Kas juos atvedė į politiką – iš mokslo, verslo, didžiulio ūkio ar iš teatro? Ir kodėl?
Turtas suteikia laisvės
Vienmandatėje Ignalinos-Švenčionių rinkimų apygardoje išrinktas „darbietis“ Šarūnas Birutis – vienas turtingiausiųjų šios kadencijos Seimo narių (5,76 mln. litų, čia ir kitur – pajamų ir turto deklaracijos duomenys) įkūrė ir vadovavo leidyklai bei turizmo firmai, kūrė pirmuosius kaimo turizmo projektus, buvo Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą derybinės delegacijos narys, europarlamentaras. O dabar – kultūros ministras.
Paklaustas, kas ir kada jį, pasiturintį žmogų, pastūmėjo į politiką, Š. Birutis pasakojo, kad tai nutiko seniai.
„Aš dalyvauju politikoje jau daugiau kaip 10 metų. Esu politikas, o ne verslininkas. Tai mano profesija. O kiekvieno politiko tikslas – patekti į aukščiausią instituciją, šiuo atveju į Seimą. 2009 metais baigėsi Europos Parlamento kadencija, aš laimėjau rinkimus į Vilniaus miesto savivaldybę. O dabar – laimėjau rinkimus vienmandatėje apygardoje ir ateinu į Seimą“, – aiškino jis.
Š. Birutis sakė niekada nepatyręs bandymų „pamaloninti“ jį siekiant konkretaus sprendimo ir pridūrė manantis, kad pasiturinčiam parlamentarui turtas padeda išvengti nemalonių situacijų.
„Aš tokių bandymų tarsi automatiškai išvengiu. Matyt, visiems aišku, kad man nieko kaip ir nereikia. Ir mano deklaracijos rodo, kad man tai nebus įdomu. Bet tai, kad man nereikia galvoti, kaip užsidirbti papildomai, kadangi jau esu užsidirbęs, man suteikia laisvės priimant sprendimus.
Seimo naujokas aklimatizuotis dar nespėjo
„Aš visuomeninėje veikloje seniai dalyvauju, tarybos narys buvau nuo 1996 metų. O dabar ir artimieji, draugai, ir pažįstami sakė „pabandyk“. Ir prisibandžiau“, – juokaudamas savo kelią į Seimą apibūdino vienmandatėje Mažeikių rinkimų apygardoje išrinktas partijos „Tvarka ir teisingumas“ atstovas (2,01 mln. litų) Kęstutis Bartkevičius.
Tačiau tam, kad žmonės sakytų „bandyk“, reikia būti ką nors nuveikus. Kelerius metus (1999–2002) Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos (KVJU) generaliniu direktoriumi dirbusio parlamentaro didžioji gyvenimo dalis susijusi su Mažeikiais. Čia ekonomisto išsilavinimą įgijęs vyras, karjerą Statybos treste pradėjęs nuo krovėjo, pakilo iki valdybos viršininko, vadovavo kitoms įmonėms, net tris kartus nuo 1997-ųjų buvo renkamas Mažeikių rajono savivaldybės tarybos nariu. Jis – Klaipėdos vadovų klubo narys, Šiaulių pramonės ir prekybos amatų rūmų tarybos narys, Mažeikių ROTARY klubo narys ir pirmasis jo prezidentas. „Po darbo KVJU vėl grįžau į verslą, bet buvau ir aktyvus rajono tarybos narys. Kartu su kitais įmonės akcininkais dirbame 25 metus. Aš ir dabar esu akcininkas, bet verslą perėmė mano žmona ir vaikai, nes pamačiau, kad būti aktyviu rajono taryboje ir versle neišeina – aš paprasčiausiai nedirbau tiek, kiek turėčiau kaip įmonės vadovas. Todėl susėdome su artimaisiais ir nutarėme“, – pasakojo K. Bartkevičius.
Jis prisipažino, kad pasitraukti iš verslo buvo nelengva, tačiau vis labiau traukė miesto reikalai ir niekuomet nesibaigiantys jo gyventojų rūpesčiai. Kraštiečių reikalai jam rūpi ir dabar.
„Kadangi esu išrinktas vienmandatėje apygardoje, rūpi tie man be galo brangūs Mažeikiai. Kitas mano prioritetas – verslo aplinkos gerinimas. Ir skaičių pasaulis man nėra svetimas“, – sakė ekonomisto diplomą turintis Biudžeto ir finansų komitete dirbantis parlamentaras.
„Reikia įsigyventi man dar čia. Aklimatizacijos laikotarpis. Bet pirmiausia reikia padirbėti, o tada jau galėsiu lyginti“, – pridūrė K. Bartkevičius, prisipažindamas, kad eidamas į Seimą jo darbą įsivaizdavo kitaip ir pirmosios savaitės parlamente nebuvo lengvos.
