Vilniaus moterų namų teigimu, 2015 metais buvo gauta 38 tūkst. iškvietimų, iš jų tik trečdalis buvo pradėti kaip ikiteisminiai tyrimai. Praeitais metais jau gauta beveik dvigubai daugiau iškvietimų, tačiau iš jų ikiteisminių tyrimų pradėta ne ką daugiau – tik 10 tūkst.
Moterų patiriamo smurto aplinkoje tema – sudėtinga ir nevienareikšmiška. Šiomis dienomis pritrūksta tyrimų, pagrįstų metodų teorijomis. Pasak VDU Sociologijos katedros profesorės Aušros Maslauskaitės, esami tyrimai rodo, kad dažniausiai patiriamas psichologinis smurtas, rečiau – fizinis, dar rečiau – seksualinis.
„Paradoksas, kad dažniausiai patiriama smurto rūšis rečiausiai moterų suvokiama kaip smurtas“, – teigia A. Maslauskaitė.
Kodėl moterys bijo ginti save?
Smurto priežastys kiekvienoje šeimoje būna įvairios. Sociologė A.Maslauskaitė išskiria du priežasčių lygmenis: asmeninį ir šeimos.
„Pirmuoju lygmeniu smurtingo elgesio riziką didina patirtas ar matytas smurtas vaikystėje, taip pat prasti socialiniai įgūdžiai, savikontrolės stoka, depresija, baimė, žemas savęs vertinimas. O antruoju – žema santykių kokybė, kuri pasireiškia dažnu konfliktiškumu, poros negebėjimu bendrai spręsti problemas, žemu pasitenkinimu santykiais“, – smurto artimoje aplinkoje priežastis išskiria profesorė.
Neretai moterys susitaiko su tokiu savo sugyventinio, partnerio ar sutuoktinio elgesiu ir net nesikreipia pagalbos. Tai plačiai nagrinėjamas klausimas ir sociologai dažnai išskiria eilę priežasčių.
„Žemas savęs vertinimas ir bendrai savęs vertinimas tik per sutuoktinės vaidmenį, taip pat netikrumas dėl ateities ir galimybių išgyventi vienai, ekonominiai nepritekliai. Baimė, jog nutraukus santykius vaikai praras dalį materialinės gerovės. Taip pat gėdos jausmas dėl šeiminio gyvenimo problemų, todėl stengiamasi jas užglaistyti. Prisideda ir kontaktų, paramos tinklo neturėjimas“, – pasakoja A. Maslauskaitė.
Taip pat moterys, patiriančios smurtą, linkusios prisiimti kaltę sau. Pasak VDU Sociologijos katedros profesoriaus Artūro Tereškino, dėl vyrų elgesio jos jaučiasi bejėgios ir neveiksnios.
„Smurtautojai, teisindami savo elgesį, dažnai įtikina moteris, kad smurtą išprovokavo jos pačios. Neva, smurto epizodai kyla kaip vyrų reakcija į neprotingą moterų elgesį. Galiausiai, į policiją nesikreipiama ir dėl to, kad ne viena moteris, o ir vyras mano, kad smurtas – neišvengiama mūsų kasdienio gyvenimo dalis, norma“, – tikina sociologas.
Tinkamos pagalbos moterys Lietuvoje sulaukia retai
Moterų patiriamas smurtas namuose ir didėjantys skaičiai rodo, kad tai ne tik asmeninė, bet ir visos šalies problema. Deja, dažnai toks netinkamas sugyventinio ar sutuokinio elgesys yra laikomas tik privačiu reikalu, o politikai vis dar nežino, kaip tinkamai išspręsti šią problemą visam laikui.
„Daugeliu atveju šis požiūris yra gana atsainus. Manoma, kad tai nėra svarbi visuomenės masto problema. Teisinamasi, kad valstybė turi svarbesnių problemų. Žinoma, yra politikų, kurie kalba apie šią problemą, bet, deja, ir jie neturi ilgalaikės tvarios strategijos ją spręsti“, – politikų veiklą moterų atžvilgiu komentuoja A. Tereškinas.
Tačiau ne tik politikai, bet ir Valstybės darbuotojai vis dažniau nesugeba tinkamai apginti skraudžiamų moterų. Nors moterys ir pasiryžta kreiptis į policiją, dažniausiai jų ikiteisminiai tyrimai pradedami tik dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo. Vilniaus moterų namų direktorė Lilija – Henrika Vasiliauskienė teigia, kad būtent toks policijos elgesys yra tarsi profesinis nukrypimas.
„Jei yra konstatuojamas menkesnis sužeidimas, dažnai neatliekama kūno apžiūra, nesuteikiama pagalba, o asmuo paliekamas gyvybei pavojingoje situacijoje“, – teigia L. Vasiliauskienė.
Pagalbą nukentėjusioms moterims suteikiančios organizacijos direktorės teigimu, iškviesta policijos pagalba dažnai net nesuvokia, kaip turi būti elgiamasi su smurtą patyrusia auka.
„Augantys skaičiai rodo, kad yra vykdomos neteisingos policijos praktikos. Dažnai kaltinama pati auka ir reikalaujama rašyti pareiškimus. Į įvykius važiuoja nepasirengę pareigūnai, praleidę tik pusantrų metų Policijos mokykloje“, – policijos darbą kritikuoja Vilniaus moterų namų direktorė.
Pasak ekspertų, svarbu suvokti, kad moterų patiriamas smurtas nėra tik asmeninis šeimos reikalas. Nors tiek visuomenė, tiek politikai ar valstybės tarnautojai vis dar nesugeba rasti tinkamų būdų padėti moterims, visų pirma jos pačios privalo ginti save. Dažnai moterys tiki, kad įvykęs vienas smurto atvejis, niekada nebepasikartos. Tačiau VDU sociologas A. Tereškinas tuo labai abejoja.
„Jis dažniausiai pasikartoja. Smurtaujantys vyrai ne tik atsiprašinėja moterų, bet ir žada pasikeisti, kartu įtikindami jas nenutraukti smurtu grįstų santykių. Taip palaikoma smurto kultūra, kurioje nesaugu gyventi kiekvienam iš mūsų“, – moteris perspėja sociologas.
Autorė: Gertrūda Katiliūtė
