Istorinė patirtis liudija, jog kardelių dovanojimas mokytojams Rugsėjo 1-osios proga iš tiesų yra sovietmečiu susiformavusi tradicija ir iki šiol išliko tik buvusiose sovietų lagerio šalyse. Dėl to verda diskusijos, ar reikėtų dovanoti kardelius mokytojams per šią šventę.
Šv. Kristoforo gimnazijos etikos mokytojas Vytautas Toleikis pabrėžia, jog dėl sovietmečio lietuviams ir taip teko daug atsisakyti, o kardeliai niekuo nenusikalto, kad ir juos staiga žmonės atmestų.
Kita vertus, pasak istoriko Mindaugo Nefo, modernioje visuomenėje kardeliai mokytojams anaiptol nėra būtinas artefaktas.
Štai Vakarų Europos šalyse tokios tradicijos nėra, pirmąją mokslo metų dieną mokiniai praleidžia mokyklos suole besimokydami. M. Nefo vertinimu, niekam nepakenktų, jei Lietuva sektų Vakarų pavyzdžiu, nes dažnai ši tradicija puoselėjama iš reikalo.
V. Toleikis: ir taip per daug dalykų sovietmetis iš lietuvių atėmė
O V. Toleikis prisimena, kai atgimimo laikotarpiu dauguma žmonių norėjo nušluoti viską, kas susiję su sovietmečiu, todėl buvo atsisakyta daugelio įsišaknijusių įpročių ir tradicijų.
„Kur komunistai ar naciai prikišdavo savo purvinas ekstrementais atsiduodančias rankas, tą sugadindavo, jie ir Tarptautinę moters dieną sugadino, tai mes ir kardelius dabar turime jiems palikti?“ – klausia jis.
Atgimimo laikotarpiu taip pat buvo atsisakyta uniformų. Iki tol merginos nešiojo tamsiai rusvas prijuostes ir apykakles, o vaikinai mėlynas kelnes bei švarkelius.
„Žmonės net nežinojo tada, kad tos uniformos yra tarpukario istorinis paveldas, o ne sovietmečio, todėl sunaikino vadinamas smetoniškas gimnazistų uniformas ir visiškai be reikalo“, – pasakoja etikos mokytojas.
Mokytoją išduoda glėbiai gėlių: „Supranta, kad šitas diedulė yra mokytojas“
V. Toleikis pamini, kad kai kuriems mokiniams ar jų tėvams gėlės yra tinkamas būdas išreikšti pagarbą mokytojui.
„Prieš pamokai prasidedant mano mokiniai atsistoja, aš irgi stoviu, ir to su totalitarizmu visiškai nesieju, taip mes vieni kitiems rodome pagarbą“, – paaiškina jis.
Tačiau pripažįsta, jog Rugsėjo 1-ąją eiti gatve su glėbiu gėlių – malonus jausmas.
„Mane bado žvilgsniais ir supranta, kad šitas diedulė yra mokytojas“, – paaiškina jis.
Mokytojai tikisi, o mokiniai pripratę dovanoti
Buvęs istorijos mokytojas M. Nefas pabrėžia, kad gėlių dovanojimo tradicija Rugsėjo 1-ąją nėra bloga kaip tokia, tačiau praranda prasmę, kai ji puoselėjama iš reikalo.
„Tiesiog formaliai paduoda gėlę, ar nulūžusią, ar nenulūžusią, o apsisukęs tą mokytoją keikia, tai čia nematau prasmės tokiame dalyke“, – nuogąstauja M. Nefas.
Vis dėlto ir mokytojai dažnai transliuoja žinią, kad laukia dovanėlių šia proga. Tačiau tokio lūkesčio, istoriko nuomone, neturėtų būti.
„Mes, mokytojai, už savo darbą gauname atlygį, tai papildomų dovanų mums nereikia tikėtis“, – kalba buvęs istorijos mokytojas.
Tėvai lenktyniauja: neša vis brangesnes dovanas mokytojams
Dalis mokinių ar jų tėvų gėles dovanoja tik todėl, kad kiti dovanoja. Kartais netgi vyksta „lenktynės“ tarp tėvų, kuris nupirks brangesnę puokštę ar dovaną mokytojui.
Dovanos ne tik rugsėjo pirmosios proga, bet ir per mokytojo gimtadienį, mokytojų dieną ar išleistuves siekia šimtus ar net 1000 eurų, užsimena M. Nefas.
„Padėka ar rankos paspaudimas paprastai daug nuoširdesni būna, nors ir jie mokytojams nebūtini“, – pastebi jis.
Tačiau pripažįsta, kad sentimentalios dovanos džiugina ir jas norisi išsaugoti bei prisiminti. Taigi iki šiol savo kabinete istorikas saugo auklėtinių dovanotą iš molio pagamintą jų bendrą nuotrauką.
