Prezidentė D.Grybauskaitė ne juokais supyko. Supyko, kai Seimas pradėjo sakyti, jog parlamentinės respublikos sistemoje jo galios kontroliuojant aukščiausio lygio pareigūnus turėtų būti didesnės. Prezidentė Lietuvos parlamentarus apkaltino bandymu politizuoti svarbiausių institucijų veiklą. Prezidentei nepatinka tai, kad Seimas bando atgauti jam konstituciškai priklausančias galias. Prezidentei patiktų paklusnus Seimas, t.y., parlamentas, kuris svarbių valstybės „galvų kapojimo“ monopoliją paliktų jai. Iki šiol toks – Prezidentei nuolankus – Seimas didele dalimi ir buvo. Tačiau bent dalis parlamentarų mato, kad prezidentinė „galvų kapojimo“ monopolija toli gražu ne visada pasiteisina, kad ponios Prezidentės išimtinė teisė viešai, oficialiai ar užkulisiniais veiksmais nuimti aukštus pareigūnus ar išstumti juos į politinį užribį atneša žalą, nes tie veiksmai per dažnai yra nepakankamai pamatuoti ir, vadinasi, ne visai teisingi.
Tai rodo du labiausiai nuskambėję paskutinių mėnesių „galvų kapojimo“ atvejai – N.Venckienės teisinės neliečiamybės atėmimas ir Ūkio ministrės B.Vėsaitės atleidimas iš pareigų.
Abiem atvejais tai buvo Prezidentės palaikomi ar inicijuojami veiksmai. Ar kas nors Lietuvoje tiki, kad mūsų „savarankiškasis“ prokuroras D.Valys atėjo į Seimą prašyti atimti teisinę neliečiamybę iš N.Venckienės ir ją suimti be JOS paramos? Ar be JOS paramos jis būtų drįsęs neduoti Seimui, jo specialiai komisijai garsiųjų Garliavos įvykių vaizdo įrašų? Tokia versija galėtų patikėti tik neseniai į mūsų kraštą atsibeldę marsiečiai. Viešojoje erdvėje Garliavos klausimais Prezidentė nuolat vinguriavo, išsisukinėjo, bandė sudaryti įspūdį, kad ji šioje istorijoje „ne prie ko“, tačiau esama ryškių požymių, kad FAKTIŠKAI, daugiausia iš užkulisių, valstybės vadovė įtakojo visą Garliavos procesą. Ir vėl paklausiu, - negi kas nors tiki, kad Policijos generalinis komisaras S.Skvernelis be JOS paramos ar paliepimo būtų drįsęs į Klonio gatvę siųsti 240 uniformuotų žaliukų atlikti „humaniškos“ misijos - atimti iš „blogų“ senelių ir globėjos mergaitę? Pastaroji, primenu, yra svarbiausia pedofilijos bylos liudytoja.
Verta užduoti ir dar vieną klausimą – kas atliko vienijančios, konsoliduojančios galios funkciją Seime telkiant į politinį kumštį 80 jo narių, turėjusių balsuoti už teisinės neliečiamybės atėmimą „Drąsos kelio“ lyderei, jos suėmimą, kas privertė socdemų lyderį A.Butkevičių pakeisti nuomonę iš teigiamos į neigiamą N.Venckienės byloje ir įvesti griežtą partinį balsavimą. Juk buvo galima leisti savo partiečiams frakcijoje (konservatoriai visada su JA) balsuoti laisvai. Ir šiame epizode buvo jaučiama prezidentūros ranka. Gal kas nors gali tai paneigti?
B.Vėsaitės istorijoje Prezidentė nesislapstė ir nuvinguriavo. Ji iš karto pareiškė, jog Ūkio ministrės skrydis į Kazachstaną privačios firmos užsakytu lėktuvu yra atviros politinės korupcijos atvejis ir dėl to ji turi būti atleista iš pareigų. Manau tai, kad Premjeras net nesulaukęs Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos išvadų sutiko atleisti ministrę, o taip pat tai, kad Prezidentė žaibiškai pasirašė dekretą dėl B.Vėsaitės atleidimo, rodo, jog eksministrės likimą lėmė Prezidentės pozicija.
