Savaitės žmogus - švietimo ir mokslo ministras Algirdas Monkevičius, pažadėjęs, kad iki brandos atestatų įteikimo bus išsiaiškinti visi Lietuvos abiturientus sukrėtę egzaminų rezultatų nesklandumai.
Pirmūnai egzaminus išlaikė prastai, o prasčiokai - puikiai. Kažkas ir kažkodėl supainiojo egzaminų užduočių kodus. Valstybinio kalbos egzamino užduotys moksleiviams virto rebusu. Šalyje dar atsiranda mokyklų, kur ištisus metus gali nebūti fizikos mokytojo, todėl šį dalyką mokiniai priversti po kelias valandas kasdien kalti vasarą.
Tai ne ištrauka iš reportažo apie Afrikos švietimo sistemą. Tokios keistenybės kasmet vyksta Lietuvoje, jau aštuoniolika metų pertvarkančioje savo mokyklas, mokymo programas, egzaminų tvarką ir t.t.
Kurs geras mokyklas
- Kodėl tokie dalykai vyksta XXI amžiaus Europos Sąjungos valstybėje? - "Respublika" paklausė švietimo ir mokslo ministro A.Monkevičiaus.
- Esu linkęs imtis tokios veiklos ir taip mobilizuoti darbus, kad piliečiai būtų nuteikti optimistiškai, žinotų, jog per kiek įmanoma trumpesnį laiką mūsų švietimo sistema taps patikima. Tuomet visuomenė pradėtų pasitikėti švietimu ir jokių nesklandumų, blogų reiškinių
daugiau nebebūtų.
Žinoma, tai padaryti nebus lengva, bet kadangi einu šias pareigas, privalau būti optimistas. Siekdami geros Lietuvos ateities, valstybės bei visuomenės pažangos turime grąžinti pasitikėjimą švietimo sistema.
Dabar yra išties sudėtingas laikas, privalome ruoštis naujiems mokslo metams, darbų tikrai nemažai. Bet mano tikslas yra pasiekti, kad kiekvienas moksleivis ateitų į gerą mokyklą. Geros turi būti visos
mokyklos, kad nebūtų svarbu, kurioje vaikas mokosi. Mokykloje žmonės pradeda kurti savo likimą, tad ji turėtų būti gera, o visi dalykai turėtų būti dėstomi kokybiškai.
Tikrai niekas nestovi vietoje, tad nesinori, jog atskiri negeri atvejai keltų didelį nerimą, kad Lietuvoje tuoj žlugs visa švietimo sistema.
- Kalbate apie gražius siekius, bet realybė juk nekokia?
- Taip, švietimo sistemoje išlenda ir negražių dalykų, spragų. Mes turime pasižiūrėti į tai, kam iki šiol nebuvo skiriama pakankamai dėmesio. Jau pradedame visos sistemos stebėseną - kad galėtume matyti visus joje vykstančius procesus ir juos valdytume.
2003 metais priimtos švietimo strategijos pirmame puslapyje pasakyta, kad tokia stebėsena turėtų būti efektyvi. Dabar tai atlieka žiniasklaida ir ji tikrai daro gerą darbą. Bet svarbu fiksuoti ne
pavienius atvejus, o matyti jų visumą, tai aptarti viešai su visuomene ir galvoti, kokiais būdais trūkumus šalinti.
Per pastaruosius trejus metus Lietuvoje mokinių sumažėjo apie 75 tūkst., nes tiek mažėjo ir gyventojų prieaugis. Tačiau kaime lieka pagrindinės mokyklos, kuriose mokosi tik po 40 vaikų. Yra apskaičiuota, kad viena tokia moksleivio vieta valstybei kainuoja brangiau nei magistro studijos. Dėl to kyla klausimas - kaip tokias mokyklas koncentruoti, moksleivius į jas pavežti taip, kad visi būtų patenkinti.
Užduočių duomenų bankai
- Kodėl beveik kasmet moksleiviai nežino, kokios staigmenos jų lauks per egzaminus, kaip keisis jų sąlygos, vertinimas?
- Rasti vieną kaltą nepakanka, bet atsakomybės klausimą turime kelti ir tai jau darau. Susidaro toks įspūdis, kad dėl neaiškumų per egzaminus galime kaltinti tik Nacionalinio egzaminų centro direktorių. Tačiau turi būti aiškiai žinomi visi atsakingi asmenys ir institucijos.
