Pedagogai tyrėjams atskleidė kraupią savo kasdienybę: tyrime nurodyti liudijimai, kaip mokinys spyrė mokytojai į pilvą, kaip tyčia pastūmė ar trenkė praeidamas, kaip grasino dulkinti mokytojos dukrą, kai ši užaugs, smeigė adatėle į petį, metė batą, kėdę, o vienu atveju – net stalą. Aprašytas atvejis, kaip mokinys bandė pažeminti mokytoją publikuodamas jos nuotrauką įvairiausiose aferistų grupėse, kai kurie mokiniai netgi priekabiauja prie pedagogių seksualiai. Mokytojai smurtą nurodė patiriantys ir iš mokinių tėvų, savo vadovų bei netgi kolegų.
Tyrimą atliko Mykolo Romerio universiteto Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto mokslininkų grupė. Jame iš viso dalyvavo 1146 pedagogai ir švietimo darbuotojai, kurių amžius varijuoja nuo 20 iki 72 metų. Apklausa buvo atlikta anketinės apklausos būdu, tai yra internetu.
„Fizinis ar psichologinis smurtas, patyčios, priekabiavimas – pedagogų kasdienybė, apie kurią per mažai kalbama ir dar mažiau daroma. Tai yra ne tik pedagoginė, bet ir socialinė problema. Mokinių agresyvus elgesys su bendramoksliais, pedagogais ir kitais švietimo darbuotojais kasmet auga ir yra nekontroliuojamas. Mokyklose pedagogai ir kiti darbuotojai jaučiasi nesaugūs, pažeminti. Tai veikia bendrą pedagogo profesijos nepatrauklumą“, – teigia Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininkas Egidijus Milešinas.
Psichiatras Martynas Marcinkevičius teigia, kad Lietuvoje apskritai pastebima nepagarbaus ir neetiško elgesio plėtra prieš daugelį viešojo sektoriaus darbuotojų: mokytojus, slaugytojus, gydytojus, policijos pareigūnus ar savivaldybių tarnautojus. Jo nuomone, tai susiję su požiūriu, kad svarbios tik kliento teisės, o viešojo sektoriaus darbuotojai nelabai kam ir berūpi.
„Problemos yra dvi. Apskritai auga smurto lygis visuomenėje. Bet pagrindinė problema yra ta, kad pas mus neliko pagarbos nei kažkokiai profesijai, nei vyresniam žmogui. Dabar labai pradėtos deklaruoti visų teisės ir akcentuojama, kad tik tu turi teises. Mūsų žmogaus teisių deklaruojama ideologija yra tokia, kad yra „mano teisės“, o apie aplinkinių teises nėra kalbama, tie patys vaikai nėra mokomi, jog ne tik jie turi teises, bet jas turi ir kiti. Tą mes matome ir gatvėje, kai žmogus akcentuoja „man priklauso“, „man reikia“, man, man, aš, aš. O kad jis tuo pat metu pažeidinėja kitų teises, tai nė nesusimąsto“, – pabrėžė M. Marcinkevičius.
Pašnekovas sako, kad kalbant konkrečiai apie mokinių smurtą prieš pedagogus, aiškiai matyti disbalansas, kai kalbama apie atsakomybę. Jeigu mokytojas smurtauja prieš mokinį, jis atsako pilnu pajėgumu prieš įstatymą, bet jeigu taip pasielgs mokinys, tai blogiausiu atveju į šeimą atvyks vaiko teisių specialistai, o socialinės tarnybos pasiūlys pagalbą. „Tai ar buvo bent vienas atvejis, kai vaiko tėvai buvo nubausti už smurtinį savo vaiko elgesį?“ – klausia M. Marcinkevičius.
„Tai veda prie to, kad mes vis prastesnius žmones turėsime valstybinėse struktūrose. Tai dabar mokytojas – prestižinė specialybė? Atsiprašau, kiekvienas vaikas gali spjaudyti, įžeidinėti, tarp jų ir internetinėje erdvėj. Tai kur čia tas mokytojo prestižas?“, – stebėjosi pašnekovas.
