Mama yra mama cia sventa kiekvienam.

Kaip miela, kai matai, kad tavo rūpestėliai nenuėjo niekais ir sulaukia to mažo dėmesio ne tik Motinos dienoje, bet kasdien, ypač senatvėje. Kad ir mažas parodytas dėmesys virsta maloniu jausmu. Miela, kai matai besimeldžiančius už savo mirusias Mamas, supranti, jog tie vaikeliai tikrai skiria daug meilės savo Mamoms ir turi vilties, kad ir tavieji neapleis tavęs, pasimels ir už gyvą ir mirusią. Manau, kad tokie vaikai, mylintys Dievą, savo mamas (tėvus), gyvenime nepadaro ir nepadarys baisių nusikaltimų, tai didžiausia paguoda Motinoms. Te padeda Jums Dievas!

Kiekvienas su savo mama eilę mėnesių buvom, kaip sakoma, vienas kūnas ir kraujas. Jau tada, dar net nematę saulės šviesos, mes jautėme savo mamų nerimą ir džiaugsmą. Sukrykštėme, taip pranešę, kad mes jau atsiradome šiame Pasaulyje. Pirmomis savaitėmis mes matėme savo mamas žemyn galva, o po to pasaulis mums atsivertė. Pradėjome vis stipriau kabintis į mamos krūtinę, kuri buvo mūsų gyvybės šaltinis.

Kiekvienas vaikystę turėjome savo laiku ir laikmečiu. Vieniems ta pati pala buvo sukama ratu, nes kitos tuo metu neturėta. Kitiems vystyklus mamos kaitindavo lygintuvu, kad sveikesni būtumėm, o naujais laikais įklotams negailima paskutinių turimų litų. Visas tas mamos nemiegotas naktis, kai mums skaudėdavo pilvuką, atpirkdavo mūsų šypsenos joms. Tos mažų vaikų šypsenos savo nuoširdumu būdavo patys skaidriausi gyvenimo deimančiukai. Mamos mums būdavo pirmos mokytojos, patarėjos ir guodėjos, kai nugriuvus ką suskausdavo. “Žiūrėk, tavo lėlytė neverkia”, arba: “Tu juk jau vyras – pakentėk”. Kas belikdavo kelių metukų “vyrui” arba dukrelei. paėmus pavyzdį iš niekada neverkiančios lėlės. Tiesa, dabar ir lėlės jau išmoko “verkti” …:)Stebuklai… Mūsų gauti mokykloje pažymiai atsispindėjo mūsų mamų veiduose. O juk taip norėdavosi, kad jie šypsena nušvistų. Ne visada taip būdavo… deja… “Kuo nori būti? – klausdavo mamos . “Kareiviu, mokytoja, lakūnu” – atsakydavo pypliai. Mergaitė, nuleidusi akutes, tyliai paaiškina: “Noriu būti mama”. Ji nori būti kaip mama, todėl rūpestingai vysto savo lėlę, vežioja ją vežimėlyje, supa ją ir netgi seka pasakėlę “prieš miegą”. Tą pačią, kurią mama ar tėtis labiausiai mėgsta jai pačiai sekti.

Vėliau pasakų pasaulis virsta gyvenimo realybe. Sužinome koks įdomus mūsų pasaulis ir kiek mažai mes apie jį težinome. Su kiekvienais metais vis daugiau sužinome, kiek mes mažai žinome.Taip save vis geriau susivokiame. Pagaliau ateina tas metas, kai mes tiksliai pajaučiame kas yra meilė, kuri pasibeldžia į mūsų širdis. Nespėjame gerai apsidairyti ir mūsų mamos tampa ir mūsų vaikų močiutėmis. Suvokiame kartų ciklą ir nešame su savo vaikais gėles mamoms – senelėms… arba dedame jas … ant kapo kauburėlio. Viskam ateina savas laikas… Karalienėms ir vargetoms likimas tas pats. Kaip sakoma: “Dulke buvai, dulke ir pavirsi…” Tai kur gi ta gyvenimo ciklo prasmė ir mūsų gyvenimo prasmė? Katalikų tikėjimo tiesos skelbia. “Gyvename, kad darytume gerus darbus Žemėje”. Tada tinkamo atlygio sulauksime… Kokius darbus? Būtent apie juos pirmiausia sužinome iš savo mamų. Jei tą atmintį nešiojame savo širdyse visą gyvenimą, tai negalime elgtis kitaip. Mūsų mamų atminimui… Mamų, kurios supažindino su gyvenimo vertybėmis ir saugiai vedė mus per gyvenimą tiesiu keliu. Būkite laimingos…