Ir taip didžiąją savo gyvenimo dalį. Tokį atsiskyrėlišką gyvenimą pasirinko Kėdainių rajono miškuose jau daugybę metų gyvenantys ir aštuntą dešimtį metų skaičiuojantys Jonas ir Zoja. Žmonės visai nesilanko pas gydytojus, turi savo ilgo ir sveiko gyvenimo receptą, turi patarimų ir miestiečiams, norintiems ilgai gyventi.
Keliai ir bekelės
Pas Joną ir Zoją patekti ne taip jau lengva. Tiesą sakant, be patyrusių miškininkų pagalbos – tiesiog neįmanoma. Iškritus pirmajam sniegui traukiame aplankyti kitokį gyvenimo būdą pasirinkusių žmonių. Mums į pagalbą mielai suskumba ir miškininkai. Kelionės tikslas – Ąžuoloto girininkijos glūdumoje esanti trobelė. Miško keliai – sunkiai išvažiuojami, bet miškininkų „Niva“ riaumoja klaidžiais miško keliukais be didesnių problemų. Jie puikiai pažįsta savo prižiūrimus miškus, tad pažįsta ir ten gyvenančius Joną bei Zoją. Žino, kur jie gyvena. Tiesa, jie taip pat nėra užtikrinti, ar pavyks privažiuoti mūsų taip ieškomą trobelę.
Galų gale miško keliais bei keliukais atvykstame prie sodybos. Iš mažyčio ir jau sukrypusio namelio kamino rūksta dūmai. Namelis aptvertas iš medžių šakų suręsta tvora. Aptvertas visas kiemas, visa teritorija. Kaip vėliau paaiškės – ne nuo žmonių, nes jų čia paprasčiausiai nėra, o nuo laukinių žvėrių. Namelio duris pravėrusi mus pasitinka Zoja ir pakviečia užeiti į vidų. Dar ir paragina, kad eitume greičiau, nestovėtume ir nešaltume. Užėjus į vidų kūną sušildo krosnies skleidžiama šiluma. Trobelė visai mažulytė – vienas kambariukas ir virtuvėlė.
Netrukus pasirodo ir namo šeimininkas Jonas, pakviečia prisėsti. Jonas stebisi, kaip mes iki miško sodybos atkeliavome. Vyriškis žodžių kišenėje neieško ir nori per kuo trumpesnį laiką kuo daugiau pasakyti. Jaučiasi, kad pasiilgę šie žmonės bendravimo. Juk trobelėje didžiąją savo gyvenimo dalį garbaus amžiaus žmonės nugyveno tik dviese. Vaikų nesusilaukė.
Iš vaikų namų
„Aš augau vaikų namuose, Zoja irgi. Tik aš Širvintose, o Zoja – Kryme. Po kiek laiko buvau perkeltas į vaikų namus Kėdainiuose. Kiek paaugęs eidavau dirbti pas ūkininkus, miškininkus. Į Lietuvą atvyko ir Zoja, ji taip pat dirbo miško darbus. Gyvenau Kėdainiuose. Po to ėjau tarnauti į kariuomenę, o po tarnybos ir vėl atsidūriau Kėdainiuose.
Po to mano keliai atvedė į šią trobelę, mat čia prižiūrėjau tokį senuką, kol jis pasiligojo ir mirė“, – gyvenimo istoriją pasakoja Jonas. Tiek Jono, tiek Zojos gyvenimas nelepino. Abu sunkiai dirbo, kad gautų bent pavalgyti, o apie geresnį gyvenimą galėjo tik pasvajoti.
|Ir ji dirbo miške, ir aš. Abu visą gyvenimą daug ir sunkiai dirbome. Daugiausia miške. Galiu pasakyti, kad gyvenimas mūsų nelepino. Bet dirbome ir tiek. Aš šioje trobelėje gyvenu jau penkiasdešimt metų, o Zoja – kiek mažiau. Bet mums abiems jau aštunta dešimtis ant nosies, o atrodome dar gerai. Aš niekad ligoninėje nesu buvęs. Niekad niekuo nesu sirgęs“, – porina miškų gyventojas.
