Mokslininkė, tyrinėjanti, kaip smegenys reaguoja į valgomą maistą ir jį kontroliuoja, aiškino, kad priklausomai nuo to, kokius stimulus konkretus maistas sukelia neuronuose, tam tikrose ląstelėse, tai nulemia ir elgesį bei sužadinamas emocijas.
Tiria, kaip tam tikras maistas veikia smegenis
Pašnekovė pasakojo, kad norint tą išsiaiškinti daug tyrimų atliekama su pelėmis – jų smegenys ypač tam tinkamos, nes jų struktūra, taip pat – genai yra labai panašūs į žmogaus. Šie tyrimai iš esmės pagrįsti genetinėmis stimuliacijomis.
„Per paskutinius 10–15 metų išsivystė labai daug technologijų, kurios leidžia geriau studijuoti (ypač gyvų, judančių organizmų) smegenis ląsteliniu ir molekuliniu lygmeniu. Pavyzdžiui, yra tokie apie centimetro dydžio mikroskopai, kuriuos galime implantuoti pelytėms į smegenis, įvairius emocinius centrus. Ir tame lauke galime matyti kelis neuronus, juos pažymime genetiškai fluorescuojančiais baltymais. Kai darome eksperimentą, pelytės gali judėti savo narvelyje, nueiti pauostyti ar pavalgyti vieno ar kito maisto.
Ir tada matysi, kad vienos ląstelės yra aktyvios, o kitos – ne, bet jos bus aktyvios tik tada, kada pelytė pabandys paragauti riebesnio ar saldesnio maisto. Taip pat stebime, kokiu paros metu, pavyzdžiui, vakare pelytės valgo arba taikome protarpinį badavimą ir žiūrime, ar tai paveiks neuronų atsaką“, – „Žinių radijo“ laidoje „Mokslas suprantamai“ pasakojo Rokfelerio universiteto Niujorke neuromokslininkė.
Pasak jos, tai leidžia geriau suprasti, kaip vieno neurono lygmenyje, tam tikrose ląstelėse (šiuo atveju atsakingose už emocijas) mūsų kūnas atsako į vartojamą maistą. Kitaip sakant, tiriama, kaip pelytės elgiasi pavalgiusios tam tikro maisto. Vienu atveju jos gali būti aktyvios, kitu – miegoti ar kaip tik būti piktos ir t.t.
Mokslininkė pridūrė, kad pamačius, kurie neuronai kuriuo metu yra aktyvūs, specifiškai juos stimuliuojant galima atlikti ir elgesio eksperimentus: „Tada tiriame emocijas ir žiūrime, kada stimuliuojant konkretų neuroną pelytės yra baikštesnės, jos turi daugiau nerimo ar jų miegas paveikiamas.“
Padėtų kovojant su nutikimu, emociniu valgymu
Paklausta, kam apskritai reikalingi tokie tyrimai, pašnekovė priminė, kad iš esmės yra skirtingos sistemos, kurios kontroliuoja mūsų valgymą, metabolizmą ir energijos kiekį.
„Yra trumpalaikės sistemos kaip emocinis, malonumą suteikiantis (hedoninis) valgymas ir homeostatinis kūno palaikymas, tam tikrų hormonų atsakas tavo smegenims. Homeostatinis valgymas, kuris iš esmės turėtų būti stabilus, labai kontroliuojamas emocinio valgymo, kurį dažnai lydi didesnis cukraus kiekis.
Kas dabar įvyksta, kada kūnas gauna maisto, kuris turi labai daug skirtingų pridėtinių elementų, jam gali būti sunku suvokti to maisto energinę vertę ir persivalgyti, kada įsijungs kiti mechanizmai.
Būtent hedoninio valgymo sistema nėra gerai suprasta. To reikia tam, kad pavyktų padėti žmonėms, kurie yra apkūnesni arba turi emocinių valgymo sutrikimų. (...) Nes ar vėliau būtų kuriami kažkokie vaistai, ar elgesio terapijos, jos bus taikomos ląstelių, jų jungčių kelių lygmenyje tam, kad jos būtų veiksmingos“, – kalbėjo A. Baleišytė.