Seimo etikos ir procedūrų komisijai konstatavus, kad Ūkio ministerija nusipirko vietas garsiajame lėktuve (pradžioje buvo sudarytas įspūdis, kad buvo skrista nemokamai) ir tai padarė įprastine tvarka per firmą „West Express“, viešojoje erdvėje jaučiama spengianti tyla. Nei papildomų faktų, nei argumentų, kad B.Vėsaitė visgi buvo atleista pagrįstai, iš prezidentūros, kaip ir iš Premjero, nesigirdi. Jeigu Ūkio ministrė turėjo būti atleista ne dėl nelemto skrydžio, bet dėl kitų priežasčių, Prezidentė ir Premjeras tas priežastis turėjo viešai įvardinti. To nebuvo padaryta.
Bet ponios ir ponai, impulsyvūs, šališki galvų kapojimo instinkto priepuoliai gilina nepasitikėjimą politika, politiniais lyderiais ir, galų gale, valstybe. Jeigu užėjus priepuoliui atleidžiami ministrai ar, kaip V.Gailiaus ir V.Giržado atveju, kiti svarbūs pareigūnai, visuomenėje stiprėja nuostata, kad neteisybė veši net aukščiausiuose valdžios ešelonuose. Ta nuostata dar labiau sustiprėja, kai žmonės prisimena tamsią nevalyvo Snoro banko uždarymo ar valstybės skolinimosi iš Lietuvoje dominuojančių užsienio bankų už skandalingai aukštas palūkanas (~10%) istoriją.
Tose istorijose galvos nekrenta, jos nepajudinamos. Net nekalbama apie tų galvų savininkų korupciją ar nekompetenciją. Žinot kodėl? Jos SAVOS, jos REIKALINGOS. Todėl nesitikėkite, kad Prezidentė pajudins bent pirštą, bandydama išsiaiškinti, kokį vaidmenį tose istorijose atliko Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas, buvusi finansų ministrė I.Šimonytė ar – ir vėl – D.Valys. Neliečiamųjų kastai akivaizdžiai priklauso ir nepakartojamas energetikos eksministras A.Sekmokas, teisės brūzgynuose dingęs konservatorių vicepirmininkas V.Matuzas ir kiti „dvaro“ žmonės.
Prisnūdusį, savo konstitucinių galių ir priedermių dorai nesuvokiantį Seimą pažadino kaip tik legendinis D.Valys – prokuroras, kuris yra visiškai lojalus valstybės galvai ir todėl tos galvos yra beatodairiškai ginamas. Prisiminkime D.Valio fatališką vairavimo istoriją, kai prokuroras užvažiavo ant pėsčiosios. Pėsčioji, pasirodo, smarkokai nukentėjo, nes, žiniasklaidos teigimu, gydėsi net 38 dienas. Tačiau byla dėl to autoįvykio nebuvo pradėta. Nieks – taip pat ir Prezidentė – nepareikalavo prokuroro atsakyti pagal įstatymą prieš tai panaikinus jo teisinę neliečiamybę. Ši istorija priklauso „G.Černiauskas nenešė“ kategorijai. „G.Černiauskas nenešė“, „D.Valys neužvažiavo“, „A.Ūsas paskendo žalioje pievoje“ ir t.t..
Mūsų tauta protinga, ji nereikalauja susidorojimo su prokuroru, tačiau nori, kad šalyje veiktų teisės viršenybės principas – įstatymas virš visų ir visi prieš įstatymą yra lygūs. Bet N.Venckienės, B.Vėsaitės, D.Valio, V.Gailiaus, V.Giržado ir kiti atvejai rodo, kad Lietuvoje vykdoma teisinė selekcija – atrenkant tuos, kurie prieš įstatymą yra visada teisūs ir tuos, kurie iš anksto yra kalti. N.Venckienė ir B.Vėsaitė kaltos, o „dvaro“ žmonės krištoliniai.
Seimas nėra išminčių sueiga, jo intelektinis ir moralinis potencialas nėra aukštas. Visgi Seime VIEŠAI diskutuojant dėl politikų, aukštų pareigūnų likimo galima tikėtis daugiau skaidrumo nei prezidentūros labirintuose. Seimo veikla yra labiau matoma, todėl jo galios, kurios plaukia iš mūsų konstitucinės sąrangos, iš to, kad mūsų valstybė yra parlamentinė respublika, sprendžiant pareigūnų veiklos vertinimo, jų atleidimo klausimus turi būti didinama.
P.S. „Dviračio šou“ dėka prezidentinio politikų ir pareigūnų „galvų kapojimo“ praktika tapo politinio folkloro dalimi. Kad ir ne visada tiksliai, mūsų politinis folkloras atspindi mūsų politinę tikrovę. Protingi juokdariai kartais pasako daugiau tiesos nei karaliai ar žmonės su togomis.
Povilas Gylys