D. Petrošiaus „arkliukas“ – kriminalinė žvalgyba
„Aš daug metų dirbau universitete, tik 4–5 pastaruosius metus teko vien verslu rūpintis. Tai, ką norėjau, įgyvendinau, naujiems vadovams pasakiau, ką norėčiau ir manyčiau esant tikslinga daryti kelerius ateinančius metus, tad niekas dėl to, kad manęs ten nebus, nesikeičia. Yra įmonės strategija, ji bus vykdoma. Tai šeimos verslas, ir aš likau dalininkas. Ir su malonumu grįžtu prie teisės. Bet grįžtu todėl, kad esu įsitikinęs, jog su verslu viskas bus gerai“, – apie sprendimą dirbti Seime ir su juo susijusias permainas pasakojo dar vienas parlamento „milijonierių klubo“ narys (1,65 mln. litų) Darius Petrošius.
Tauragės rinkimų apygardoje kitus kandidatus įveikęs socialdemokratas politiko darbo patirtį pastaruosius dvejus metus kaupė dirbdamas rajono taryboje. O parlamente ketina didžiausią dėmesį skirti sričiai, kurią išmano geriausiai.
„Aš esu vienas iš nedaugelio, kurie Lietuvoje moksliniu lygiu domėjosi operatyvine veikla arba kriminaline žvalgyba. Tik trys disertacijos Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo parašytos šia tema, ir viena iš jų mano. Būtent šioje srityje dirbsiu ir Seime“, – sakė D. Petrošius. Anot jo, tai labai siaura, specifinė sritis, kurios problemas jis ir norėtų spręsti.
„Labai daug mitų apie pasiklausymus. Reikia pasižiūrėti, kiek ten yra mitų, kiek piktnaudžiavimo, ar gali būti, kad paprasčiausiai pučiamas kažkoks burbulas. Tačiau patikėkite, jeigu nebūtų tos operatyvinės veiklos arba kriminalinės žvalgybos, būtų labai blogai. Aš neįsivaizduoju, kas kovotų su organizuotu nusikalstamumu ir ką mes galėtume priešpastatyti korupcijai. Parlamentinė šios veiklos kontrolė – labai specifinė sritis. Taigi, manau, kad rasiu, kur save realizuoti“, – sakė parlamento Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys bei naujasis Seimo operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisijos pirmininkas D. Petrošius.
A. Mockus atėjo dirbti, o ne pramoginių šokių šokti
Šiaulių Saulės vienmandatėje rinkimų apygardoje parlamentaro mandatą pelnęs socialdemokratas – inžinieriaus išsilavinimą tuomečiame Kauno politechnikos institute įgijęs Arvydas Mockus (1,35 mln. litų) aktyvus buvo visada. Net kai buvo „moksliukas“: su pagyrimu baigė jaunųjų fizikų mokyklą „Fotonas“, buvo įvairių olimpiadų dalyvis. Vėliau tapo net Šiaulių miesto komjaunimo sekretoriumi, o Atgimimo laikais – šio miesto Sąjūdžio tarybos narys. Po ilgos pertraukos atgal į politiką jis pasuko prieš kelerius metus.
„Gal tai buvo nenoras užsidaryti siaurame rate, kuriame jau nėra, kur augti? Nors po to, kai atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę nuslopo Sąjūdžio veikla, daug metų aš nedalyvavau politikoje, nes galvojau, kad turi ateiti kiti žmonės. Vėliau pamačiau, kad nemažai tų, kurie anais laikais buvo aktyvūs, ir dabar dalyvauja politikoje. Ir pagalvojau, gal ir nėra didžiulė nuodėmė, kad kitur buvau“, – pasakojo A. Mockus, prieš 4 metus išrinktas Šiaulių miesto tarybos nariu.
„Buvau realus kandidatas tapti meru, tačiau susiformavusi dauguma pasirinko kitą žmogų. Ir suveikė ambicijos: jeigu negalima pranašu būti savame mieste, nusprendžiau išbandyti jėgas rinkimuose į Seimą. Juo labiau, kad šiauliečių pasitikėjimą turėjau. Ir rinkimai tai patvirtino“, – pasakojo A. Mockus.
Prisipažinęs, kad trauktis iš verslo buvo gaila, jis sakė savo turėtas įmonės akcijas perrašęs šeimos nariams, „kad nekiltų jokių kuriozų arba nesusipratimų“. O savo sprendimą dirbti Seime tiesiai vadina auka.
„Man, žmogui, kuris sukūrė savo firmą ir turi savo verslą, tai aukojimasis. Aukoti savo gerovę, atvažiuoti čia ir gyventi „studentaujant“ mano amžiaus žmogui yra iššūkis. Aš turiu, kur gyventi, ir labai gerai gyventi. Todėl čia bus darbas ne sau, o kitiems. Ir tie atlyginimai – man tai yra nedaug. Aš per tą laiką versle galėčiau sukurti daugiau. Galėčiau uždirbti daug daugiau“, – aiškino A. Mockus.