Smegenys nežino, kaip suvokti pasikeitusį maistą
Kalbėdama apie vieną didžiausių šiuolaikinio pasaulio sveikatos problemų ir iššūkių – nutukimą, mokslininkė pastebėjo, kad ši liga vystosi ne tik dėl netinkamos mitybos, bet ir besikeičiančio paties maisto.
„Nutukimas didele dalimi paveldimas genetiškai – ir anksčiau, prieš 50 metų, kai mūsų kūno svoris buvo gerokai mažesnis, buvo žmonių, kurie buvo gerokai apkūnesni. Bet dabar keičiantis aplinkai, maisto pasiūlai, jame esantiems ingredientams, tas pasiskirstymas gerokai išsiplėtė į tą grafiko pusę, kur matai daugiau apkūnių žmonių. Tai yra labai didelė problema ne tik Amerikoje – ir kituose žemynuose didėja tokių žmonių skaičius“, – konstatavo ji.
Mokslininkė sutiko, kad didele dalimi tai vyksta dėl gausiai vartojamo greito, daug riebalų turinčio maisto. „Kai iš Šveicarijos persikėliau į Ameriką, pirmas potyris buvo tai, kad čia maisto porcijos valgykloje buvo dvigubai didesnės“, – savo patirtimi pasidalino A. Baleišytė.
Tačiau tai, jos teigimu, yra vienas aspektas, kitas – maistas šiandien yra labai daug perdirbtas: „Ir nėra labai gerai suprasta, kaip mūsų sensorinė sistema supranta maistą, kai jis yra sudėtingas arba pilnas medžiagų, kurios jam yra naujos.
Nes dažniausiai pagal kūno vystymąsi per daugybę metų neuronai yra genetiškai užkoduoti, kad kūnas supranta vieno tam tikro makro ir mikro elemento energinę vertę mūsų smegenyse. Kas dabar įvyksta, kada kūnas gauna maisto, kuris turi labai daug skirtingų pridėtinių elementų, jam gali būti sunku suvokti to maisto energinę vertę ir persivalgyti, kada įsijungs kiti mechanizmai. Tam didelę įtaką turi ir socialinė medija, aktyvi maisto reklama.“
Kodėl sunku pasisotinti?
Paklausta, kodėl, atrodo, jau pavalgęs žmogus nepasisotina, mokslininkė atkreipė dėmesį į hormonų svarbą – jie turi paduoti signalą smegenims.
„Kalbant apie homeostatinę valgymo sistemą, yra hormonai, kurie signalizuoja mūsų smegenims, kad turime pakankamai riebalinės masės. Kai yra daugiau riebalų, pagaminama daugiau konkretaus hormono, kuris signalizuoja mūsų neuronams, kad užteks valgyti, laikas sustoti.
Gali būti, kad žmonės dabar genetiškai neturi to hormono, čia gal retesnis atvejis, tačiau yra toks dalykas, kad receptoriai tiems hormonams tampa mažiau jautrūs ir tai vystosi valgant labai daug riebaus, kaloringo maisto. Kadangi smegenys dabar yra tiek stimuliuojamos to, kas susiję su maistu, reikia dar stipresnės stimuliacijos, kad nustotum valgyti“, – pastebėjo ji.
Kaip maitintis, kad būtų teigiama nauda
Pasiteiravus, koks maistas tuomet suteiktų teigiamas emocijas, kalbėdama apie tyrimus su pelėmis, pašnekovė pabrėžė, kad kai priauga daug svorio, pelytė savaime daug ko nenori daryti, pasidaro vangesnė.
„Jos energijos balansas pasiskirsto taip, kad galbūt užtrunka virškinimas, panaudoja daug energijos ir jas matome vangesnes. O tos pelytės, kurios yra judrios, nežinau, ar jos laimingos, tikiu, kad tokios yra. Bet kalbame apie visiškai subalansuotą maistas, su kuriuo negauna per daug kalorijų, negu reikėtų.
