Balsas.lt supažindina su D. Kedžio dukros globėjos laišku apie įvykius, kuomet buvo bandoma vykdyti teismo sprendimą mergaitę L. Stankūnaitei perduoti prievarta.
„Liūdnai pagarsėjusio Kėdainių apylinkės teismo pirmininko V. Kondratjevo nutartyje buvo teigiama, kad vykdant teismo sprendimą, prievarta prieš mažametį asmenį negalima. Tokią nuostatą ne kartą yra pabrėžusi ir Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Nepaisant to, kovo 23-iąją antstolei S. Vaicekauskienei atėjus į mano tėvų namus įvykdyti šią nutartį ir paimti mergaitės, prievarta prieš ją buvo pavartota – televizijos ir interneto viešai paskelbtuose filmuotoje medžiagoje visi galėjo matyti keliasdešimties policininkų žiedu apjuostą kiemą, o namuose, su nebyliu viską stebėjusios antstolės ir aukšto policijos pareigūno pritarimu bei talkinant atgrasiems, juodai vilkintiems ir veidus kaukėmis slepiantiems policijos apsaugininkams – grobiamą, tąsomą, gniaužomą mergaitę. Akivaizdu, kad šios siaubingos vaiko grobimo minutės gali būti lyginamos tik su siaubo ir smurto filmų vaizdais.
Nieko blogo nenujaučiančią mažametę, lig tol ramiai žaidusią, prižiūrint seneliui linksmai važinėjusią kieme dviratuku, atėjusi valstybės įgaliotųjų nutarties vykdytojų draugija su L. Stankūnaite priešakyje įsivedė į namą ir po neilgai trukusio pasimatymo su biologine motina, nieko neįspėję pradėjo protu nesuvokiamą, tik su teroro aktu palyginamą prievartą, kurią savo televizorių ir kompiuterių ekranuose matė milijonai žmonių Lietuvoje ir užsienyje.
Ką ne vien apie prievartos tiesioginius vykdytojus, bet ir tame nieko bloga neįžvelgiančius ir tylinčius arba meluojančius aukštus mūsų valstybės pareigūnus atskleidė šis faktas? Kas gi yra taip „imami“, kaip po komandos „Imam!“ buvo grobiama mano velionio brolio dukrelė? Mafijos nusikaltėliai, „Al-Qaedos“ teroristai. O Lietuvoje – mažametė mergaitė, apsaugininkams grubia prievarta ant grindų išguldžius mergaitę prižiūrėjusias močiutę ir jos seserį, jas mušant, išvartant kambary buvusius aplinkos daiktus.
Vaiko klykimas, jo garsus „nenoriu!“ buvo girdėti aplinkinėse gatvelėse. Tai buvo klaikus smurtinis veiksmas, kuriam iki visiško išsipildymo trūko tik keleto dalykų – kamščio į burną, kad nesigirdėtų spiegimo, spyrio į galvą, kad apsvaigtų, ir gal dar „kaldros“, kad grobiama mergaitė netabaluotų kojomis ir rankomis. Ir viskas – Lietuvoje XXI amžiaus teisingumas įvykdytas.
Vaikas smurtinio akto metu patyrė neišmatuojamai didelę psichologinę traumą: siaubingą išgąstį dėl netikėto veiksmo pasijutus tiesiogiai grobiamam, baimės dėl galimo išplėšimo iš saugių namų ir aplinkos, mano, jos tetos ir globėjos, ir senelių netekimo. Ją neabejotinai siaubingai išgąsdino matyta apsaugininkų kaukėta „teroristinė“ išvaizda ir smurtas prieš artimus žmones. Mergaitė atpažino, kad tai buvo tie patys persirengę policijos pareigūnai, kurie pakaitomis saugodavo tai mergaitę, tai L. Stankūnaitę. Tai galutinai pakirto pasitikėjimą vaiką lig tol saugojusiais vyrais, „saugumo garantais“, kaip ir motina, kuri tame smurto veiksme tiesiogiai su grobikais dalyvavo pati ir jį skatino.
