo A.Jaruševičienė, skaudžiai žvelgdama per keliuką. Ten - kaimyno ūkis, kuriam viskas leidžiama, nes biurokratiniuose popieriuose tas ūkis užrašytas kaip vienkiemis. Taigi vienoje keliuko pusėje gyventi galima, o kitoje - ne.
Dabar jau Jaruševičiai nebe jaunieji ūkininkai, o darbo biržos klientai. Prieš savaitę skambino iš SEB banko ir sakė, kad eis prieš juos į teismą kaip prieš beviltiškus skolininkus. Vadinasi, netrukus jie bus ir benamiai.
Kodėl? Todėl, kad NMA, negavusi tvarkingų (na, tokių, kokius gavo iš S.Petkevičienės) dokumentų, atėmė paramą iš ūkininkų, o tai reiškia, kad jie nebegali plėtoti tos veiklos, kurią finansavo komerciniai bankai.
Dukra, laimėjusi Lietuvos jaunosios ūkininkaitės titulą, viską metusi, išvažiavo gyventi į miestą. „Toliau nuo žemės?“ - klausėme. „Taip“, - atsakė Audronė, kuriai jau nėra ašarų savo gyvenimo griuvėsiams laistyti.
Ji nesupranta, kaip taip atsitiko. Juk visi jos fermą tikrino - ir rajono veterinarai, ir aukščiausi savivaldybės šulai. Niekam nekilo jokių klausimų, kol vieną dieną ėmė ir užsispyrė rajono architektas, kurio kolegė Trakuose A.Kapočienė klojo kelią V.Petkevičiaus mamytės „kaimo turizmui“.
“Aš nuėjusi verkiau, sakiau: „Jėzau, tai ką man dabar daryti? Parama duota, pinigus reik grąžint. Daiktai paimti: mėšlo transporteris, frontalinis krautuvas... O kur mes tuos gyvulius padėsim?“ Aš, žinokit, verkiau. Sakiau: „Architekte, jūs būkit geras, gal ką nors būtų galima padaryti? Mum ir paskolos paimtos. O jis: „Ne, nieko mes negalim padaryt, ir viskas.“ Sako: „Eikit, neleidžiame.“
Jiedu ir nuėjo. Savo gyvenimą griovė patys. Vyras atsuko stogo skardas, jas kaimynai po truputį nupirko. Kai ardė girdyklas, Audronė, rankomis užsispaudusi ausis (labai didelis garsas buvo) pabėgo pas seserį. Gyvulius kažkokie vyrai išsivežė furgonu. Dar liko namai, gražiausia rajono sodyba. Ją pasiims bankas.
NMA, kuri ir nusprendė išjudinti vieną to ūkio kampą laikiusią atramą, mums aiškino, kad taip pasielgta, nes esą Jaruševičiai už NMA pinigus pirko ne įrangą, o gyvulius. „Mes davėme avansu, kad ji nusipirktų tą techniką ir parodytų, ką nusipirko. Ji nenusipirko“, - porino NMA ponia. Melavo. Mes matėme tą techniką, o NMA, prieš griaudama Jaruševičių gyvenimą, prie jų sodybos net nepriartėjo. Sugriovė distanciniu būdu.
„Man dabar (pervesta) buvo už deklaruotus pasėlius ir už pieno kvotą, tai man atėjo laiškas, kad tuos pinigėlius, apie 10 tūkst. litų, jie (NMA) nuskaitė ir dar palikau 3 tūkst. skolinga - delspinigiai. Jei nesumokėsiu, tai kreipsis į teismą.“ Ir kreipsis, nes Jaruševičiai dabar gyvena iš bedarbių pašalpų, todėl 3 tūkst. litų jiems prilygsta gero pusmečio pajamoms.
O štai buvusi sandėlininkė, bet rajono savivaldybės globojama S.Petkevičienė paskolas tikriausiai jau grąžino. Jos, tiksliau - jos sūnaus, viešbutis klestės. Iš jų niekas niekada nepareikalaus grąžinti (mes įsitikinę) - neteisėtai, sukčiaujant gautų pinigų.
