Vytautas RUŠKYS
Praėjusią vasarą per 18 dienų iš Naujosios Akmenės į Krymą ir atgal motociklu 5,5 tūkstančio kilometrų nukeliavo 66 metų Klemas Šimkus.
Sutiko iškart
Būna, kad K. Šimkus ryte nulekia iki Baltijos, o vakarop pasuka namo.
Kai dabar vilnietis Andrius Stonkus pasiūlė palaikyti kompaniją iki Juodosios jūros, Klemas iškart sutiko.
„Negalėjau praleisti progos pakeliauti, man tai malonumas – kad tik važiuoti, – šiandien mena K. Šimkus. – Kita vertus, kažin ar kada tiek bevažiuosiu.“
Nesėkminga pradžia
Pavažiavus kelias valandas Baltarusijos teritorija, prošal prašvilpęs lengvasis automobilis kliudė prie K. Šimkaus motociklo pritvirtintą kelioninę dėžę. Ji tėškėsi ant asfalto, o viduje buvę daiktai išlakstė į šalis.
Incidentą kelyje pamatė priekyje su drauge važiavęs Andrius ir apsisuko padėti.
Sutvarkę motociklą, keliautojai tęsė kelionę, o dar po kokių šimto kilometrų pastebėjo, kad nebėra ir antros dėžės su daiktais. Ji nepastebimai nulėkė į šalikelę, kai atsileido sutvirtinimai. Vyrai pasuko atgal ir kelias dešimtis kilometrų ieškojo, tačiau nerado.
Klemas neteko daug vertingų daiktų.
Ar nekilo dvejonių – gal geriau sukti namo, kai tokios nesėkmės?
„Juk ne piemuo esu: jei jau pradėjai, tai iki galo“, – sakė K. Šimkus.
Dvidešimt dolerių už „kontrabandą“
Netikėtumas Ukrainos pasienyje. Muitininkai rado lietuvio ryšulyje indą su 2 litrais benzino – jei pritrūktų kelyje. Apkaltino kontrabanda.
Nusivedė į uždarą patalpą, išaiškino, kad už tokį pažeidimą motociklininkas gali būti sulaikytas ilgam. Kai muitininkai pasakė rašysią protokolą, keliautojas išsitraukė rašiklį, užsidėjo akinius – pasirengė.
Ir girdi: „Tai gal nerašysim“.
„Pamaniau, kad geri žmonės suprato, jog biznio nedarau ir dėl tokio nedidelio kiekio nebaus, – prisimena K. Šimkus. – Buvau beišeinąs per duris, kai išgirdau: „O atsidėkojimas?“. Pamaniau: per mažai atrodys, jei duosiu 10 dolerių banknotą. Todėl padaviau 20 dolerių.“
Kai vėliau motociklininkas Lietuvoje tą istoriją pasakojo sunkvežimių vairuotojams, kurie važinėja per Ukrainos pasienį, jie juokėsi: „Kelias savaites muitinėje turėjo skambėti anekdotas apie motociklininką. Mes nelegaliai pravežame po kelis šimtus litrų degalų, o išmetame pasienyje tik kokį dolerį ar du“.
Draugiškumas neperkamas
Doleriais K. Šimkus norėjo atsidėkoti ir baltarusiui, tačiau pasijuto nepatogiai.
Kai kaime klausinėjo, kuri laukymė tiktų apsistoti nakvynei, užkalbintas sodietis iškart pakvietė į savo kiemą. Leido naudotis visais patogumais. Pasiūlė nesivarginti palapinėse, o miegoti ant šieno.
Pakilusius keliauninkus šeimininkai pakvietė į trobą prie pusryčių stalo. Keliautojas nusprendė sumokėti bent už valgį.
„Kai pasakiau, ar šeimininkas neįsižeistų, jei paliktume pinigų, jis atsakė įsižeidęs jau vien už tai, kad mes taip pagalvojome“, – mena K. Šimkus.
Atsisveikino lyg seni bičiuliai.
Kitas baltarusis geranoriškai padėjo, kai pamatė kelyje kliudytą K. Šimkaus motociklą. Sustojo automobiliu ir pasiūlė užsukti pas jį į garažą susitvarkyti. Paaiškėjo, kad jaunas vyras taip pat važinėja motociklu, tad turėjo kelionių įrangos ir jos padovanojo bėdos ištiktam lietuviui.
„Visoje kelionėje sutikome vien geranoriškus žmones, gal todėl, kad šilti žmonės greitai šiltus žmones suranda“, – sakė K. Šimkus.
K. Šimkus pasinaudojo proga aplankyti Ukrainoje gyvenantį bičiulį. Jis prieš kelias dešimtis metų buvo atsikraustęs į Naująją Akmenę, kartu su K. Šimkumi ekskavatoriumi kasė klintis cemento gamybai.
Abu bendraamžiai pensininkai palygino dabartinį gyvenimą savo kraštuose.
„Bet visur panašiai: ne visi pelus deda prie pelų, grūdus – prie grūdų, o kai kas deda ir pelus prie grūdų“, – sakė K. Šimkus.
Senovinės pilys ir naujesnė gynybinė įranga
Motociklininkai Baltarusijoje aplankė kelias Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikų pilis. Stebėjosi, kaip dailiai jos restauruotos, sukaupta daugybė eksponatų.
Matė ir kelias Antrojo pasaulinio karo ginklų ir vėlesnės karinės įrangos ekspozicijas. Ypač sužavėjo „Stalino linijos“ kompleksas – gynybiniai įrenginiai, buvę paruošti atremti galimą hitlerinės Vokietijos puolimą. Tačiau ja pasinaudoti neteko.
Vėliau, kai pasiekė Krymo pusiasalį, matė pokarinės Tarybų Sąjungos povandeninio laivyno remonto bazę, kuri anksčiau buvo įslaptinta.
Surado ir Krymo įžymybę – "Kregždžių lizdą".
Neišdildomos akimirkos, užkopus ant kalno keteros pasigrožėti Juodąja jūra, paplaukioti laiveliais po užutekius, pavaikščioti po ožeminius urvus.
Pomėgis – iš jaunystės
K. Šimkus pamėgo keliauti, kai 1969 metais nusipirko motociklą „Java“. Tolimiausia kelionė tęsėsi 3,5 tūkstančio kilometrų į Karpatus.
Labiausiai K. Šimkus mėgdavo važinėti vienas po Lietuvą arba Latviją. Per metus nuriedėdavo ir bemaž 25 tūkstančius kilometrų.
„Mama keldavosi į darbą, o po balkonu stovinčios „Javos“ variklis dar būdavo šiltas po naktinių važinėjimų“, – šypsosi vyras.
Būtent toks laikas labiausiai patikdavo. „Išjungi šviesas ir važiuoji nedidele pavara arba riedi laisva eiga į kokią pakalnę, – mena K. Šimkus. – Kai variklis užgesintas, tai girdi didžiulę laukų tylą, tik vėjelis vos vos – ir kaip gražu“.
„Pasiklausai, kur šuo suloja, o tiksliai nežinai, kur esi – ir pagalvoji: o namai tai už kelių šimtų kilometrų ir po kelių valandų į darbą“, – pasakoja kelionių entuziastas.
