Iš Šiaulių į užsienį emigravę ir po kelerių metu grįžę žmonės akivaizdžiai pastebi faktą – miestas ištuštėjęs, gatvėse jaunimo beveik nebesimato. Apie Šiaulius kalbantys šalies televizijos laidų vedėjai drąsiai mesteli, kad Šiauliai – kaimas, gili provincija, o pašnekovai šiauliečiai tik pritariamai linkčioja galva. Ar galima ginčytis? Naktinis gyvenimas mieste miręs, vėlyvai vakarienei tegali nusipirkti kebabą. Šiauliečiai sensta, vaikai, turintys klegėti ir lankyti mokyklas – nebegimsta, o miesto valdžios pažadais sukurti Šiaulius, kuriuose gera gyventi, mokytis ir dirbti, atrodo, niekas nebetiki. Šiauliečiai sako, kad didžiausia miesto bėda – kūrybingo, entuziastingo lyderio neturėjimas.
Traukos židiniai – prekybos centrai
Mirštančių ir nykstančių Šiaulių ženklus aiškiai mato taksi vairuotojai. „Nebėra keleivių. Dar pernai į naktinius klubus veždavome ir iš jų parveždavome jaunimą, dabar būna naktų, kada iš viso niekas nebekviečia automobilio. Jaunimo mieste mažėja, o jei žmonės taksi ir toliau nesinaudos, mūsų iš viso mieste nebeliks“, – aiškina vienas taksi vairuotojas. Jo teigimu, žmonės taksi paslaugomis naudojasi vis rečiau, o darbdaviams tenka atiduoti sutartą pinigų sumą. „Nebeparnešam pinigų į šeimas, daugelis vairuotojų galvoja šį darbą mesti“, – teigė jis.
Kito taksi vairuotojo teigimu, Šiauliuose ir naktinio gyvenimo visiškai nebėra. Kai 21 val. užsieniečiai paprašo nuvežti ten, kur būtų galima pavakarieniauti, tenka vykti tik į vieną kavinę, esančią netoli Bubių. Ten virėjas dirba visą naktį, tad pagamina šviežio maisto. „Mieste po 21 val. nebėra kur pavalgyti. Likusios tik ištisą parą dirbančios „kebabinės“, – sakė taksistas.
Kažkada Lietuvos didmiesčiu tituluoti Šiauliai jau seniai didmiesčio paslaugų pasiūlyti negali. 8 val. ryto kavos puodelį galima išgerti tik vienoje kitoje kavinėje merdėjančiame miesto bulvare. O lauko kavinės lankytojams duris net vasarą, net per masines miesto šventes, užveria 23 val.
Jolita Dūdienė, UAB „Jūsų taksi“ eksploatacijos direktorė teigė, kad miesto valdžiai užtrenkus duris mikroautobusams, vien iš šios įmonės į darbo biržą atėjo apie 50 darbuotojų. J. Dūdienė sako pati po poros savaičių eisianti į darbo biržą.
„Vienos televizijos laidos vedėja apie Šiaulius kalbėjo kaip apie kaimą, net ne bažnytkaimį. Pašnekovai nesiginčijo. Miestas miršta, apie savo verslą jame, esant tokiai situacijai, galvoti nebeverta“, – sako J. Dūdienė.
Direktorė pasakojo po vieno renginio 22 val. su draugėmis ketinusi kavinėje kavos išgerti. Ne vienoje bulvaro kavinėje buvo įspėta, kad jos jau užsidaro, mat visi klientai jau atsiskaitė. Tik dviejuose dideliuose prekybos centrų kavinėse gyvenimas verda iki 23 val., o miesto centre esančios kavinės, nesulaukusios darbo laiko pabaigos, klientų nebepriima.
J. Dūdienės teigimu, Šiauliai daugiau nei dešimtmetį neturi gero stratego. Buvo Z. Sabalys, buvo A. Salda, o dabar lyderio nebėra. „Likę vieni skystablauzdžiai, kurie penkių žingsnių į priekį negeba numatyti, todėl miestas ir miršta“, – sako verslininkė.
