Dar visai neseniai į vieną Biržuose esančios Kilučių gatvės kiemą traukdavo televizijos ir laikraščių reporteriai. Užeidavo ir nepažįstami žmonės – pasmalsauti ar pareikšti užuojautos. Dabar čia tylu ir ramu. Nedideliame mūrinuke šeimininkauja Emilija Dubinienė (69 m.) ir jos dukra Inga. Tiesa, dar rainas katinas, švelniai šaukiamas Kysulia.
„Praėjo lygiai treji metai, bet aš vis tikiuosi ir ieškau gerų ženklų. Štai vakar sapnavau baltų perlų karolius. Viliuosi, kad tai geras ženklas“, – sako E. Dubinienė ir ant stalo kloja baltutėlę staltiesę, o ant jos deda naminį pyragą. Kambario sienas puošia sūnaus Audriaus nuotraukos – visos perjuostos juodu kaspinu.
„Žinau, kad sūnaus nesusigrąžinsiu. Keršto irgi netrokštu, tačiau labai norėčiau sužinoti tiesą“, – sūnaus netekusios motinos akyse pasirodžiusios ašaros nenudžiūvo viso pokalbio metu.
Sunerimo dėl žinučių
38 metų A. Dubinas keletą mėnesių neturėjo darbo, o reikėjo ne tik mokėti mokesčius, paremti aštuoniolikmetę dukrą Sandrą, bet ir atidavinėti bankui 10 000 litų paskolą už namo, kuriame buvo įsigijęs 3 kambarių butą, renovavimą. Netoliese gyvenančio kaimyno Ramūno Komo įkalbinėjimų, jog saulėtoje Ispanijoje galima neblogai užsidirbti ir rizikuoti tikrai verta, Audrius paklausė pasitaręs dar su keletu biržiškių. Taigi 2007 metų vasario 26 dieną A. Dubinas išvyko dirbti į Ispaniją.
Viduržemio jūros esančio prie Valensijos miesto rajone įkurdinti 10 lietuvių vyrų dirbo vaisių plantacijose – skynė apelsinus.
Prabėgus porai savaičių, namiškius pasiekė Audriaus žinutė, kurioje jis rašė, jog užsidirbti Ispanijoje tikrai nepavyks, tad greičiausiai trauksiąs namo. Šiems darbininkams vadovavo toks Nerijus Puodžiūnas. Nežinia, ar bijodamas „boso“, ar tikėdamasis, kad pastarasis labiau paisys jo artimųjų, Audrius netrukus atsiuntė motinai žinutę, kurioje prašė jos susisiekti su N. Puodžiūnu ir paprašyti išleisti jį į namus. Motina, paskambinusi N. Puodžiūnui, paprašė jo išleisti sūnų namo, nes esą staiga pašlijusi sveikata, o be sūnaus nėra kam ja pasirūpinti. „Šiaip ar taip, bet sugrįš“, – pašaipiai atkirto moteriai Audriaus „šefas“ ir numetė ragelį.
Negera nuojauta tik stiprėjo – Audrius jau be užuolankų rašė, jog darbas vergiškai sunkus, o gyvenimo sąlygos sunkiai pakeliamos – visi darbininkai gyvena kelių kvadratinių metrų kambarėlyje, miega ant sudėvėtų čiužinių, kurie numesti ant grindų.
„Jie surinko mūsų pasus, o dabar prašo, kad savo vardu paimtumėme iš Ispanijos banko paskolas ir atiduotumėme jiems“, – tokia žinutė pasiekė E. Dubinienę, kai Audrius buvo išvykęs jau antrą mėnesį. Motina neištrynė iš telefono ir paskutinės ją pasiekusios sūnaus žinutės – birželio 16 dieną atsiųstame pranešime Audrius motinai darsyk pasiguodė, kad nori greičiau grįžti namo.
Dingęs kūnas
Kitą dieną E. Dubinienė sulaukė skambučio iš N. Puodžiūno... Tas pareiškė užuojautą dėl Audriaus mirties – girdi, rastas negyvas maždaug penktą vakaro savo lovoje, greičiausiai miręs nuo persigėrimo...
„Niekaip nesupratau, kaip jis būdamas visiškai girtas sugebėjo man parašyti rišlias ir aiškias žinutes? Argi gali žmogus iki mirties prisigerti per dvi valandas? Puoliau skambinti į ambasadas, į ministerijas – nežinojau nė ką galvoti – vis tikėjausi, kad įsivėlė kažkokia klaida“, – baisius išgyvenimus prisiminė E. Dubinienė.
Dar didesnis siaubas motiną apėmė, kai ambasados darbuotojai pranešė, jog Audrius nerastas – jo tiesiog niekur nėra. O atsirado jis tik po daugiau kaip 2 savaičių – visai ne lovoje, o žiauriai sudarkytas ir numestas pamiškėje.
Vietos nerandanti moteris nusprendė vykti į Ispaniją ir išsiaiškinti, kas gi nutiko jos sūnui. Kalbos nesuprantanti, niekada iš Lietuvos neišvykusi E. Dubinienė pardavė karvę, kiek trūko pinigų – pasiskolino iš artimųjų ir iškeliavo į Ispaniją. Kad būtų drąsiau, kartu pasiėmė ir taip pat jokios užsienio kalbos nemokančią Audriaus seserį, dukrą Ingą.