M. Marcinkevičius sako ir pats labai dažnai susiduriantis su iškraipytu požiūriu į žmogaus teises psichiatrijoje, kai sutrikimų turintis žmogus elgiasi agresyviai, terorizuoja aplinkinius, bet jo negalima priverstinai gydyti, nes įstatymai gina to asmens teises, bet visai nesirūpina nei artimųjų, nei kaimynų teisėmis. „Su tais pačiais moksleiviais tas pats. Jei ką padaro mokinys, tai visi stebisi, kur žiūri mokykla. Bet tai laba diena, mokykla turi mokyti. O tai kur žiūri šeima? Patys tėvai rėkia, kur žiūri mokykla. Jo vaikas daro kažką blogo, o jis sako, kur žiūri mokykla. Tu pirmiausia prieš veidrodį atsistok. Vaikas pirmiausia ateina iš šeimos, jis į mokyklą ateina po šešių-septynių metų gyvenimo savo šeimoje“, – aiškina psichiatras.
Saugūs darbe jaustis negali
Apklausa atskleidė, kad mokytojai darbe patiria ne tik patyčias iš mokinių, bet dalis pedagogų susidūrė su fiziniu, socialiniu, verbaliniu, kibernetiniu smurtu ir net seksualiniu smurtu, pasitaikė atvejų, kai buvo gadinama pedagogų nuosavybė, mokytojai minėjo patiriantys priekabes ir iš mokinių tėvų.
„Iš mokinių pedagogai ir kiti švietimo darbuotojai labiausiai patiria socialinį smurtą, kuris, pagal tyrimo metodiką apima kitų mokinių kurstymą mokytojo neklausyti, sakyti blogus dalykus; reputacijos griovimą platinant gandus, skleidžiant apkalbas ir verbalinį smurtą, kuris siejamas su pasijuokimu iš mokytojo išvaizdos, aprangos ar kitų asmeninių bruožų; pašaipomis, pravardžiavimu, grasinimu ir keiksnojimu. Tai priskiriama psichologinio smurto grupei“, – nurodo tyrime dalyvavusi mokslininkė, profesorė Odeta Merfeldaitė.
Patys mokytojai pasakoja susidūrę su įvairiausių rūšių smurtu tiek iš mokinių, jų tėvų, mokyklų vadovų ar net kolegų pusės. Iš liudijimų akivaizdu, kad tai situacijos, reikalaujančios nežmoniškos kantrybės ir susivaldymo, bet labiausiai stebina situacijos su mokiniais.
„Mokinys supykęs pamokos metu paleido žirkles, kai ėjau nusisukusi“, – pasakojo viena mokytoja. Kitas pedagogas nurodė, kad mokinys atsinešė į koridorių peilį ir šaukė, kad užbadys visus mokytojus.
„Mano nuotrauką, kurią padarė slapčia, patalpino į visas įmanomas facebook (kiek pavyko rasti) aferistų-sukčių grupes su didžiausia litanija, žeidžiančia mano garbę ir orumą. Paraginta kolegų, parašiau pareiškimą policijai. Jei nebūčiau turėjusi įtariamųjų, greičiausiai visai nieko nebūtų įvykę – mane tikino, kad jie negali išsiaiškinti, kas ir iš kur įkėlė nuotrauką. Pareigūnai apklausė mano turėtus įtariamuosius ir mano įtarimai pasitvirtino. Sulaukiau atsiprašymo, tačiau priminiau mokiniams, kad dar turiu laiko apsispręsti dėl civilinio ieškinio. Metai buvo itin ramūs – jokių patyčių daugiau nesulaukiau. Tačiau pats faktas paveikė mane, mano šeimą ir net kolegas“, – pateikiamas mokytojos liudijimas.
Iš mokytojų liudijimų akivaizdu, kad kai kurie mokiniai randa įvairiausių būdų žeminti ir tyčiotis iš pedagogų. Pavyzdžiui, viena mokytoja atskleidė, kad mokinys mokykloje ją persekiojo nešvankiai kalbėdamas, todėl ji bijojo viena eiti koridoriumi. Kita pedagogė papasakojo, kaip mokinys nusivalė taukuotus pirštus į mokytojos drabužį, kitąkart mokiniai dukart nuleido automobilio padangas.
Tyrimas parodė, kad ikimokyklinio ugdymo pedagogai labiau nei kitos grupės iš mokinių patiria fizinį smurtą, dalykų mokytojai – socialinį, verbalinį, kibernetinį ir seksualinį smurtą, o pradinukų mokytojai – nuosavybės gadinimą iš mokinių pusės arba smurtą iš mokinių tėvų.