„Puvėsis vis išlenda“
Muzikantas, prodiuseris Remigijus Ruokis asmeninio entuziazmo skatinamas su bendraminčiais mieste rengiantis festivalius, šventes, sako, kad miesto bėda ta, kad niekaip nesugebama sukurti koncepcijos. „Aš, kaip klaipėdietis, galiu pasakyti, kad ten žmonės susitelkę dėl miesto išlikimo. Šiauliuose toks jausmas, kad visi stengiasi susitvarkyti tik savo reikalus, apie pragmatiškus dalykus, apie kovą už šviesų rytojų negalvojama“, – sako jis.
R. Ruokis sako dabar „sėdintis“ Vilniuje ir rengiantis scenarijus renginiams, kurie vyks Šiauliuose. „Aiškiai suprantu, kad jei aš nieko nedarysiu, už mane niekas kitas daugiau nepadarys“, – sako jis.
Muzikantas seniai pastebėjo, kad miestas tuštėja, todėl specialiai ir organizuoja „Šiaulių naktis“. Tam, kad bulvaras taptų gyvesniu. Jo nuomone, šiauliečiai turi išmokti palaikyti vietos verslininkus kaip italai, kad jie durų neuždarytų po 23 val. „Jei aš turiu skalbyklą, o mano kaimynas – kavinę, tai aš einu pas jį gerti kavos, o jis pas mane neša skalbinius. Tik kai vienas kitą palaikysime, situacija pasikeis“, – sako R. Ruokis.
Anot pašnekovo, jei žmogus visą gyvenimą vogė, nieko gero nedavė visuomenei, to niekada ir nebepadarys, nesvarbu, ką viešai deklaruotų, kuo girtųsi. „Tas puvėsis Šiauliuose vis išlenda. Jei tik mes suvoktume, kokie esame laikini, kad aš ir Bilas Geitsas kosmoso atžvilgiu yra visiškas nulis, tada situacija pasikeistų. Turi mylėti žmones, turi maksimaliai daryti gerus darbus. Jei visi taip darys, bus gerai. Jei bus tokių, kurių nagai bus riesti tik į save, situacija liks nepasikeitusi. Padarykime taip, kad žmonės liktų Šiauliuose“, – sako jis.
Pensininkai, ligoti vaikai ir kapai
Šiaulių valdžia kuria planus, kaip atgaivinti Talkšos ežero prieigas, įkurti Menų inkubatorių, sutvarkyti Prisikėlimo aikštę, tačiau ar po dešimties metų, jei situacija nepasikeis, dar liks žmonių, norinčių leisti laiką sutvarkytose viešosiose erdvėse?
Skaičiuojama, kad per 20 metų Šiauliai neteko 40 tūkst. gyventojų. Miestas lėtai nyksta – gyventojai sensta, miršta, jaunos šeimos susilaukia vis mažiau vaikų arba išvyksta svetur laimės ieškoti. Kažkada Šiauliai buvo ketvirtas pagal dydį miestas, vienas Lietuvos didmiesčių, tačiau dabar jame liko vos 100 tūkst. gyventojų. Daugiau nei prieš dvidešimt metų Šiauliuose gyveno trečdaliu daugiau – kone 150 tūkst. gyventojų.
Anapilin taip pat iškeliauja daugiau šiauliečių, nei gimsta. Per paskutinį dešimtmetį tik 2009 metais daugiau užregistruota gimusių kūdikių, nei mirusių, savo amžių nugyvenusių miestiečių. Nuo 2002 iki 2007 metų Šiauliuose mirė vidutiniškai 250 daugiau žmonių nei gimė. 2008-2012 metais situacija ėmė džiuginti dėl padidėjusio gimstamumo, tačiau pastaraisiais metais vėl pablogėjo – kasmet registruojama daugiau mirčių nei gimimų, tad natūralaus gyventojų prieaugio rodiklis mieste neigiamas.