Dėl tokio kovo 23-iąją mergaitės patirto smurto, jo metu padarytų sveikatos sutrikdymų ir didelės psichologinės traumos skubaus nutraukimo kreipiausi Klaipėdos apygardos teismą. Buvau tiesiog priblokšta, tiesiog negalėjau patikėti, kad šio teismo teisėjai Albina Pupeikienė, Audrius Saulėnas ir Bronius Valius 2012-03-28 neskundžiama nutartimi mano prašymą dėl skubaus sprendimo vykdymo sustabdymo atmetė! Teismas konstatavo, kad delsimas vykdyti sprendimą turėtų neatitaisomų pasekmių vaiko ir motinos, su kuria jis negyvena, santykiams. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad pateiktas vaizdo įrašas neįrodo, kad sveikatos sutrikdymą mažametei padarė būtent L. Stankūnaitė ir dar pažymėjo, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos valdyba užtikrins būtinas ir saugias vaiko gyvenimo sąlygas su motina.
Bet juk ne to buvo prašoma, juk teismo prašiau leisti neskubėti, po tokios baisios traumos duoti vaikui atsigauti, sustiprėti, neskubėti vėl veržtis į namus ir pakartotinai traumuoti gležną asmenybę. Nes tų traumų pasekmės gali nepataisomai pakirsti visą būsimą vaiko gyvenimą, su kuo jis vėliau – su manimi ar su L. Stankūnaite – begyventų. Ir kokie gi tie tariami L. Stankūnaitės ir mergaitės „galintys nutrūkti“ santykiai, kuriais taip beatodairiškai „rūpinasi“ teismas, jei „rūpestinga ir pasiilgusi“ motina nei karto dukrai net telefonu nepaskambina, nors mergaitė savo telefono numerį jai davė dar prieš Naujuosius metus...
Taip ir noriu paklausti teisėjų ir jų užtarėjų, ar jie nematė, kad vaiko smurtinio perdavimo vaizdo įraše buvo daugiau negu aiškiai užfiksuotas vaiko nenoras gyventi su L. Stankūnaite? Ar jie nematė, kad vaizdo įraše aiškiai fiksuotas L.Stankūnaitės ir mažametės apsaugą nuo nusikalstamo poveikio vykdančių pareigūnų smurtas?
Nesustabdžius Kėdainių apylinkės teismo nutarties vykdymo, gili psichologinė trauma mergaitę lydi ir dabar: ji nuolat tiesiog paniškai bijo, kad „ateis vėl imti“, nepasitiki svetimais žmonėmis, prašo užrakinti duris ir į namus nieko neįleisti.
Dabar tik pamačiusi į namus ateinančias vaiko teisių tarnybos atstoves ar psichologes, mergaitė užsisklendžia savyje, nekalba, o jos skruostais kaip pupos pačios ima riedėti ašaros... Joms bandant kalbinti, klausinėti mergaitę, ji tik žvilgčioja į langą, ar joms iš paskos neateina kaukėti grobikai su antstole ir L. Stankūnaite.
Taip ir norisi paklausti iškilių valstybės vyrų ir moterų: ar Jums, vykdantiems teisingumą, vadovaujantiems valstybei, nesvarbu, kaip ši mergaitė jaučiasi, kaip ji miega, kokie jos sapnai po šio siaubingo antstolės S.Vaicekauskienės vykdyto „teisėto veiksmo“? Ką galvoja apie suaugusiųjų pasaulį, ar dar gali klausytis pasakų apie svajingą princesių, burtininkų ir nykštukų gyvenimą, nerūpestingus meškiukus ir peliukus?! Ar šis pasakų pasaulis su laiminga pabaiga dar gali likti jos vaikiškame pasaulėlyje? Ar Jūs nepaženklinote ir taip dramatiškos jos vaikystės visam gyvenimui į atmintį įsirėžusiu dar vienu neužmirštamu smurto aktu, galbūt visiškai sugriaudami jos dvasios harmoniją? Tik šįkart – jau Lietuvos valstybės vardu! Nesibaigiantis mergaitės „ėmimo“ procesas, neleidžiantis atslūgti įtampai, juodų jėgų siekis bet kuria kaina pašalinti pedofilijos ir žudynių bylos mažąją liudininkę ir vaiką atiduoti kaltinamojo pedofilija draugei L. Stankūnaitei reiškia tik viena: šis vaikas gyvena valstybėje, garantuojančioje jam nesibaigiantį košmarą ir tolesnį asmenybės žlugdymą.“
Neringa Venckienė