Beje, smurtą, kad ir koks jis bebūtų, labiausiai patiria miestuose dirbantys pedagogai. Tai iš dalies gali būti susiję su tuo, kad miestuose mokinių klasės yra didesnės, daugiau vaikų. Be to, apklausoje dalyvavo daugiau miestų pedagogų: 63,3 proc. apklausos dalyvių dirbo mieste, 26,1 proc. – miestelyje ir 10,6 proc. – kaimo vietovėje.
Fizinį smurtą patiria iš sutrikimų turinčių vaikų
Remiantis tyrimo duomenimis, tie pedagogai, kurie pažymėjo išgyvenę trauminį patyrimą, dažnai nurodė patyrę fizinį smurtą iš specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų arba dėl kilusios įtampos bei konflikto su mokiniu.
„Priešmokyklinukas, turintis elgesio sutrikimų, agresyvus (...) visus metus trukdė ugdymo procesui, nuolat skriaudė grupės vaikus, mušė, spardė grupės mokytoją, padėjėją. Buvome nuolat spardomos, kumščiuojamos, galų gale, spirdamas išnarino mokytojai pirštą“, – pasakojama viena istorija.
Bet blogiausia yra tai, kad susidūręs su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčio vaiko smurtu, agresyviu elgesiu arba matydami tokį elgesį prieš kitus vaikus pedagogai būna paliekami vieni ir nesulaukia pagalbos iš administracijos. Būna, kad trūksta socialinių pedagogų, mokytojo padėjėjų, padedančių pasirūpinti visais vaikais.
„Mokinys turėjo specialiųjų ugdymosi poreikių, o šalia dvejus metus nebuvo jokios padėjėjos. Administracija tuo metu kalbėjo, kad nemoku dirbti... Kol ugdytinis nesužalojo kito vaiko.... Ir tik po sužaloto vaiko kreipimosi į administraciją ledai pajudėjo“, – prisiminė viena pedagogė.
„Didžiausią šoką patyriau, kai elgesio problemų turintis mokinys spardydavo suolus, mėtydavo knygas po klasę arba rėkdavo 2 valandas koridoriuje. Niekas iš administracijos neateidavo į pagalbą. Mokyklos direktorius ateidavo, kai viskas nurimdavo, o socialinė pedagogė turi 0,5 etato“, – padėtį savo mokykloje nupiešė pedagogė.
Mokytojai taip pat skundėsi, kad ne visuomet fiksuoja norą bendradarbiauti iš tėvų, kurių vaikas turi specialių ugdymosi poreikių. Būna, kad tėvai, užimantys aukštas pareigas, grasina darbuotojams ar specialistams, o šie tuomet negeba įpareigoti tėvų tinkamai pasirūpinti vaiku.
„Mane užpuolė ir sužalojo autizmo sindromą turintis mokinys, padėjėjas jo nenulaikė. Vaiko dokumentuose apie tai, kad jis gali pulti, įrašyta nebuvo, nes mama žymi, visi jos bijo. Kiti sužaloti mokytojai taip pat kreiptis pagalbos neišdrįso, nes visi bijo mamytės“, – cituojama pedagogė iš tyrimo.
Fizinį smurtą kaip trauminę patirtį įvardijo 94 pedagogai, o iš viso apie trauminį patyrimą apklausoje pasisakė 428 žmonės, kai kurie nurodydami net ne po vieną patyrimą.
Primenama, kad Lietuvoje nuo 2024 metų visos mokyklos ir visi darželiai turėtų priimti specialiųjų poreikių vaikus, jei jų tėvai, pasitarę su specialistais, nuspręs, kad lankyti tokią įstaigą yra geriausias sprendimas vaikui. Tačiau Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentas Dainius Žvirdauskas sako, kad tam bus pasiruošusios tikrai ne visos mokyklos.
Šių metų rugsėjį visuomenę sukrėtė atvejis, kai įvairių problemų turintis keturiolikmetis sumušė technologijų mokytoją, nes šis paėmė telefoną, kuriuo mokinys naudojosi pamokos metu. Ir tai buvo ne pirmas mokinio agresijos aktas mokykloje, kurią lankė tik nuo šių mokslo metų pradžios. „Aš manau, kad atskirais atvejais mokyklose reikės turėti ir apsaugos pareigūną ar panašiai. Nes kai kuriais atvejais specialiųjų poreikių ar emocinių sutrikimų turintys vaikai gali fiziškai smurtauti prieš mokytoją“, – sakė D. Žvirdauskas.
