Laikui bėgant, Laimono Lapinsko-Lopo vadovaujami banditai taip suįžūlėjo, kad ėmė reketuoti Baltupių mikrorajono jaunimą.
Kelionė į kapus
Praėjusį rašinį baigėme toje vietoje, kai L. Lapinskas su savo parankiniais nusprendžia atkeršyti iš gaujos pasitraukusiam Antoniui (taip mes pavadinome nukentėjusį žmogų, nenorėdami atskleisti jo pavardės). Už tai, kad Antonis buvo ėmęsis pardavinėti heroiną iš „konkuruojančios firmos“, Lopas iš pradžių jį norėjo nužudyti, bet vėliau visi nutarė, kad užteksią tik subadyti peiliais.
Sumanytoji baudimo „operacija“ buvo pradėta vykdyti 2004-ųjų balandžio 6-osios vakarą. Antoniui su Vika atvažiavus į vieną Medeinos gatvės kiemą, suskambo jo mobilusis telefonas. Skambino gera jo pažistama Inga, kuriai jis parduodavo heroiną. Ši pasiūlė jam pigiai pirkti žaidimų kompiuterį. Antonis, kaip narkotikų prekeivis, dėl to nė kiek nenustebo, nes narkomanai dažnai į kvaišalus pigiai iškeisdavo vogtus daiktus, parduodavo net ir tai, ką geresnio rasdavo namuose.
Narkotikų nevartojantiems žmonėms kartais tai sunku suvokti, o tie, kurie bent kartą pabandė kvaišintis, puikiai supranta vienas kitą. Čia kaip toje reklamoje – „Kartą paragavęs, negali sustot“. Teko kalbėtis ne su vienu narkomanu. Dažnas jų – ypač šio amžiaus pradžioje – pradėjo nuo paprasčiausių klijų uostymo, vėliau, kaip patys narkomanai sako, „sėdo ant adatos“.
Ėmus vartoti švirkščiamuosius narkotikus, prasideda kraupus savęs varymas į kapus. Nuo pat ryto žmogus nieko daugiau negalvoja, tik kur gauti to chemikalais atskiesto aguonų ekstrakto ir susišvirkšti į veną. Po pirmų kartų būna labai gera, jautiesi lengvas kaip skiedrelė, norisi skraidyti. Tačiau po kurio laiko palaimos nebelieka, o kūnas reikalauja kvaišalų. Jų negavus, ima taip laužyti kaulus, jog atrodo, kad juos kas nors traiško replėmis.
Pasigydyti nuo šios priklausomybės labai sunku. „Sugrįžęs iš ligoninės, niekam nesirodau, sėdžiu namuose užsidaręs, – pasakojo vienas iš tokių nelaimėlių. – Sėdžiu dieną, dvi, tris. Sėdžiu ir žiūriu į durų rankeną, o matau... švirkštą. Matau, kaip kituose butuose draugai jau verda susmulkintas aguonas, kaip skiedžia jas acetonu, kaip leidžiasi į veną... Ir neišlaikęs pats bėgu pas juos...“
Tai pasakojo senesnės kartos narkomanas. Dabar gerokai lengviau, nes, šalia anksčiau labiausiai prieinamų „širkos“ ar „džefo“, kvaišalų rinka pilna heroino, ekstazio, daugybės kitokių cheminių narkotikų. Nebereikia žiūrėti į durų rankeną. Užtenka tik telefono skambučio, ir gausi bet kokio pageidaujamo narkotiko. Tik viena smulkmena – reikia turėti pinigų. Tada ir prasideda daiktų nešimas iš namų ar vagystės.
Užpuolimas laiptinėje
Taigi galime grįžti prie savo istorijos, kai narkotikų prekeiviui buvo pasiūlyta nusipirkti žaidimų kompiuterį. Antonis susitarė su Inga susitikti prie vaistinės maždaug už valandos. Į susitikimą jis kiek vėlavo, tad Inga skambino dar bent kelis kartus ir ragino paskubėti. Antoniui tai jokio įtarimo nesukėlė. Netgi atvirkščiai – jis tiesiog pamanė, kad mergina jau negali kentėti be naujos dozės.