Taip pat tos pelytės laimingos, kurios nėra pripratintos prie tam tikro maisto, kurioms valgymas nėra priklausomybė. Ir žmonėms, matyt, būtų tas pats – kai valgymas tampa priklausomybė, tai gali būti labai trumpas džiaugsmas, bet ne ilguoju laikotarpiu“, – kalbėjo A. Baleišytė.
Jei valgai ketogeniškai, ilguoju laikotarpiu pasijaus baltymų trūkumas, o baltyminės sudedamosios dalys – aminorūgštys reikalingos mūsų neuromoduliatorių gamybai.
Nors dabar kaip niekada daug įvairių dietų ir jų pasekėjų, ji pabrėžė, kad jos suteikia tik trumpalaikį rezultatą, o žmogui reikia maitintis subalansuotai:
„Mūsų kūnui reikalingi įvairūs mikro ir makro elementai. Tam tikrų jų negaunant mūsų kūnas gal kažkurį laiką su tuo susitvarkys, turės rezervus, bet ilgainiui visa tai pasijaus.
Jei valgai ketogeniškai, ilguoju laikotarpiu pasijaus baltymų trūkumas, o baltyminės sudedamosios dalys – aminorūgštys reikalingos mūsų neuromoduliatorių gamybai. Riebalai gi reikalingi mūsų hormoninei sistemai, angliavandeniai yra puikus energijos šaltinis. Taigi saikinga visapusiška mityba yra pats geriausias variantas.“
Įsiklausyti, kaip organizmas reaguoja į konkretų maistą
Paklausta, ką valganti pati, ji tik pasikartojo, kad bandanti atrasti maistą, kuris yra maistingas, turi daug įvairių mikro ir makro elementų.
„Ilgai buvau batsiuvys be batų, kai turėjau pati išsiaiškinti atlikdama įvairius tyrimus, kaip mano kūnas reaguoja į konkretų maistą, koks jis man tinka. Ir per tą laiką supratau, kad man labai patinka daržoves, kurių labai daug valgau. Tai – vienas esminių produktų mano dienoje. Bet stengiuosi, kad būtų daug baltymų, sveikų riebalų“, – dalinosi neuromokslininkė.
Paklausta, ką, pavyzdžiui, konkrečiai renkasi pusryčiams, ji pasakojo, kad tai gali būti jogurtas arba varškė, kartais – kiaušinienė, kartais – būna jogurtas su vaisiais.
„Svarbiausia įsiklausyti į savo kūną, suprasti, ko jam reikia. Tai yra ilgas procesas suprasti, kiek tai reikia sportuoti, kad jaustumeisi gerai, kiek tau reikia miegoti“, – pridūrė A. Baleišytė.
Paklausta, kodėl sportas, judėjimas toks svarbus smegenims, ji paaiškino, kad smegenų centrai, kurie aktyvuojami judėjimo, jie jungiasi su mūsų valgymo bei miego centrais ir juos veikia.
„Kaip veikia, manau, dar reikia kažkiek tyrimų padaryti. Bet tai, kas kartu jungiasi ir vienas kitą stimuliuoja. Skirtingi centrai, neuronai vienas su kitu – kuo daugiau aktyvuosi savo kūną, tuo stipresnius neuronų ryšius turėsi.
Sportas gerina ne tik metabolizmą, bet ir motorinę sistemą, motorinės žievės centrus, kurie vėliau senstant, tos jungtys bus atsparesnės įvairiems išorės pokyčiams, tam pačiam senėjimui“, – komentavo mokslininkė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Tai ko ten pridėta žmones trucinti ,kad net laukinis žvirblis nevalgo ?
Cia mes taip pat kaip ekspermetines ziurkes deda visokia chemija o zmones valgo nes neturi kito pasirinkimo. O veliau bando naujai israstus vaistus ant musu, nes cia farmacijos biznis. Na nebent dar galima kazko rasti sveikesnio is kaimo mociuciu kurios pacios augina savo derliu;)