„Mes turėjome vaiką, kuriam iš pradžių emocijų ar elgesio sutrikimai nepasireiškė, jis gabus vaikas, bet tik jam neparodai dėmesio, jis iškart pradeda trankytis, daužytis. Mes mokykloje įsteigėme mokytojo padėjėjo etatą, ta padėjėja buvo, dirbo, turėjo atskirą patalpą, kai vaikui reikia išeiti, ir vis tiek viskas baigėsi tuo, kad tas mokinys apmėtė akmenimis, suspardė ją, sutraumavo. Va, ir šiandien buvo kalbėta Švietimo ir mokslo komitete, kad įtraukiajam ugdymui visos mokyklos tikrai nepasirengusios. Garantuoju už savo žodžius“, – pridūrė pašnekovas.
Direktorius taip pat pasakojo neseniai buvęs Valensijoje, kur girdėjo Danijos švietimo ministrę pasakojant, jog įvedus įtraukųjį ugdymą šioje šalyje ilgainiui net vidutines pajamas gaunantys tėvai pradėjo pervesti savo vaikus į privačias mokyklas. D. Žvirdauskas prognozuoja, kad Lietuvoje gali nutikti panašiai.
Atakuoja net besilaukiančias mokytojas
„Kai mokinys man trenkė, spyrė į pilvą, iš administracijos, psichologo ir socialinės pedagogės nesulaukiau jokios pagalbos. O buvau pati apkaltinta, kad neįvertinau situacijos, nes mokinys buvo supykęs ir išsiliejo ant manęs“, – apgailestavo viena mokytoja.
Pedagogai apklausoje pažymėjo, kad kilus vieno vaiko agresijos priepuoliui, mokytojas vienas turi padėti nusiraminti ir agresiją jaučiančiam vaikui, ir suvaldyti visą klasę, o tai nėra taip paprasta. Tiksliau, beveik neįmanoma misija.
Mokinių smurto protrūkius mokytojai patiria ir besilaukiančio mokytojos. Pavyzdžiui, viena pedagogė papasakojo, kad laukdamasi vaikelio paskutinį mėnesį prieš dekretą budėjo koridoriuje ir sudrausmino mokyklos taisykles pažeidinėjantį mokinį. Tuomet vaikas įsibėgėjo ir tyčia bėgdamas dviem rankom pastūmė suduodamas į pilvą. Kitai besilaukiančiai mokytojai mokinys per pertrauką smeigė adatėle į petį.
Mokytojai yra atakuojami ir žodžiais. Tyrimo dalyviai pasakojo, kad mokiniai juos siunčia n***ui, keikiasi, vadina necenzūriniais žodžiais, koneveikia, grasina.
„Mokinys pasakė: kai mano dukra išaugs, jis ją dulkins“, – pavyzdį pateikė viena tyrimo dalyvė.
Kai kurie vaikai grasina papjauti, išmesti iš darbo, juokiasi iš aprangos ar išvaizdos, laido popieriaus skiautes, rodo nešvankius gestus. Nurodytas atvejis, kai 10 klasės mokinys nusimovė kelnes ir išėjo iš klasės vien apatiniais, nes mėgino įrodyti, galintis padaryti viską.
Mama isteriją mokykloje sukėlė dėl septyneto
Tyrime labai aiškiai fiksuojama ir tai, kad vaikų smurtas prieš mokytojus veikiausiai nekyla tuščioje vietoje, nes pedagogams grasina ir mokinių tėvai, o ekspertai nuolat kartoja, kad vaikai savo elgesiu atkartoja gimdytojus. Tėvų smurto prieš mokytojus atvejus, kaip trauminį patyrimą, nurodė 92 tyrimo dalyviai.
Neįtikėtina, bet kartais tėvai taip sureikšmina savo vaikų pažymius, kad visiškai nesivaldo nei prie savo vaiko, nei prie mokytojo, nei prie mokyklos vadovo. Pavyzdžiui, KTU inžinerijos licėjui vadovaujantis D. Žvirdauskas pasakoja pernai turėjęs kviesti policiją vieno vaiko tėčiui, nes tas nesutiko su vaikui parašytu įvertinimu ir nesutiko agresyviai.
