Pirmiausia atsiprašau visų dailiosios lyties atstovių, tų nepakartojamų būtybių, drąskančių mums, vyrams, širdis ir be kurių šis pasaulis atrodytų nykus ir tuščias. Te jūsų nesuklaidina pavadinimas. Tai ne apie jus. Tai metafora apie mūsų futbolininkus, vakar gynusius Lietuvos vardą 2014 m. pasaulio vyrų futbolo čempionato atrankos rungtynėse Graikijoje ir „garbingai“ pralaimėjusius 0:2. Deja, kartais tenka rašyti ir iš egoistinių paskatų, nes futbolas man – religija, glostanti sielą, kai stadionuose kaunasi rinktinės arba vyksta UEFA Čempionų lygos mačai. Tada žmona leidžia namuose pasijusti Dievu ir maigyti į valias televizoriaus pultelį. Tai šventos dienos. Bet tai, kas vakar vyko Graikijos ir Lietuvos rungtynėse tiesiog neleidžia daugiau tylėti. Ir netgi premjeras A. Kubilius čia ne prie ko. Ne prie ko ir V. Landsbergis.
Lietuvos futbolas – tikrų tikriausia gėda. Nacionalinė gėda. Žaidėjai, kurie neva kovojo už mūsų Lietuvą – gainiojosi kamuolį kaip bedvasės kaliausės. Vien ko vertos puolėjo Andriaus Veličkos šypsenėlės rezultatui dar esant 0:0. Jis, būdamas profesionalu, tikriausiai iki šiol nežino, kad laimėti rungtynių nemušant į priešininkų vartus nė karto tiesiog neįmanoma. Panašiai, kaip neįmanoma laimėti krepšinio rungtynių, jei nemeti nė karto į krepšį. Nepikta tik dėl vartininko Žydrūno Karčemarsko, kuris tarsi 480 metų pr. m. e. sėkmingai gynė Graikijai simbolišką Termopilų perėją. Jei ne jis, matyt, būtume gavę dar bent 3-4 įvarčius. Kaip žinia, spartiečiai Termopilų mūšyje prieš persus atsilaikė dvi paras, bet už drąsą apie save sukūrė legendą tūkstančiams metų. O ką mūsų mergos? Mūsų mergos pralošė. Pralošė kaip medinukai, nesugebantys net padoraus perdavimo atiduoti partneriui, nuleisdami galvą ir nekovojantys dėl kamuolio, riedančio, atrodytų, už kelių metrų. Jokios dvasios, širdies, pykčio ir drąsos. Net į rinktinės trenerį vengrą Csaba Laszlo žvelgiau užjaučiančiai. Jis energijos prie aikštės išliejo daugiau už tas dešimt mergaičių. Tiesą sakant, nieko gero nesišviečia ir rungtynėse su nykštukiniu Lichtenšteinu, kuriam 2012 m. Europos čempionato atrankoje pralaimėjome 0:2 ir nemaža tų nevykėlių dalis rungtyniavo ir vakar.
Sakysite, per piktai parašyta? Reikia palaikyti saviškius? Sutinku. Savus reikia palaikyti, bet savus lygiai taip pat reikia be gailesčio išvanoti už bailumą, už nesusivokimą. Juk gini šalies garbę. Pamenu, mes net kieme prieš kito kiemo vaikigalius futbolą žaisdavome iki kraujo. Tai buvo garbės reikalas, nes gynėme savo kiemo garbę. Netgi nacionalinio stadiono neturėjimas – anokia problema. Futbolą gali žaisti bet kur. Tam pakanka kamuolio ir tai jau seniai įrodė Brazilija. Sakysite, nesilyginkime su brazilais? Gerai. Nesilyginkim. Pakalbėkime bent apie Graikiją. Tą finansiškai nustekentą šalį, į skolas įklimpusią daug giliau nei mes patys. Graikija vienu metu tapo ir Europos futbolo čempione (2004 m.), ir triumfavo Europos krepšinio pirmenybėse (2005 m.). Kiekvienose rungtynėse graikų fubolininkai žaidžia taip, tarsi gintų Termopilų perėją. Gal ir nereikėtų pernelyg sureikšminti šių pralaimėjimų, bet pikta ant mūsiškių todėl, kad gavę pačius palankiausius burtus per visą šalies futbolo istoriją, jie nesugeba išnaudoti net šios unikalios galimybės.
