Nuo rugsėjo 1 d. visos bendrojo lavinimo mokyklos ir darželiai turės priimti vaikus su specialiaisiais poreikiais ir negalės atsisakyti argumentuodami specialistų trūkumu.
Sausį žurnalas „Reitingai“ paviešino sąrašą, kurios mokyklos neturi nė vieno įtraukiajam ugdymui vykdyti reikalingo pedagogo. Skelbta, kad septyni darželiai, dvi progimnazijos, devynios pagrindinės mokyklos ir dešimt gimnazijų neturėjo nė vieno vieno psichologo, socialinio pedagogo, logopedo, specialiojo pedagogo ar kito padėjėjo.
Tarp tokių mokyklų buvo ir Pasvalio Petro Vileišio gimnazija bei Lazdijų rajono Šventežerio mokykla. Šiandien šios mokyklos turi visus reikiamus specialistus, išskyrus psichologus. Likus mažiau nei dviems savaitėms iki mokslo metų pradžios jų vis dar nebuvo suradę.
„Ieškome, bet kol kas jo dar neradome“, – apie ieškomą psichologą sakė Šventežerio mokyklos direktorius Edmundas Čečėta.
„Neturime psichologo, kurio mums labai reikia, nes yra vaikų turinčių psichologinių problemų, nuovargio, bendravimo (ypač po pandemijos) problemų. Pokyčių laikotarpiu norėtume turėti psichologą. Esame pasiskelbę, kad ieškome, bet surasti nepavyksta“, – kalbėjo Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos direktorė Gitana Kruopienė.
Mokykla kreipėsi net į universitetus, tačiau nepadėjo ir tai. Kol suras psichologą, Pasvalio P. Vileišio mokykla pasinaudos Pasvalio švietimo pagalbos tarnybos (ŠPT) psichologų paslaugomis. Mokyklos direktorė taip pat užsiminė, kad mąsto ir apie psichologo asistento pareigybę ateityje.
Psichologai mieliau renkasi atidaryti kabinetus
Psichoterapeutė, Lietuvos psichologų sąjungos valdybos narė, Vilniaus Žirmūnų gimnazijos psichologė Žydrė Arlauskaitė sako, kad mokyklos psichologo darbas nėra labai patrauklus ir populiarus, ypač tarp jaunų psichologų, kurie renkasi, kur specializuotis.
„Pradėčiau nuo to, kad jie turi baigti magistro studijas ir ar pakankamai studentų renkasi pedagoginės, arba edukacinės psichologijos magistrantūros studijas. Tai nėra labai patrauklu palyginus su klinikinės psichologijos studijomis, kurias renkasi labai maloniai ir mielai. Nes atrodo labai patrauklu vienam dirbti kabinete“, – teigia Ž. Arlauskaitė.
Psichologė atkreipia dėmesį, kad net ir pasirinkę atitinkamas magistro studijas, dalis specialistų neis dirbti į mokyklas.
„Nėra labai patrauklu – visi mokėsi mokykloje ir turi savo asmeninių nuoskaudų“, – pažymi Ž. Arlauskaitė.
Be to, mokykla dalį psichologų atbaido dėl nesibaigiančių pokyčių ir nestabilumo.
„Metai iš metų kažkas vyksta, čia ne tik šiemet, kuomet atsirado įtraukusis. Nuolat kažkokie virsmai – tai irgi neprideda patrauklumo, nes mes, kaip specialistai, su jais turėsime kažkaip tvarkytis. Su bendruomene, kuri yra nuolatiniame virsme, nuolatiniame nestabilume“, – akcentuoja Vilniaus Žirmūnų gimnazijos psichologė.
Trečia priežastis, kdoėl mokyklos sunku surasti psichologus, yra skeptiškas požiūris ir vis dar gajūs mitai.
„Manau, kad mokyklos, edukaciniai psichologai yra gerokai save nusivertinę arba neįsivertina, kiek daug ir giliai dirba. Studentams, kurie renkasi magistro studijas arba renkasi, kur eis dirbti, atrodo, kad tai yra labai nuobodus, neįdomus, neprasmingas arba reputacijos prasme žemesnio lygio darbas. Ir tai yra visiška netiesa. Atvirkščiai – dirbi su viskuo: su bendruomene, skirtingomis amžiaus grupėmis, su asmenybėmis. Vaikai juk įvairūs, jie turi įvairių iššūkių ir problemų. Mokyklos psichologas realiai dirba gerokai daugiau negu kitoje vietoje arba klinikinis psichologas“, – pasakoja Ž. Arlauskaitė.
„Apimtys yra didelės, reikalavimai mokyklos bendruomenės yra labai aukšti. Galit įsivaizduoti, kad dabar poreikis yra didelis, tai visi į psichologą žiūri kaip į visų problemų sprendėją. Įsivaizduokite, kaip ateiti specialistui, iš kurio tikisi, kad kažkokius burtus padarys. Tai labai sunku“, – priduria ji.
Paklausus, ar nuo darbo mokykloje psichologus atbaido atlygis, Ž. Arlauskaitė patikino, kad tai nėra lemiantis faktorius, nes kartais mokykloje galima uždirbti daugiau nei kitose įstaigose.
Moksleivių atstovas: eiti pas psichologą vis dar stigma
Lietuvos moksleivių sąjungos (LMS) viceprezidentas Emilis Mikulskis patvirtina, kad psichologų trūkūmo problemą kelia ir aptys moksleiviai. Tai parodė ir pernai rudenį LMS atliktos apklausos apie emocinę aplinką mokyklose.
„Psichologų trūkumas yra, bet kaip jį galima įvardinti? „Ant popieriaus“ mokykloje gali būti psichologas, bet kai jis dirba pilnu etatu. Kai jis dengia tris mokyklas, realiai yra psichologai, bet kai nori gauti psichologo pagalbos, jos nelabai yra, nes labai limituotas laikas, kada ji įmanoma“, – komentuoja moksleivių atstovas.