Dabar Emilija sakosi neprisimenanti nei tos didelės baimės, kuri ją kamavo pakeliui į svetimą kraštą, nei dar didesnių ten patirtų rūpesčių, tik dėkoja, kad pasitaikė laimė sutikti gerų žmonių.
E. Dubinienę ir Ingą priglaudė moterų vienuolynas – jame gyveno tas 2 savaites, kol sutvarkė visus formalumus, kad galėtų parsivežti Audriaus palaikus namo.
Nuvykusi į morgą atpažinti sūnaus lavono E. Dubinienė buvo taip sukrėsta, kad nė nesuprato, kas klykia – ar ji pati, ar jos dukra. Audriaus veidas buvo nubrozdintas, mėlynas, o kūnas įtartinai mažas ir sustingęs keista poza. „Nors mane įspėjo, jog lavono neliesčiau, tačiau nesusilaikiau ir ranka perbraukiau per Audriaus kojas. Jų nebuvo... Kai dabar pagalvoju – man rodos, kad nebuvo ir rankų, tačiau tada buvau ištikta šoko, tad nebeatsimenu“, – šiurpiais prisiminimais dalijasi E. Dubinienė. Smarkiai sudarkytas sūnaus kūnas nepaliko abejonių dėl mirties priežasties. Buvo akivaizdu, kad jo mirtis buvo smurtinė – lavonas buvo nupjautomis kojomis, išlaužtomis rankomis.
E. Dubinienė nusprendė sūnaus palaikus kremuoti – taip buvo gerokai pigiau kūną pargabenti į Lietuvą.
Dar vienas lavonas
Atėjusi pasiimti urnos su pelenais, E. Dubinienė gavo ir Ispanijos teismo išvadą, kurioje, kaip išvertė biržietes globojusi Janina, buvo rašoma, jog A. Dubinas buvo užmuštas, o jo kraujyje, kitaip nei tikino N. Puodžiūnas, alkoholio nebuvo aptikta. Šio dokumento dabar E. Dubinienė neturi – jis iš jos buvo paimtas prieš išvykstant į Lietuvą. Vietoj jo išduotame jau buvo rašoma, kad jos sūnus mirė nuo išsekimo ir ilgalaikio badavimo...
„Pasidėjau aš urną su Audriaus pelenais ant kelių ir visą kelią namo galvojau – kas taip žiauriai nukankino mano vaiką“, – ašaras braukė E. Dubinienė.
Motina šito nežino iki šiol. Nebuvo ir kieno paklausti – po Audriaus mirties iš vergijos Ispanijoje išvaduoti kartu su juo dirbti važiavę vyrai E. Dubinienės šalinosi, o sutikti gatvėje nudūrę akis spūdindavo tolyn.
Drąsiausias iš visų, pėščias iš Ispanijos į Lietuvą parkulniavęs ir nepabūgęs viešai papasakoti, kokią „katorgą“ ten teko kęsti, Eugenijus Jagmintas – nebegyvas. Buvo rastas nuskendęs greta namų tekančiame upelyje. Lyg ir sklido kalbos, jog jaunam vyrui negiliame upelyje sunku būtų buvę pačiam paskęsti, o dar ir abi rankos nelaimėliui lyg ir buvusios sulaužytos, tačiau pradėta byla buvo nutraukta – prokurorai nutarė, kad įvykęs nelaimingas atsitikimas.
„Manau, kad mano sūnus buvo žiauriai nukankintas siekiant įbauginti kitus lietuvius, kad šie nesipriešintų ir nebandytų pasprukti iš vergijos. Audrius stengėsi ištrūkti namo, o tai, matyt, vadovams nepatiko, tad jie ir nusprendė juo atsikratyti“, – garsiai mąsto motina.
Bylos padėtosį archyvą
„Byla yra nutraukta, – trumpai paaiškino bylą tyręs Biržų rajono apylinkės prokuratūros prokuroras Raimundas Binkis. – Mirties priežastis – apsinuodijimas alkoholiu“. Tokiu oficialiu raštu teks pasitenkinti ir sūnaus gedinčiai motinai – nieko daugiau Lietuvos pareigūnai padaryti negali.
„Į šį įvykį gilintis ir tirti šią bylą turėjo Ispanijos pareigūnai. Viskas, ką mes galėjome, tai kreiptis į juos su teisinės pagalbos prašymu. Galbūt jie nesurado tvirto pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima teigti, kad mirtis smurtinė ir vyras buvo nugirdytas prievarta“, – svarstė prokuroras. O gal ir neieškojo. Biržų rajono apylinkės prokuratūroje buvo pradėta byla dėl prekybos žmonėmis. Buvo apklausti ir visi Ispanijoje su Audriumi buvę biržiečiai, ir juos ten vykti prikalbinęs R. Komas, ir juodadarbiams vadovavęs N. Puodžiūnas. Byla taip pat nutraukta – nebuvo pagrindo manyti, kad biržiškiai į Ispaniją buvo išvežti per prievartą. „Atnaujinti bylą galima visada, tačiau šiuo atveju tai sunkiai įmanoma. Atnaujinti bylą dėl mirties priežasties – Ispanijos teisėsaugos prerogatyva, o atnaujinti bylą dėl galimos prekybos žmonėmis – nėra pagrindo“, sakė R. Binkis.
Giedrė POTELIŪNAITĖ
