Kainą lemia specifiniai kriterijai
Mišką superkančios kooperatinės bendrovės „Miško draugas“ pirmininkas Algirdas Rudnickas sako, kad perkamas tik toks miškas, kurį galima kirsti. „Mes, miško pirkėjai, parduodame bet kokią medieną ir iš jos uždirbame. Todėl miško pardavėjams yra svarbu, kokią kainą jie gali gauti už jį. Brangiausi yra ąžuolo, spygliuočių medynai. Svarbu ir jų tankumas. Mes perkame trečios ir ketvirtos grupės mišką“, – pasakojo A.Rudnickas.
UAB „Agro wood“ direktorius Vaidas Pocevičius atvirai dėstė, kad žmogui, kuris į mišką užsuka tik pasivaikščioti ar pagrybauti, galima lengvai įsiūlyti ir bevertį medyną, todėl jis tiksliai turi žinoti, kokio miško plotas jam siūlomas ir kokio prašyti. „Gavęs bevertį mišką jis jausis apgautas. Juk miškas miškui nelygus“, – sakė žinovas.
Jis pasakojo, kad miško vertė priklauso nuo daugybės kriterijų. Pagrindinis yra miško brandos amžius, nes jis lemia, ar mišką galima kirsti. Be to, reikia žinoti miško grupę, nes kiekvienai iš keturių grupių nustatyti skirtingi medynų kirtimo terminai. „Pavyzdžiui, antros grupės pušyną galima kirsti tik tada, kai pušų amžius – 170 metų, tos pačios grupės egles – 121 metai. Jeigu pušynui tik 40 metų, tai jo pardavimo savininkas gali ir nesulaukti“, – aiškino V.Pocevičius.
„Agro wood“ direktorius pridūrė, kad miško kainą lemia ir kitas specifinis kriterijus – medienos tūris, kuris reguliariai matuojamas inventorizuojant miškus. Šie duomenys saugomi valstybinėje miškotvarkos duomenų bazėje, kuri nuolat atnaujinama.
„Iškirsto ir atsodinti skirto miško hektaras kainuoja 800 Lt, turinčio daug malkinės medienos – 3,5 tūkst. Lt. Gero miško hektaro kaina svyruoja nuo 10 iki 40 tūkst. Lt. Vertingas miškas yra toks, kuriame auga brandžios pušys, eglės, ąžuolai, beržai. Drebulynai, baltalksnynai nėra pelningi“, – aiškino jis.
Daugiausia žino miškininkai
UAB „Miško projektai“ vadovas Arnas Kulikauskas pasakojo, kad daugiausia informacijos apie konkretų mišką yra sukaupę urėdijose dirbantys miškininkai. „Jie galėtų išsamiausiai papasakoti, kas kur auga. Mums įdomiausias yra brandus ūkinės paskirties miškas. Ūkiniai miškai priklauso ketvirtai grupei. Trečiai priskiriami apsauginiai, pavyzdžiui, priešeroziniai miškai, o antrai – miško parkai“, – vardijo jis.
Miškų kirtimo taisyklėse nustatyta, kada galima kirsti mišką. Jose nurodoma, kad ketvirtai grupei priklausančius beržų, juodalksnių, liepų, skroblų miškus galima kirsti, jei šiems medžiams yra 61 metai, eglių – 71 metai, pušų, klevų, uosių –101 metai. O štai šios grupės miškuose baltalksnynų, blindynų, gluosnynų ir grynųjų drebulynų kirtimo amžius neribojamas.
A.Kulikauskas užsiminė, kad miško rinkos vertę nustato ir jo pirkėjai, bet toks vertinimas kainuoja.
Sudėtingas atsiskaitymas
Gyventojams siūlomo miško kainą nustatys Valstybinė miškų tarnyba pagal žemės, kuriame yra miškas, ir jame augančio medyno vertę. Šios tarnybos direktorius Rimantas Prūsaitis pritarė, kad bus labai sudėtinga atriekti miško tiek, kiek žmogus galėtų gauti pinigų už jam priklausantį žemės sklypą mieste. „Pavyzdžiui, jam bus duota 0,5 ha žemės ir dar liks 10 tūkst. Lt skolos. Ką tada daryti? Medžius skaičiuoti? Sudėtinga“, – darė išvadą jis.
Jo manymu, racionaliau būtų parduoti kompensacijoms už žemę skirtus miškus aukcionuose ir juose gautais pinigais atsiskaityti su žmonėmis. Tarnyba per porą metų parengė apie 7 tūkst. dokumentų miškų aukcionams, o dabar jie tikriausiai bus stabdomi.
Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių politikos departamento Žemės teisės skyriaus vedėja Gintarė Tumalavičienė sakė, kad kompensacija mišku yra papildoma galimybė atsiskaityti už negrąžintą žemę, nes miestiečiai kompensacijos pinigais nenori, o naujų sklypų individualiai statybai trūksta.
„Miestiečiai pinigų neatsiima, nes jų netenkina nustatyta nominalioji jų žemės kaina. Jie jaučiasi nuskriausti, kai lygina save su tais, kurie žemę susigrąžino prieš 19 metų. Todėl ministerija siūlo dar vieną kompensacijos už žemę variantą“, – aiškino vedėja.
Pasak jos, miškai miestų teritorijose yra valstybinės reikšmės, todėl jie bus grąžinami už miestų ribų. Numatoma sudaryti laisvo miško fondą, iš kurio rinktis vertingiausius plotus galės pirmi užsirašę į eilę, pavyzdžiui, vilnietis galės gauti miško Klaipėdos rajone.
Valstybinės žemės tarnybos duomenimis, miškingiausias yra Varėnos rajonas, Vilniaus apskritis.
Lietuvos žemės savininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Nagulevičius sakė teigiamai vertinantis bet kokį papildomą būdą atgauti teisėtą turtą. Anot jo, miškas turi išliekamąją vertę, todėl nėra reikalo jį žūtbūt parduoti. „Miške galima pjauti medieną, palikti jį palikuonims. Juk ne visi ūkininkauja turimoje žemėje, o ją nuomoja. Jeigu už hektarą žemės gauni 200 Lt nuomos, tai iš to nėra labai daug naudos“, – pateikė pavyzdį jis. Pirmininkas pažymėjo, kad nuo miško kainos vertinimo metodikos priklausys, ar žmonės naudosis šia turto grąžinimo alternatyva, ar ne.
Miškas nepigs
Miško pirkėjai prognozuoja, kad miško kaina, padaugėjus jo savininkų ir potencialių jo pardavėjų, kristi neturėtų. Ją koreguoja ir pasaulinės medienos kainos.
„Nebus taip, kad visi iš karto ims mišką ir puls jį parduoti. Kadastriniai matavimai trunka ilgai, todėl miško kainai įtakos nauja jo pasiūla neturės. Ir dabar miško deficito rinkoje nėra. Aišku, pirkėjai visada nori mažesnės kainos“, – teigė „Agro wood“ direktorius.
Kompensacijoms už žemę planuojama skirti apie 50 tūkst. ha rezerve esančio valstybinio miško. Iš viso laisvų miškų Lietuvoje yra 250 tūkst. ha, iš jų 110 tūkst. ha jau paskirti privatininkams.
2013 m. sausio 1 d. duomenimis, miestuose nuosavybės teises į žemę dar liko atkurti 12,2 tūkst. žmonių – jos atkurtos į 79 proc. prašymuose nurodyto ploto, nors kaimo vietovėse šis rodiklis yra 99 proc. Vilniuje yra apie 4 tūkst. asmenų, kuriems teisė į žemę lig šiol neatkurta.