„Pernai aš pats asmeniškai vienai šeimai, vienam tėčiui kviečiau policiją, nes jis nesutiko su vaiko įvertinimu. Tai ar čia normalu? Nenormalu. Tikrai buvo tokia istorija. Kaip mes vėliau išsiaiškinome, tėtis gynė savo vaiką kaip sugebėjo iš tos didžiulės meilės. Gal jau čia ir pavėluotas variantas, anksčiau reikėjo apie tai kalbėti. Aš, kaip vadovas, gyniau mokytoją, nes mačiau, kad negaliu susitvarkyti ir skambinau į policiją, iškviečiau pareigūnus. Bet po to tiek tėvai, tiek mes vieni kitų atsiprašėm, viską sprendėm vaiko labui“, – nurodė D. Žvirdauskas.
„Kita istorija: ateina vieno vaiko mama ir sako: aš nesutinku su mano dukros įvertinimu, kodėl ji iš vieno socialinių mokslų dalyko gavo septynis. Sakau, na, paklauskim mokytojo. Mokytojas sako, kad yra taip ir taip. Klausiu, ar visos klasės pažymiai žemi? Tai ne, vieni gavo dešimtukus, kiti gavo mažiau. Bet vis tiek mama klykia, rėkia, priklausomai nuo mėnulio fazės. Mano patirtis rodo, kad priešpilnis labai veikia. Dažnai būna, kad tėvai su vaiku išgyvena paauglystę ir spaudžia paauglį, kad jis nesimoko. Mokinys sako, kad mokytojas neišaiškina, mokytojai ten kvaili. O tėvai labiau tiki savo vaiku, ateina, pateikia pagrįstus ir nepagrįstus reikalavimus, prasideda tono kėlimas. Toje situacijoje tai mamai sakau: aš atsiprašau, mes neplanavom susitikimo, ar galėtume kitą dieną? Ne, aš niekur neisiu. Pas mane atvažiavo delegacija iš ministerijos, tai aš paprašiau surašyti viską raštu. Bet ant tiek įžūlumas, kad nepaiso nei reglamento, nei susitarimo. Ir dėl kažkokio septyneto. Tai ta prasme, čia net ne dvejetas“, – stebėjosi KTU inžinerijos licėjaus direktorius.
Pasak D. Žvirdausko, jo darbo istorijoje buvo ne vienas atvejis, kai atėję tėvai rėkia, klykia ant mokytojo, bet paskui paaiškėja, kad jų vaikas namuose suteikė klaidingą informaciją ar sąmoningai pamelavo. „Tada nuramini, girdai arbatą“, – pasakoja pašnekovas.
KTU inžinerijos licėjaus direktoriaus bei Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidento teigimu, kartais mokinių tėvai pasisamdo advokatus, surašo 20-30 puslapių ilgio raštus, tuomet mokykla irgi samdosi teisininką, kad atsakytų, kreipiasi į vaikų teises, nors labiausiai reiktų, kad tarp mokyklos ir tėvų vyktų bendradarbiavimas. Kai kurie tėvai nevengia grasinti mokytojams ar mokyklai sakydami, kad kreipsis į žiniasklaidą.
Anot pašnekovo, tėvų elgesys modeliuoja ir vaikų elgseną, bet vaikų agresiją dažniausiai iššaukia įvairios šeimos bėdos: agresija išauga, kai skiriasi tėvai, kai šeimoje esama nesutarimų. „Aišku, savo daro ir genai: reikia pasižiūrėti, kokie buvo vaiko seneliai, kokie patys tėvai buvo“, – pažymi D. Žvirdauskas.
Mokytojai tyrimo vykdytojams irgi papasakojo, kaip vyksta komunikacija su vaikų tėvais, kurie nenori bendradarbiauti. Pavyzdžiui, viena mokytoja sakė, kad vaiko mama grasino ją pakasti, nes pamokos metu ji sudrausmino mokinį ir paliko po pamokų pasiaiškinti. Kita pedagogė nurodė, jog mokinio tėtis atvirai grasino dėl sūnaus gautų neigiamų pažymių, įžeidinėjo konkrečius mokytojus, aiškino, kad kreipsis į ministrę, mat yra verslininkas.
„Esu ne kartą telefonu iškoneveikta supermamyčių, girtų motinų, apskųsta švietimo skyriui, direktoriui, iškviesta į tėvų susirinkimą ir linčiuota dėl rimto nusiteikimo darbui. Labai žeidžia, kad tėvai 100 procentų visada lieka teisūs“, – pažymėjo pedagogė.
