Politikoje nedažnai regimos tokios kombinacijos kaip Lietuvos diplomato Vygaudo Ušacko karjeros vingis. Priverstas pasitraukti iš šalies užsienio reikalų ministro posto, V. Ušackas netrukus tapo labai atsakingu Europos Sąjungos (ES) pareigūnu. Jis atstovaus sąjungai Afganistane ir Pakistane.
Kai kuriuos tautiečius toksai šuolis į diplomatijos aukščiausiąją lygą džiugina kaip sportinė pergalė. Tik ar lengva suprasti, kokios traukos ir atostūmio jėgos nulėmė V.Ušacko tarnybinę trajektoriją?
Įsiplieskus skandalui dėl tariamo CŽV kalėjimo Lietuvoje, sustiprėjus trinčiai tarp V. Ušacko ir šalies prezidentės Dalios Grybauskaitės, buvo galima įtarti, kad čia esama ne vien asmeninio konflikto, bet ir tam tikrų tarptautinių jėgų nesutarimo.
V.Ušacko laikysenoje švietėsi labiau proamerikietiška linija, o D. Grybauskaitės veiksmai tarsi atitiko ES nuostatas, kaip ji pati tai supranta ir interpretuoja. Pavyzdžiui, Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos atžvilgiu JAV iki šiol buvo būdinga griežtesnė pozicija nei ES, o tokia valstybė kaip Vokietija neoficialiai skatino Lietuvą palaikyti nors minimalius kontaktus su kaimynine šalimi.
Tačiau lietuviškos realijos yra tokios, kad visiškai tikėtinas JAV ir ES užsienio politikos linijų susikirtimas mūsų šalyje reiškėsi kaip „šeiminis konfliktas“, kuriam išnarplioti reikėtų kviesti ne tarptautinių santykių specialistą, o psichologą. Valdingais žingsniais bandydama įsitvirtinti užsienio politikos formavimo ir vykdymo sferoje, prezidentė rodė, kaip ji supranta tą sferą ir visą valstybės mechanizmą. Kitaip tariant, tai buvo prezidentės valstybinės kompetencijos testas.
Prezidentė demonstratyviai bandė veikti kitaip, nei tai darė prezidentas Valdas Adamkus, nors tokios taktikos nauda valstybei nėra aiški. Užblokavusi vieno ambasadoriaus paskyrimą, išsireikalavusi, kad būtų atšauktas kitas ambasadorius, ji ėmėsi to, kas vadinama mikrovadyba. Kai kurie JAV prezidentai irgi buvo mikrovadybininkai, kišdavosi į bataliono lygmens karines operacijas. Ir lyg tyčia nė vienas mikrovadybininkas nebuvo išrinktas antrai kadencijai.
Ministro ir prezidentės konflikto tarpinis rezultatas viešųjų ryšių požiūriu nėra prezidentės naudai. Tarptautinis įvertinimas tautiečiams daro įspūdį. Kai kas V. Ušacko karjerą aiškina tuo, kad jis turi gerus ryšius ES struktūrose. Išties mūsų diplomatas neliko be globėjos.
Praradęs Lietuvos prezidentės pasitikėjimą, V. Ušackas sulaukė ES naujosios užsienio politikos vadovės baronienės Catherine Ashton pasitikėjimo. Kur driekiasi baronienės ryšiai ir politinės simpatijos – kitas dalykas.
Tad ir klausimas, ar p. Ušacko sėkmė yra vien jo asmens įvertinimas, ar kažkokių tarptautinių jėgų žaidimo rezultatas, lieka atviras. Anglosaksams, kurių pajėgos, kartu ir nuostoliai Afganistane yra didžiausi, galbūt geriau, kada ES tame krašte atstovauja buvęs Lietuvos pasiuntinys JAV ir Didžiojoje Britanijoje.
Norintiems pasvarstyti, kas kokioms pareigoms subrendęs, siūlau tokią proto mankštą. Mintyse sukeiskite V. Ušacką ir D. Grybauskaitę vietomis. Ar tarptautinei bendrijai nebūtų saugiau, jeigu savo misiją Afganistane D. Grybauskaitė pradėtų nuo bandomojo testo – kurį laiką pavadovautų lietuvių karių kuopai Čagčarane? Mano nuomone, šiam darbui ji visiškai tinka.
***
Susiję tekstai:
Pavojus, seržante! – Ušackas kopia į prezidentus!
