Šiomis dienomis miesto kapinėse bus įžiebta šimtai žvakučių. Tačiau Klaipėdos krašte apstu ir tokių nekropolių, kuriuose gyvą dvasią vargiai sutiksi net per Vėlines, o čia palaidotųjų vardus iš antkapių ne tik negailestingai trina laikas ir darganos, bet ir darko piktadarių rankos. Išsaugoti čia palaidotų žmonių atminimą arba bent užfiksuoti istorinių kapinių vietą imamasi daugiausia iš profesinio arba pilietinio entuziazmo, rašo „Vakarų ekspresas“.
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (BRIAI) mokslininkai šiemet vasarą jau šeštus metus iš eilės rengė konfesinio paveldo fiksavimo ir tyrimo ekspedicijas Klaipėdos krašte, kurios paprastai nešykšti prieštaringų įspūdžių ir nori nenori virsta talkomis.
Išvykų metu specialistai identifikuoja ir kruopščiai fiksuoja istorines evangelikų-liuteronų kapinaites, kurių krašto teritorijoje iš viso priskaičiuota per tūkstantį. Turint galvoje, kad XX amžiaus antroje pusėje Klaipėdos krašte išnyko apie 150 kaimų, daugelio kaimų egzistavimo vietą šiandien liudija tik išlikusios kapinės.
Ekspedicijos praverčia ne tik jų dalyvių mokslo darbams - surinkti duomenys kaupiami specialistų 2006-aisiais pradėtoje rengti ir kaupti Klaipėdos krašto kapinių duomenų bazėje.
Istorikams apmaudu, kad iki šiol valstybės paminklosaugininkai nėra parengę bent minimalaus Klaipėdos krašto kapinių registro. Tad mokslininkai teigia atliekantys darbą, kuris priklausytų paveldosaugininkams.
Anot BRIAI direktorės doc. dr. Silvos Pocytės, šiemet vasarą nuveikta ypač daug - aplankytos 21 kapinės, užfiksuoti 1 217 kapų. Specialistai atlieka foto-, o pastaraisiais metais - jau ir videofiksacijas, perpiešia įdomesnius dekoratyvinius elementus bei konstrukcijas, fiksuoja antkapių dydžius, medžiagas, perrašo išlikusias epitafijas.
Anot S. Pocytės, BRIAI bazėje saugoma ir medžiaga, tuometinės Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų dėstytojo doc. Jurgio Mališausko studentų rinkta dar 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Nuvažiavęs į jų aprašytas kapines, gali lyginti ano meto įrašus su dabartimi ir pamatyti, kas išliko ir kas sunyko, dingo arba buvo nuniokota gamtos.
Anot istorikų, gerą dešimtmetį po Antrojo pasaulinio karo senosiose kapinėse dar buvo leidžiama laidoti. 1958-1959 metais vyko senųjų kapinių uždarymo vajus, kai parapijos ar apylinkės teritorijoje buvo paliekamos vienos veikiančios, o kitos uždaromos. Sovietmečiu senosiomis kapinėmis niekas nesirūpino. Nestigo atvejų, kai naujakuriai iš kapinių parsigabentus kalvystės šedevrus - puošnias tvoreles - pasistatydavo savo kiemuose.
Nepaisant minėtų bėdų, mokslininkai džiaugiasi tolydžio augančiu visuomenės domėjimusi kraštotyra, pedagogų ir mokinių iniciatyvomis. Nesnaudžia ir vietos bendruomenės - per ekspedicijas specialistai yra priskaičiavę dešimtis pavyzdžių, kai kaimo gyventojai, padedami sumanaus seniūno, patys rūpinasi istorinėmis vietos kapinaitėmis, nors valstybės skiriamos lėšos - nedidelės.
Klaipėdos savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus pateiktais duomenimis, vien Klaipėdoje yra 15 senųjų kapinių, bendrajame plane pažymėta dar pora dešimčių kultūros paveldo požymių turinčių kapinių ir senkapių.
Savivaldybės Miesto ūkio departamento Kapinių priežiūros poskyrio vedėjos Zinos Stankienės teigimu, senosios kapinės įtrauktos į miesto tvarkymo sritį - jos yra šienaujamos, čia atliekamas sanitarinis valymas. Kiek dažnai - priklauso nuo finansavimo.
Nemažai prie šių kapinaičių tvarkymo ir jų svarbos iškėlimo prisidėjo ir aktyvūs uostamiesčio jauni žmonės. 2008-aisiais Michailas Denisenka, dabartinis Klaipėdos jaunimo organizacijų asociacijos „Apskritasis stalas“ pirmininkas, su bendraminčiais inicijavo akciją „Misija: Išsaugok“, kurios metu jaunimo būrelis pats važiuodavo į apleistas kapines, tvarkydavo jas, šienaudavo. Šis projektas gyvuoja iki šiol - lėšų inventoriui ir kurui gaunama pagal savivaldybei reguliariai teikiamus projektus.