Pele, Maradona ar Lionel Messi gimsta kartą per šimtą metų. Čia Lietuva nepretenduoja net į Cristiano Ronaldo ar Eusébio. Palikime tai mūsų mamoms ir tėveliams. Tačiau savigarbos neturėjimas neturi nieko bendra su genais.
Savigarbos neturėjimas neturi nieko bendra ir su kuo rungtyniauji, ar tai 11 vietą FIFA reitinge užimanti Graikija, ar 149-oje vietoje esantis Lichtenšteinas.
Nesuvokiama tai, kaip žaidėjai turi negerbti savęs, kad laksto po aikštę tarsi barbės, besišypsančios tribūnoms. Tiek rungtynes su graikais, tiek rungtynes su slovakais (jos baigėsi 1:1), velniai nematė, nurašykime eilinėms nesėkmėms. Bet žaidėjams niekas nepriekaištaus, jei pralaimėję net ir 0:5 visų rungtynių metu būtų mirę aikštelėje už Lietuvą. Jei jie kovotų ne dėl medalio, kaip dainavo Marijus Mikutavičius, o dėl garbės. Dėl garbės būti vyru, o ne merga. Tik tarp geriausiųjų tampama geriausiais, o nevykėliai visada ir liks nevykėliais, kad ir kiek šypsosis, kad ir kiek vaidins džeimsus bondus.
Prisipažinsiu, dar prieš šią atranką nieko gero nesitikėjau. Nesitikiu ir dabar. Šalies futbolą jau 20 metų graužia vėžys, pradedant Lietuvos futbolo federacija (LFF) ir baigiant klubinėmis komandomis. Kas iš to, kad UEFA turnyruose laikas nuo laiko mūsų komandoms pavyksta įveikti vieną ar du kvalifikacinius etapus. UEFA Čempionų lygos trečiame etape Lietuvos čempionas „Ekranas“ į savo vartus šiemet gavo „sausus“ 11 įvarčių. Sakysite, nesame futbolo šalis. Visa tai maivymasis – nei daugiau, nei mažiau. Nei Graikija, nei Danija, nei Norvegija kažkada irgi nebuvo futbolo valstybėmis. Net broliai latviai nebuvo futbolo dievais, bet 2004 m. vis dėlto rungtyniavo Europos čempionate. Ir rungtyniavo ne todėl, kad atrankoje gavo lengviausius varžovus...
Apmaudu, kad Lietuvos futbolas vis dar neatsigauna po prieš daugiau kaip 10 metų šalį purčiusio „majonezinio“ skandalo (Lietuvos futbolui plėtoti skirtus UEFA pinigus tuometis LFF prezidentas Vytautas Dirmeikis investavo į savo privatų majonezo gamybos verslą). Dabartinis LFF vadovas Julius Kvedaras irgi ne ką geresnis. J. Kvedaras prokurorų irgi kaltinamas savinęsis Lietuvos futbolo pinigus. Bet visos šios istorijos neturi nieko bendra, kai aikštėje nuskamba teisėjo švilpukas, duodantis pradžią rungtynėms. Jose žaidėjai turi mirti už Lietuvą. Mirti ir kovoti kiekvienoje dvikovoje. Visa tai mačiau šiąnakt iki valandos 3 ryto stebėdamas Urugvajaus ir Ekvadoro rungtynes (1:1), o prieš tai gėrėjausi, kiek sielos aikštėje net pralaimėję 0:3 portugalams paliko Azerbaidžano vyrai.
