Kai visuomenei pateikiama informacija apie XXI a. tragediją – prekybą žmonėmis prostitucijai, pagalbą sekso vergiją kentusioms moterims teikiančios „Lietuvos Caritas“ darbuotojos stveriasi už galvų. Neretai informacija pateikiama dviprasmiška, su lengva šypsena, neva prostitucijoje atsidūrusios merginos pačios kaltos, o informaciją palydi vulgarios nuotraukos.
„Kažkodėl nutylima, kad iš tikro antžmogiai ir dvasios skurdžiai yra būtent suteneriai, prekybą žmonėmis organizuojantys vyrai ir moterys. Į sutenerių tinklus patenkama ir per vieną dieną, o tai, ką merginoms tenka kasdien patirti iš jomis besinaudojančių vyrų – neapsiverčia liežuvis pasakoti. Prostitucija – vyrų problema. Kol visuomenė ją toleruos, tol apie lygias vyrų ir moterų teises kalbėti negalėsime“, – sako Marytė Puidokienė, „Lietuvos Caritas“ koordinatorė Šiaulių regionui.
Prostitucija – taip pat prekyba žmonėmis
Kasmet į projektą „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ įgyvendinantį „Lietuvos Caritas“ Šiaulių skyrių pagalbos kreipiasi 20 naujų prostitucijos aukų. Vienas merginas susiranda pačios darbuotojos, kitas nukreipia kitų tarnybų specialistai arba atveda pagalbą jau gaunančios draugės. Iš sekso vergijos ištrūkusios moterys atvyksta sužalotos fiziškai ir psichologiškai, tad pirmiausia joms teikiama medicininė ar psichologinė pagalba, socialinė parama. Prostitucijoje išnaudotas moteris tenka palydėti pas įvairių ligų gydytojus, padėti atsigauti psichologiškai, pasirūpinti jų saugumu, atstatyti nutrūkusius ryšius su šeima, o vėliau padėti įsigyti specialybę, rasti darbą.
„Liežuvis neapsiverčia pasakoti, ką moterims padaro suteneriai ir jomis besinaudojantys vyrai. Jos paverčiamos alkoholikėmis, narkomanėmis, yra prievartaujamos įvairiais būdais, pjaustomos, kandžiojamos, plakamos, ant jų šlapinamasi. Ne viena prostitucijos sužlugdyta moteris pasakojo, jog prisigerdavo, kad nieko nebejaustų, kol ja naudojamasi“, – sako Marytė Puidokienė, „Lietuvos Caritas“ koordinatorė Šiaulių regionui.
Anot pašnekovės, kai visuomenei pateikiama informacija apie prostituciją, ji pateikiama tarsi su šypsena, neva moterys pačios nori tuo užsiimti. „Šiaulių regione nebuvo nė vieno atvejo, kai moteris pati norėjo būti kokio nors sutenerio nuosavybė, pardavinėjama, žeminama. Labai retai pavieniai asmenys parduoda moterį į sekso vergiją. Dažniausiai tai organizuota nusikalstama veika, ištisa sekso industrija. Suteneriai ir prekiautojai žmonėmis – itin žiaurūs žmonės, puikiai išmanantys aukos psichologiją ir tuo besinaudojantys“, – sako M. Puidokienė.
Prekyba žmonėmis prostitucijos tikslais – viena populiariausių nusikalstamumo formų Lietuvoje, tačiau pastaruoju metu atsiranda ir naujų prekybos žmonėmis formų. Į užsienį jau parduodami vaikai, paaugliai, kurie verčiami tapti išmaldos prašytojais ar vagimis. Net prostituciją savo šalyje M. Puidokienė vadina prekyba žmonėmis. Nes tai – smurto forma.
M. Puidokienė sako, kad merginos į sekso vergiją gali patekti per vieną dieną, tačiau padėti atsistoti joms ant kojų prireikia ne vienerių metų. Prostitucija iš moters atima ne tik kūną, bet ir sielą. Moteris būna palūžusi, sutrypta, bejėgė ir jai padėti reikia itin daug pastangų. Po kelerių metų prostitucijos moteris netenka socialinių įgūdžių, pasitikėjimo savimi ir kitais žmonėmis, netiki, kad jai pasiseks grįžti į normalų gyvenimą. Jai tenka mokytis gyventi iš naujo.
„Neretai pasitaiko, kad merginos, įtrauktos į prostituciją, net prisiriša prie savo kankintojų. Nenori jų atskleisti policijai, paviešinti vardų, nes joms gaila sutenerio šeimos – žmonos, vaikų. Tai, kad ji patyrė baisią traumą, buvo prievartauta, žeminta, daužyta, tarsi pamiršta“, – sako darbuotoja.