Kartu su Antoniu važiavo Vika ir dar pora jo draugų. Atvykus į sutartą vietą, Antonis pamatė prie vieno namo laiptinės stovinčią susigūžusią merginą. Pasakęs draugams kiek palaukti, jis nuskubėjo prie Ingos. Lauke jau buvo tamsu, tad jis pats merginai pasiūlė užeiti į laiptinę.
Įeidamas į laiptinę, Antonis pastebėjo nuo namo kampo atbėgančius du juodai apsirengusius vyriškius. Kiek sunerimo išvydęs, kad jiedu dar ir su kaukėmis ant veidų, tik nieko padaryti jau nespėjo... Pribėgę abu vyrai įstūmė jį į laiptinę ir ėmė talžyti. Nuo smūgio į kairę koją Antonis pargriuvo. Tada gavo dar kokius 10 smūgių. Norėjo trenkti atgal, bet tuo metu kaip tik į tą plaštaką jam įsmigo peilis. Tada ir pamatė, kad peilius turi abu jį užpuolę vyrai. Jam nebeliko nieko kito, kaip tik šaukti. Pradėjęs rėkti jis pajuto daugiau peilio dūrių, bet netrukus abu vyrai, palikę jį, išbėgo iš laiptinės. Dingo ir jį pakvietusi Inga.
Antonis taip pat išbėgo į lauką ir nubėgo prie automobilio. Draugai, pamatę, kad Antonis sužalotas, nepuolė ieškoti užpuolikų, o sužeistąjį nuvežė į ligoninę. Jis paaiškino, kad laiptinėje jį užpuolė du kaukėti vyriškiai. Draugams sakė, kad nesuprantąs, dėl ko.
Užpuolikai – o tai buvo Mantas K.-Mažas ir Marius B.-Straikeris – grįžo į savo nuomojamą butą, esantį Gabijos gatvėje. Ten jau laukė pats Lopas, taip pat Povilas M.-Miša ir Tomas M.-Mutlis. Straikeris tuoj pat papasakojo, kaip viskas vyko. Jis gyrėsi, kad peiliu Antoniui dūręs kokius penkis kartus. Mažas tegalėjo pasigirti, kad jis smeigęs tik du kartus.
Beje, kiek anksčiau Mutlis buvo Antonį sutikęs prie parduotuvės ir perspėjęs, kad nepardavinėtų narkotikų Mišos draugei Ingai, nes už tai galįs stipriai nukentėti.
Girdavosi pažintimis
Vienas vilnietis, kurio pavardės irgi neskelbsime, nuo banditų kentėjo gerus metus. Rašinyje jį pavadinsime taip, kaip jį vadino Lopas – Slonu.
Tas Slonas gyveno Baltupiuose ir, skirtingai negu Lopo sėbrai, nepardavinėjo narkotikų, o mokėsi Teisės universitete. Su Lopu jo keliai susikirto per bendrą pažįstamą R. S., pravarde Babas. Su pastaruoju Slonas mokėsi toje pačioje mokykloje ir bendravo nuo 1999-ųjų. O Babas vienu metu buvo tapęs ir Lopo gaujos narkotikų prekeiviu. Tuomet Slonas susipažino ir su Lopu, ir su Miša, ir su Mažu, ir su kitais narkotikų prekeiviais.
2003-iųjų kovo mėnesį Babas buvo suimtas. Tik ne už prekybą narkotikais, o už vagystes iš butų. Kai Babas atsidūrė Lukiškėse, Lopas kažką nugirdo, jog Slonas esąs prisikalbėjęs. Išvis šis vyrukas, kuris ruošėsi tapti policininku, Baltupiuose buvo žinomas kaip didelis pagyrūnas. Jis gyrėsi ne tik savo giminaičiais, bet ir tuo, kad esą turintys ryšių ir užtarėjų Vilniaus grupuotėse. Lopui tos kalbos labai nepatiko ir jis nusprendė, kad Slonas turi jam mokėti duoklę.
Kartą Lopas su Mažu palaukė Slono prie jo namų ir sutikę pareikalavo, kad šis sumokėtų 1000 JAV dolerių. Atseit dabar jo draugui Babui Lukiškėse sunku, jam esanti reikalinga materialinė pagalba. Slonas tokių pinigų neturėjo ir net nežinojo, iš ko galėtų pasiskolinti tokią sumą. Tada Lopas pasiūlė tą sumą atiduoti daiktais. „Gali atiduoti „mobiliaką“, gali iš namų atnešti auksinių žiedų, gali ir vaizdo kamerą“, – vardijo Lopas daiktus, kuriuos jis mielai paimtų. Kai Slonas pasakė, kad ir tokių daiktų neturįs, Lopas „maloniai sutiko“, kad tą tūkstantį dolerių Slonas atiduotų per kelis kartus.
