kodel tokiu zmoniu nepatalpinus is pec. ligonine - ten jiems butu sudaromos geros sąlygos, o namiškiai apsaugoiti nuo tokių žmonių

Atsiprašau kad išsiunčiau nepasirašius savo komentarą... Dar gal norėčiau papildyti, kad straipnyje suponuojama lyg tai po traumos išsivysčiusi demencija, kuri pasireiškia pirmiausia agresyvumu, koliojimusi, puolimu muštis - demencija yra pirmiuasia ATMINTIES sutrikimas, kodėl nebegali gyventi vienas.. Tačiau ir agresyvumui demencijos atveju vaistai paprastai efektyvūs, todėl keista kai į demencijos gydymą žiūrima kažkodėl pro žmogaus teisių prizmę, ir neaišku kaip dementiška motina apskritai gali gyventi viena - juk sutrikę tai visos protinės funkcijos!.. Dementiška mama išėjusi neberas savo namų! Pamenu vien1 pacient1,kuris gavęs pensiją visada nusileisdavo nuo kalno į turgų ir ten įprastoje vietoje pirkdavo visą ilogramą saldainių vsiems namiškiams, bet kartais nusileidęs žemyn savo sode neberasdavo kur namo durys... Tai nelaimė, kai reikia padėti, kai padėti yra būtina.

Iš tiesų demencija sergantis asmuo vienas savo bute gyventi negali, todėl sunku suprasti kuo čia dėtos žmogaus teisės, nes problema yra daugiau PRIEŽIŪROS, o ne uždarymo, kai drauge gyvenant tėvai tampa dementiški, - problema jau vien kaip juos palikti kelioms valandoms, nes gali pamiršti dujas, vandenį, ir t.t., todėl yra Alzheimerio ir pan. centrai askirose poliklinikose, kur dirbantys vaikai gali palikti priežiūrai labai liūdna, bet nebeprotingus tėvus...
Keliama problema, kai žmogaus teisės įžiūrimos tėvams tapus dementiškais, čia yra dirbtinė, ir šiek tiek "į lankas", o problema yra pirmiausia ta, kad NESKIRIAMA protinė negalia ir psichikos sutrikimai - taui skirtingi dalykai, ir skirtingi poreikiai. Protinė negalia, tiek įgimta (debilitas, imbecilitas, idiotismus), tiek ir paprastai gyvenimo saulėlydyje įgyta (demencija įvairios kilmės, dažniausiai visdėlto Alzheimerio ligos pasėkoje) yra, deja, nepagydomi dalykai, ir kalba eina apie SLAUGĄ,kuri be abejo turėtų būti kiek įmanoma, humaniška, nors iš žmogaus ir telikęs jo labai prastas atvaizdas... (įgimta nedidelio laipsnio silpnaprotystė gali ir nebūti kliūtimi integracijai į visuomenę, to ir siekiama) O SUTRIKIMAI, taip pat ir psichikos, yra GYDOMI IR PAGYDOMI, ir, beje, ne uždarymu... Štai čia ir kyla tolerancijos, laisvės, žmogaus teisių klausimas, ir pirmiausia todėl, kad mūsų gimtoje Lietuvėlėje, kaip ir visoje plačiojoje tėvynėje TSRS, psichiatrija buvo (kaip liūdna kad ir šiandien neretai tebėra..) ginklas prtieš kitaminčius, taip sakant leninis kirpėjas, kad visų šukuosenos būtų vienodos...