Ne paslaptis, kad į prekybos žmonėmis pinkles patenka labiausiai socialiai ir psichologiškai pažeidžiamos nepilnametės, moterys. Dar vaikystėje jos yra patyrusios seksualinę ar fizinę prievartą šeimoje, ekonominį nepriteklių, dažnai net neturinčios artimųjų. Mergina neretai net nesuvokia, kad buvo pažeistos jos teisės, kad ji buvo apgauta.
Suteneriai – dvasios skurdžiai
Visuomenė neretai smerkia merginas, patekusias į prostituciją, tačiau prieš ką nors smerkiant reikia apsimauti jo batus ir nueiti tą kelią, kurį pastarasis nuėjo.
„Suteneriai, prekeiviai moterų kūnais, vyrai, gaunantys pelną iš kitų žmonių skausmo, gyvena tarp mūsų, yra kieno nors tėvai, kieno nors vaikai, tačiau kalbant apie prostituciją jie tarsi pamirštami. Visuomenei atrodo savaime suprantama, kad moteris yra skirta vyro įgeidžiams tenkinti, tarsi ji būtų daiktas, kurį galima pirkti ir parduoti“, – sako pašnekovė.
Koordinatorės teigimu, vyrams net iš kartos į kartą perduodama žinia, kad moterį galima pirkti. „Vyrus prekiauti žmonėmis skatina noras uždirbti daug pinigų. Vyrams – vertybių sumaištis, jie tikri dvasios skurdžiai. Socialinės rizikos šeimoje gyvenančią mergaitę nuo vaikystės slegia įvairios problemos ir tuo gudriai pasinaudojama. Prostitucija – tai susikaupusių problemų – skurdo, smurto – pasekmė. Pasinaudojama nuskriausta moterimi ir per kelerius metus ji būna taip sužalojama, kad net patiems suteneriams būna nebereikalinga“, – sako M. Puidokienė.
Pasak pašnekovės, ypač skaudu, kai į prostitucijos liūną įtraukiamos 13-14 metų mergaitės. „Kokie tie vyrai, kurie taip elgiasi? Kas palaiko tuos asmenis, darančius nusikaltimus? Čia jiems reikia pagalbos“, – sako pašnekovė.
Socialinei darbuotojai Astai Lučinskienei, taip pat dirbančiai šiame skyriuje su nukentėjusiomis moterimis, ypatingą nuostabą kelia vis pasigirstančios kalbos apie prostitucijos legalizavimą. Juk tai vyrų prieš moteris viršenybės įteisinimas. Juk tada apie lyčių lygybę negalima net kalbėti. Tai būtų valstybės dovana suteneriams, žmonių pardavėjams ir nusikaltėlių pasauliui.
Buvo atlikti tyrimai. Paaiškėjo, kad retas kuris nori, jog jų artimas žmogus užsiiminėtų prostitucija. 75 proc. moterų ir 52 proc. vyrų pasisako prieš prostitucijos legalizavimą.
Pasak A. Lučinskienės, šalyse, kur prostitucija buvo legalizuota, tik pablogėjo kriminogeninė situacija, padaugėjo išnaudojimo formų, nelegalios nusikalstamos veikos – dokumentų klastojimo, prekybos narkotikais, moterų vežimo prostitucijai iš trečiųjų šalių.
Eina pas prostitutes, nes nekenčia moterų?
Kalbant apie prostitutes, dažnai vartojamas žodis „malonumai“, tačiau psichologai sako, jog iš tiesų reikėtų kalbėti apie skausmą, liūdesį, širdgėlą, pagiežą ir nesibaigiančią savigraužą.
Mokslininkų atlikti tyrimai skelbia, kad vyrų, kurie lankosi pas prostitutes, skaičius skiriasi priklausomai nuo šalies, kurioje jie gyvena. Pavyzdžiui, JAV perkamo sekso paslaugomis naudojasi 16 proc., Tailande – net 90 proc. vyrų. Daugelyje kitų pasaulio šalių šie skaičiai svyruoja tarp 16 ir 39 proc.
Dalis vyrų lankosi pas prostitutes dėl nenumaldomo sekso poreikio, tačiau yra tokių, kuriems rimti santykiai atrodo per daug rizikingi, juos gąsdina intymumas. Prostitutė nereikalauja jokio grįžtamojo emocinio ryšio ir tam tikra prasme „ramina vyro psichiką“.