Atrodo paprasta
Mums, gyvenantiems mieste, turbūt sunku suvokti, kaip žmonės gyvena be elektros, be buitinių prietaisų, be patogumų. O šiems žmonėms tai yra normalu. Jie niekada nesutiktų keltis į miestą, kur daug negerovių, kur žmonės gyvena susigrūdę, kur nėra miško, kur tik betonas ir metalas. „Čia – nuostabu. Turime kaimyną barsuką, žinau, kur koks žvėris gyvena. Atsimenu kiekvieną medį. Stebiu visus augalus. Viską aš čia aplinkui žinau. Čia žmonių nėra, iki tokios glūdumos niekas nebrenda. Tik miškininkai užsuka mūsų aplankyti. Jie geriausi mūsų draugai ir pagalbininkai“, – dėsto garbaus amžiaus sulaukęs trobelės šeimininkas.
Turi augintinių
Jonas ir Zoja myli gyvūnus. Augina šuniuką ir pulką kačių. Kiekviena katė turi savo vardą. Taip pat augina ir keturias vištas, valgo jų dedamus kiaušinius. Žmonės taip pat turi daržą: užsiaugina bulvių, morkų, kopūstų ir kitų daržovių.
Užsiaugina jie ir įvairių uogų, iš kurių prisiruošia daugybę uogienės žiemai. Miškų gyventojai renka ir grybus, žino pačias geriausias vietas. Kartais grybus parduoda ir už tai gauna pinigų. Valgo žmonės tai, ką užsiaugina. Žvėrių nemedžioja. Kartais Jonas keliauja į miestą, nusipirkti mėsos. Zoja taip pat kartais eina į miestą, bet rečiau, mat jau amžius ne tas. Jonui nueiti kelias dešimtis kilometrų – vieni juokai. Vyriškis eina paties pramintais miško keliukais. Atrodo, kad šiems žmonės jokie atstumai nėra dideli. Jie tiesiog eina, kol nueina.
Gausybė knygų
Mažame kukliame, tačiau labai prižiūrėtame namelyje į akis krinta ant lentynų sukrauta daugybė knygų. Knygas labai mėgsta Zoja. Moteris jas skaito net ne po vieną kartą. Tačiau didžiausia pramoga jiems abiems – radijas. Tiesa, Zoja ir Jonas turi atskirus aparatus, mat mėgta klausytis skirtingų radijo stočių.
„Mes žinome Lietuvos ir pasaulio naujienas. Klausome radijo, kuris mums viską pasako. O ko daugiau reikia? Gyvename ir tiek. Einame miegoti temstant, keliamės švintant. Viskas labai paprasta. Taip ir bėga tas mūsų gyvenimas“, – apibendrina Jonas.
Turi receptą
Abu miškų gyventojai nė už ką nesikeltų gyventi į miestą. Jie tai pakartoja net kelis kartus. Žmonėms čia gerai, jie gyvena ramybėje. „Ramybė – sveikata. Taip pat reikia daug dirbti. Darbas žmogų puošia. Tad daug ir sunkiai dirbsi – ilgai gyvensi. Na, ir išduosiu paslaptį, dar gyvendamas vaikų namuose valgiau žuvų taukus, valgiau juos kasdien. Valgiau ir vėliau, kai nebegyvenau vaikų namuose. Galiu pasakyti, kad žuvų taukai davė man daug sveikatos. Patariu visiems valgyti žuvų taukus, daug dirbti, nesipykti ir nepykti, nesigadinti sau nervų. Tuomet gyvensite ilgai ir laimingai. Gyvenimas per trumpas, kad jį išnaudotume pykčiams“, – palydėdamas mus iki pat vartelių pataria Jonas.
Dmitrijus Kurpijanovas