Kai pradėjau gilintis į egzaminų reikalus, pats nelabai supratau, kas atsako už egzamino metodą ir turinį. Tai problema. Vadinasi, šią sistemą būtina tobulinti turint aiškų planą ir lėšas, kartu dalyvaujant ir mokinių organizacijoms, plačiai aptariant su visuomene.
Jau ėmiausi žygių, kad būtų kuo greičiau parengta aiški programa, sukurta atsakomybės sistema. Su ekspertais turime dirbti labai rimtai ir nesiblaškydami, nes nuolat keičiantis egzaminų tvarkai moksleiviai taip pat blaškosi kaip vėtrungės. Noriu pasiekti, kad ir moksleiviai, ir jų tėvai aiškiai žinotų, kada ir kas gali pasikeisti egzaminų sistemoje.
Jei ir bus pokyčių, tai tik į gera - sistema tarnaus moksleiviams. Kita vertus, ir tokiu atveju galbūt atsiras nepatenkintų, o tokie įprastai būna tie, kas tikslo siekia ne savo darbu.
- Egzaminų užduotys prilygintos valstybės paslaptims, tačiau kodėl mokiniai vis tiek dar kalba apie tai, kiek jos kainuoja?
- Egzaminų sistemos modernizavimo programoje bus numatyta, kad ten, kur nereikia tikrinti moksleivio kūrybiškumo, o pakanka vien testų, turėtų atsirasti duomenų bazės, padėsiančios išvengti kasmet rengiamų slaptų užduočių. Jau esu davęs užduotį sukurti tokius duomenų bankus, iš kurių tiesiog galima būtų generuoti užduotis.
Jei kalbame apie šiemet daug aistrų sukėlusį lietuvių kalbos egzaminą, sutinku, kad šiuo atveju per daug nukrypstama į vieną pusę – tikrinami beveik vien techninio raštingumo gebėjimai ir žinios.
Nesvarbu, moksleivis rengiasi būti inžinierius, menininkas ar gydytojas, turime patikrinti, ką jam išties duoda literatūra. Jeigu šeimose yra šimtas ar daugiau knygų, tokių vaikų raštingumo rodikliai
pranoksta ES vidurkį.
Nesirūpina steigėjai?
- Ar nematote kriminalo tokiu atveju, kai moksleivis visus metus mokosi labai gerai, bet dėl supainiotų kodų jo egzamino darbas įvertinamas prastai?
- Kol kas to dar nežinome. Sudariau komisiją, kuri turi iki brandos atestatų įteikimo - liepos 14-15 dienos - išsiaiškinti kiekvieną apeliacijos faktą ir atvejį, kai galėjo būti supainioti kodai. Darbo yra
labai daug, todėl prašiau, kad komisija dirbtų dieną naktį, bet kokybiškai, kad nekiltų naujų abejonių.
- Ką manote apie pažangius moksleivius, kurie neteisingai įvertinti per egzaminą galbūt visiškai nusivilia savo valstybe ir išvyksta mokytis svetur?
- Būtent to ir nenoriu. Jeigu toks procesas vyksta - labai blogai. Mes turime atrasti argumentus, kad mūsų valstybės piliečiai liktų Lietuvoje, joje tvarkytųsi, o jais būtų pasitikima.
Gąsdinimų, kad išvažiuodamas kitur keršysiu savo Tėvynei, neturėtų pasigirsti. Mes privalome siekti, kad nekiltų pagrindo tokioms mintims.
- Šią savaitę "Respublika" pranešė, kad Grūšlaukės (Kretingos r.) mokykloje visus metus nevyko fizikos pamokos, nes tiesiog nebuvo šio dalyko mokytojo. Ar tai jums žinoma?
- Tokių atvejų buvo ir sovietmečiu - mokytojų trūkdavo visą laiką. Tačiau apie šią problemą pirmiausia privalo žinoti mokyklų steigėjai, vadovai, jų aplinka. Vietos valdžia už tai ir gauna algas, kad tvarkytųsi savo panosėje, rūpintųsi jai patikėtais vaikais. Joks ciesorius nuo debesies to nepamatys geriau.
Išgirdęs apie Grūšlaukės mokyklos atvejį aiškinsiuosi, kaip veikia priežiūros sistema. Gerus rezultatus matome tik ten, kur aktyvi mokyklos bendruomenė, o taryba sudaryta lygiomis dalimis iš pedagogų, moksleivių ir tėvų. Kretingos mokykloje galbūt to nėra, tiesiog plaukiama pasroviui.
Julius GIRDVAINIS