Kai kurie ekspertai yra įsitikinę, kad lankytis pas prostitutes vyrus skatina mizoginija – neapykanta moterims. Pasak jų, vyrai, kurie dažnai perka sekso paslaugas, nekenčia moterų. Šie vyrai trokšta, kad moterys jiems paklustų, ir sekso metu dažnai jas žemina.
Psichologas Arūnas Norkus sako, jog negalima sakyti, kad prostitučių paslaugomis besinaudojantys vyrai yra psichiškai nesveiki, problemiški ir t. t. Jie gali ir neturėti jokių psichologinių problemų, tiesiog tai gali būti impulsyvus įgimto labai stipraus instinkto patenkinimas.
„Tokie atvejai dažnesni, kai vartojamas alkoholis ar kiti svaigalai. Tai patvirtina neseniai kilęs skandaliukas dėl vieno garsaus politiko elgesio. Kalbant apie tokius vyrus, dažniau susiduriama su nepakankamais socialiniais įgūdžiais: nemokėjimu bendrauti, užmegzti santykius su moterimi, negebėjimas įsipareigoti ir pan. Kita vertus, visa tai, kas išvardyta, gali būti atsiradę dėl vaikystės patirčių, pernelyg griežto auklėjimo, vidinio menkavertiškumo jausmo, bendro nerimastingumo, pasaulio suvokimo kaip nesaugaus ir t. t.“ – sako jis.
A. Norkaus teigimu, skirtingais atvejais gali suveikti skirtingi veiksniai, čia sunku nustatyti bendrą dėsningumą. Vis dėlto bendra tendencija tikrai yra – kad pasinaudotų moterimi už pinigus, vyras turi perlipti per savo moralinį slenkstį arba, anot specialistų, įveikti „superego konfliktą“. Vienų tas slenkstis yra aukštesnis, kitų – žemesnis.
Egocentriški, agresyvūs, abejingi kitiems
Psichologas sako, kad prekiautojus žmonėmis galima apibūdinti kitaip. „Tyrimai rodo, kad tokiems asmenims (ir vyrams, ir moterims) būdingas stipriai išreikštas psichotiškumo bruožas. Jį nusako egocentrizmo, agresyvumo, abejingumo kitiems požymiai. Tokie žmonės nelinkę derintis prie kitų, dažnai būna priešiškai nusiteikę kitų atžvilgiu, žiaurūs, bejausmiai, linkę į riziką ir neigiantys pavojų. Paprastai jie vengia artimų asmeninių santykių, pirmenybę teikia „nuasmenintam“ seksui, pasižymi rizikinga seksualine elgsena, pvz., seksas su biseksualais ir grupinis seksas“, – sako jis.
Pasak psichologo, tokiems žmonėms sunku suprasti kito asmens jausmus, jie neturi empatiškumo. Tokia asmenybė dažniausiai susiformuoja dėl emociškai nepalankių sąlygų ankstyvoje vaikystėje, kai vaikas nepatiria mamos meilės, artumo, menkai tenkinami ar visai netenkinami jo prisirišimo, priklausomybės, meilės poreikiai.
Kodėl prostitutės prisiriša prie kankintojų, ima net juos ginti?
A. Norkus sako, kad dar Markas Tvenas į savo įžymiojo herojaus Tomo Sojerio lūpas įdėjo mintį, jog belaisvių moterų žudyti negalima – jas reikia laikyti urve ir būti mandagiam. Tada po kurio laiko jos pagrobėją pamils ir jokiu būdu nenorės grįžti namo.
„Tik po kelių dešimtmečių švedų psichiatrai šį reiškinį pavadino Stokholmo sindromu. Tai paradoksalus psichologinis reiškinys, kai savo skriaudėjui pradedami jausti teigiami jausmai. Iš principo tai yra gynybinė pasąmonės reakcija, kylanti dėl prievartos ir pavojaus gyvybei grėsmės. Stipraus emocinio šoko sąlygomis įkaitai, belaisviai (būtent tokios yra prievarta į prostituciją įtrauktos moterys) tarsi susitapatina su savo skriaudikais, ima teisinti jų elgesį, netgi perima jų požiūrį“, – sako jis.
Kuo didesnė asmens izoliacija, tuo greičiau ir intensyviau formuojasi Stokholmo sindromas. Iš pradžių moterų pasąmonė liepia joms nesipriešinti ir tokiu būdu išvengti fizinio smurto, vėliau susiformuoja iškreipta nuostata, kad nusikaltėlis nepakenks aukai, jei bus veikiama išvien. Taip palaipsniui pradedama siekti smurtautojo globos. Išlaisvintos tokios moterys gali rūpintis, kad būtų sumažinta bausmė skriaudikui, linkusios intensyviai su juo bendrauti.
Oksana LAURUTYTĖ