Tą dieną jųdviejų keliai taip ir išsiskyrė – tik neilgam. Po kelių dienų Slonui vakare stovint gatvėje netoli namų, privažiavęs sustojo „Mercedes’as“, iš jo išlipo Miša, įgrūdo Sloną vidun ir nutrenkė ant užpakalinės sėdynės. Prie vairo sėdėjo Lopas. Tas atsigręžė ir kokią dešimtį kartų delnu trenkė Slonui į galvą. Jį apkumščiavo ir Mažas, kuris sėdėjo šalia. Mušdamas Lopas rėkė – girdi, jeigu nesumokėsiąs pinigų, tai būsiąs nuvežtas į Nemenčinės mišką ir užkastas taip, kad amžiais jo niekas nerasią.
Tuoj paaiškėjo, kad tai ne tušti grasinimai. Lopas iš tikrųjų savo automobilį pasuko miško link. Dar neišlipus laukan, priekinėje sėdynėje sėdintis Miša parodė Slonui, kad rankoje laiko peilį, pamojavo juo kelis kartus Slonui prieš akis, buvo jį įrėmęs į pilvą, krūtinę. „Nemokėsi pinigų – papjausim!“ – gąsdino Miša. „Užkasim, ir nė šuo nesulos“, – antrino jam Lopas.
Mokėjo po 200 litų
Miša iššoko iš automobilio, tada ištempė Sloną lauk ir nudrėbė ant žemės. Mažas spyrė šiam kelis kartus į šonus, o Lopas prilaikė Sloną koja spausdamas prie žemės jo galvą. Persigandusį Sloną Miša dar pagąsdino – parodė jam ginklą ir sakė, kad Slonui, jei nesumokėsiąs pinigų, būsią „amen“. Slonui nebeliko nieko kita, kaip tik pažadėti sumokėti pinigus. Tik tada susidorojimas buvo nutrauktas. Palikę Sloną miškelyje už „Pušyno kelio“ sanatorijos, banditai sušoko į „Mercedes’ą“ ir nuriedėjo savo keliais.
Slonas gerai žinojo, kuo gali baigtis konfliktas su Lopo banditais. Jis buvo girdėjęs, kad jie ne tik pardavinėjantys narkotikus, bet ir organizuojantys vagystes iš butų, reketuojantys, o žmogų galintys nužudyti be jokio gailesčio. Net pats gaujos narys Mažas ne kartą buvo sakęs Slonui, kad Lopas esąs labai žiaurus su tais, kurie jam nepaklūsta, ir galįs padaryti bet ką.
Taigi į policiją Slonas kreiptis nesiryžo ir ėmė mokėti duoklę. Galima sakyti – už tai, kad kvėpuoja Baltupių oru. Pinigus – kas kartą maždaug po 200 litų – iš jo ėmė Mažas. Tas dar ragino mokėti didesnes sumas, kad atseit greičiau išsimokėtų ir jam, girdi, nereikėtų čia vaikščioti. Per keletą mėnesių Slonas sumokėjo 2200 litų.
Beje, Slono tėvai pastebėjo, kad jų sūnaus elgesys smarkiai pakitęs. Vaikinas buvo pasidaręs nervingas, retai kur nors išeidavo iš namų, net vengdavo atsiliepti telefonu ir prašydavo tėvų sakyti, kad jo nėra namie. Tėvai matė, kad kartą sūnus grįžo sumuštas. Jo kelnės buvo purvinos, ant kaktos – guzas. Paklaustas, kas nutikę, Slonas pamelavo, jog su kitais studentais gėręs alų, o einant namo jam pasidarę bloga, jis pargriuvęs ir atsitrenkęs kakta į žemę. Tėvai pastebėjo ir tai, kad sūnui reikia daugiau pinigų – jų buvo ėmęs prašinėti ne tik mokslams, bet ir pietums, o vėliau pasakė pradėsiąs lankyti anglų kalbos kursus, už kuriuos reikės mokėti po 150 litų.
Vytautas ŽUTAUTAS