Anot E. Mikulskio, psichologų darbo kokybę vertinti sunku, tačiau pastebima, kad dalis mokinių vengia eiti pas mokyklos psichologą, nes ne visiškai juo pasitiki.
„Liūdna, kad vis dar yra stigma apie psichinę sveikatą, neva jeigu vaikštai pas psichologą, tau kažkas negerai. Ypač jeigu vaikas mokykloje jaučiasi nelabai saugiai, nenori vaikščioti pas mokyklos psichologą ir renkasi [specialistą] už mokyklos ribų. Dėl to, kad labiau patikima, nes dažnu atveju psichologas gali būti ir mokytojas, tai galbūt bijo, kad gali informacija išlįsti. Nepasitikėjimo egzistuoja, net jeigu tas psichologas ir yra mokykloje“, – pažymi E. Mikulskis.
Dėl asmeninių problemų jaunuoliai linkę kreiptis kitur
E. Mikulskis pastebi, kad moksleiviai į mokyklos psichologus kreipiasi dažniausiai dėl problemų, susijusių su mokykla.
„Kiek mes žinome, gana retai yra renkamasi dėl šeimos aplinkybių eiti kalbėtis į mokyklos vidų. Galbūt tai saugumo aspektas, kad tu nenori į mokyklos aplinką įsinešti tų emocijų“, – sako jis.
Tai patvirtina ir Ž. Arlauskaitė. Nors Lietuvos mokyklose psichologai dirba nuo 1989 m., anot Ž. Arlauskaitės, vyrauja nuostata, kad kreiptis į psichologą yra gėdinga.
„Šitiek metų psichologai yra visur ir vis tiek mokykloje yra dalis moksleivių ir mokytojų, kurie prisibijo pasirodyti, su savo asmeniniais rūpesčiais. O turėtų, nes dažniausiai jie yra išsprendžiami, jeigu juos sprendžia“, – kalba psichologė.
Problemas, dėl kurių moksleiviai ateina pas psichologus, E. Mikulskis atskiria į kelias grupes – tai iššūkiai, susiję su mokslias ir mokykla, šeimyninės problemos ir socialinės rizikos (priklausomybės, patyčios ir kt.). Dažniausiai moksleiviai kreipiasi pagalbos ar patarimo dėl mokslų.
„Nesvarbu, ar tai yra gerai, ar silpnai besimokantys mokiniai, vis tiek yra tam tikras spaudimas tiek iš aplinkos, tiek iš mokytojų, tiek požiūrio prasme. Ir spaudimas sau – tam tikrų lūkesčių kėlimas dėl studijų pasirinkimo ir sustatymas į rėmus“, – teigia E. Mikulskis
Moksleivius taip pat kamuoja fizinis ir emocinis nuovargis. Kuo vyresnė klasė, tuo daugiau laiko mokiniai praleidžia mokydamiesi, kas sukelia stresą, o kai kuriaisi atvejais rimtas sveikatos problemas – panikos atakas, perdegimą.
„Mokykloje mokinys paprastai praleidžia beveik nuo 6 iki 8 valandų, nes vidutinis moksleivis turi maždaug 7–8 pamokas. Įprastinis laikas, kada baigiasi pamokos, dažnu atveju yra 16 valanda. Pridėkime namų darbus, maždaug 2–4 valandas kas antrą dieną, jeigu ne kiekvieną. Tai yra emocinis nuovargis“, – dėsto LMS viceprezidentas, pridurdamas, kad stresas ypač padidėja 11–12 klasėse, artėjant egzaminams.
Dėl šeimyninių aplinkybių moksleiviai pas mokyklos psichologus eina rečiau, bet tiek iššūkiai šeimoje, tiek socialinės rizikos jauną žmogų veikia tiek pat, kiek ir suaugusį, nepaisant to, ar jis gerai mokosi, ar ne.
„Todėl pasakymas, kad jaunuoliai neturi bėdų, formuoja labai blogą požiūri. Iš to lieka sovietinė stigma, kad nesvarbu, kaip tu jautiesi, kažkam yra blogiau. Taip, kažkam yra blogiau, bet tai nereiškia, jog to žmogaus problemos taip pat nėra kažkuo svarbios“, – pabrėžia E. Mikulskis.
Emilis Mikulskis: „Kovidas tapo prožektoriaus šviesa į realią padėtį iki jo“
Koronaviruso pandemijos metu pastebėta, kad uždarius mokyklas suprastėjo mokinių emocinė sveikata, o grįžę į klases vaikai nebemokėjo bendrauti. Visgi E. Mikulskis nemano, kad po dviejų metų nuo pandemijos situacija pagerėjo, bet sutinka, jog dabar apie jaunimo problemas kalbama daugiau.
„Kovidas tapo prožektoriaus šviesa į realią padėtį iki jo. [Atnešė] supratimo apie savižudybes, kokios to priežastys, kad ženklai nebūtinai yra pasireiškiantys iš karto, kad tai gali būti labai ilgai slepiamas dalykas ir panašiai“, – sako LMS viceprezidentas.
„Ar jis iš principo pakeitė, jog mes labiau rūpinamės tuo, abejoju. Bent jau kažkokių ryškių tendencijų negalima pastebėti“, – priduria moksleivių atstovas.
Lietuva išlieka pirmąją šalimi Europoje pagal savižudybių skaičių, skelbia „Eurostatas“. Išankstiniais Higienos instituto duomenimis, pernai Lietuvoje nusižudė 562 gyventojai, 2022 m. – 527. Pernai nusižudė du nepilnamečiai, 2022 m. – keturi.