Vis dėlto jis neslepia norįs ilgainiui tapti vienu iš geriausių. „Aš atėjau dirbti. Man šokti išmokti nereikia, nes aš mokykloje šokau pramoginių šokių konkursuose. Noriu solidžiai pasirodyti ir nepadaryti vaikams gėdos. Jeigu matysiu, kad tikrai galiu padaryti taip, kad žmonės Lietuvoje gyventų geriau, stengsiuosi ilgiau pasilikti Seime. O jeigu ne – turiu verslą, ir nevaidinsiu, kad esu pats geriausias, bet man kiti neleidžia“, – sakė jis.
Tačiau kaip ir K. Bartkevičiui, jam dar reikia šiek tiek liko apsiprasti. „Truputį kitaip įsivaizdavau Seimo darbą. Aš maksimalistas ir visada gyvenime stengiausi daryti tai, ką labai gerai suprantu. Dėl to kol kas ir tyliu – stebiu, žiūriu, mokausi tos parlamentinės veiklos. Reikia šį tą perprasti, kad galėtum ką nors pareikšti svariai, nes man nepatinka tie, kurie kalba tik dėl to, kad pasireikštų. O šiaip šokinėti, kad būtum pastebėtas – ne. Kai perprasiu, kaip žmogus, kuris neatitrūkęs nuo realaus gyvenimo, manau, būsiu tikrai naudingas“, – sakė A. Mockus.
S. Ursulas: aš pats esu ir gamintojas, ir vartotojas
„Ūkininkai turi problemų, kurias seniai laikas spręsti“, – ilgai nedvejodamas į Balso.lt žurnalistų klausimą atsakė daugiamandatėje rinkimų apygardoje Darbo partijos sąraše rinkėjų mandatą laimėjęs Sergejus Ursulas (1,05 mln. litų).
„Man labiausiai rūpi tai, kas aktualu žemdirbiams. Nedaug logikos matau žemės mokesčio įstatyme. Juk nuo rinkos kainos žemės derlingumas nepriklauso. Derlius ir gautos pajamos priklauso nuo žemės našumo balo. Žemės savininkai pradės užsakinėti nepriklausomą žemės vertinimą. Santykiai tarp žemės ūkio produkcijos gamintojų, perdirbėjų, prekybininkų ir vartotojų taip pat taisytini. Gamintojai parduoda savo produkciją palyginti pigiai, o parduotuvėse kainos didesnės 2–3, o kai kada ir 4 kartus. Tai negerai“, – sakė S. Ursulas.
Jis nori taisyti dalykus, kuriuos pajuto iš asmeninės patirties. „Aš pats esu ir gamintojas, ir vartotojas, todėl matau ir jaučiu, kas kur negerai. Mano ir kitų ūkininkų asmeninė patirtis nurodo, ką reikia taisyti“, – aiškino S. Ursulas.
Paklaustas, kas rūpinsis nemenku ūkiu, kol vyras posėdžiaus Seime, jis atsakė: „Mano žmona agronomė, ūkio valdytoją pasamdėme. Todėl neturėtų nukentėti ūkis dėl to, kad aš dirbsiu Seime.“
V. Juozapaitis: Seime esu vienišas vilkas
Garsus operos solistas ir pedagogas Vytautas Juozapaitis į Seimą pateko pagal Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos sąrašą. Balso.lt žurnalistams jis atskleidė, kad didžioji jo pajamų (1,16 mln. litų) dalis – užsienyje uždirbti pinigai.
„Atėjau, kad čia neateitų tie, kurie neturi ką veikti ir yra nepakankamai apsirūpinę gyvenimui. Aš nesieju šios įstaigos su materialiniu aprūpinimu. Tarnauti savo tėvynei yra kiekvieno normaliai mąstančio piliečio pareiga“, – paklaustas, kodėl pasuko visai kita kryptimi, pareiškė menininkas.
„Aš esu iš retėjančios idealistų kartos, kuri įsivaizduoja, kad gyvenimą galima pagerinti. Suprantu, kad tai sunkiai įgyvendinama, bet yra tokia sąvoka „pilietinė sąžinė“. Aš ir savo studentams pirmiausia kalbėdavau ne apie dainavimą, o apie prasmę to, ką jie daro. Bet kai rankos nusvyra ir nelieka, kuo pasitikėti, telieka į sąrašą įrašyti save ir eiti į tą mūšį. Nesakau, kad toje srityje, kurioje aš dirbau 22 nepriklausomybės metus, aš padariau maksimumą ir jau neturėjau, ką veikti, bet, kita vertus, žmonių, matančių pokyčių būtinybę kultūros ir švietimo politikoje, yra katastrofiškai mažai“, – savo sprendimo motyvus dėstė V. Juozapaitis.
„Šiame Seime aš esu vienišas vilkas, atėjęs iš kažkokios keistos bendruomenės, kuriai politinė konjunktūra svetima iš prigimties. Menas nėra nacionalinis prioritetas, bet Lietuvos kultūra ir akademinis menas – vienas iš nenuginčijamų Lietuvos valstybingumo identifikavimo pasaulyje faktų. Deja, jis nepelnytai užmirštamas tiek finansavimo, tiek moralinio atstovavimo aspektu“, – apgailestaudamas kalbėjo V. Juozapaitis.