Lietuvoje 2012 metais gyventojai vidutiniškai sulaukdavo 74 metų. Moterys už vyrus ilgiau gyvendavo 11 metų – moterų gyvenimo trukmė siekė 79 metus, vyrų – 68. Prognozuojama, kad iki 2030 metų vidutinė moterų gyvenimo trukmė sieks 85,3 metų, vyrai gyvens kiek trumpiau – 80 metų. Belieka džiaugtis, kad gyvenimo trukmė pailgės, tačiau, vertinant Šiaulių statistiką, mieste po dešimties metų beliks pensinio amžiaus moterys.
Šiauliuose mažėja ir mokyklų, nes vaikai, kurie turėtų jose mokytis, negimsta. Šiaulių miesto bendrojo lavinimo mokyklose šiais mokslo metais mokosi 400 mažiau mokinių, nei praėjusiais – 13 tūkst. Be to, prastėja mokyklose besimokančių vaikų sveikata. Sveikatos priežiūros specialistai teigia, kad kasmet vaikams vis daugiau nustatoma regos, endokrininės, kvėpavimo ir virškinimo sistemos sutrikimų. Visiškai sveikų vaikų skaičius kasmet mažėja, o sveikus dantis turi tik kas trečias mokinys.
Patrauklus miestas sulauktų daugiau jaunimo
Šiauliuose visada buvo akcentuojama, kad miestas gyvas ir jaunas dėl jame esančio universiteto. Pastaraisiais metais spalvingo jaunimo ir renginių, akcijų miesto centre taip pat pasigendama. Bėda ta, kad pagrindinio Šiaulių universiteto pajamų šaltinio – studentų – skaičius per ketverius metus sumažėjo kone dvigubai: nuo 11 iki 6 tūkst. Vis dėlto šeši tūkstančiai – ne taip ir mažai, tačiau kur tas jaunimas yra?
Gabrielė Gendvilaitė, ŠU studentų atstovybės prezidentė sako, kad studentų renginių yra daug, tik jie dažniau vyksta uždaruose rateliuose, labiau sau, nei visuomenei. Pastebima tendencija, kad vis mažiau studentų nori dalyvauti visuomeninėje veikloje, nevyriausybininkus vienijantis „Apskritasis stalas“ taip pat sulaukia mažiau narių.
G. Gendvilaitė sako mananti, kad taip yra todėl, kad trūksta veiklos viešinimo, politikai taip pat neatviri dėmesiu ir finansavimu. Šiemet nevyriausybinių organizacijų paraiškų buvo daugiau, nei skirtas finansavimas, o tai rodo, kad jaunimas nori veiklos, tačiau reikalingos paramos iš valdžios nesulaukia.
„Žinoma ir jaunimas, studentai turėtų būti aktyvesni, bet finansavimas yra svarbu. Sutinku ir su tuo, kad trūksta pačių jaunuolių iniciatyvos. Dažnai reikia idėjas ir renginius pateikti ant lėkštutės, atvesti jaunuolius už rankos“, – sako pašnekovė.
ŠU studentų atstovė sako apgailestaujanti, kad Šiauliai neturi išskirtinumo. Kai drauge su kitais abiturientais svarstė, kur studijuoti, dauguma sakė vyksiantys į Vilnių. Jaunimas ne universitetą rinkosi, o miestą, kuris gali pasiūlyti daugiau spalvų, veiklų ir renginių. Tai rodo, kad jei Šiauliai būtų unikalūs, tai ir Šiaulių universitetas sulauktų daugiau aktyvaus, įdomaus jaunimo.
Šiauliečiai – apie gyvenimą Šiauliuose
Agnė: „Visada galvojau, kad miestą kuria žmonės. Esu tikra, kad Šiauliuose apstu puikių, įdomių, energingų, mąstančių žmonių, bet… Kaskart grįžusi įsitikinu (bent man taip atrodo), kad miesto vaizdas vis liūdnesnis. Vasarą nešienauta žolė net centre, parkas tinkamas tik erkėms veistis, bet ne vaikštinėti, žiemą bulvaro centre sukastas sniegas (kodėl jo neišveža?). Tuštėjantis bulvaras, uždarytos parduotuvės ir atsainus vietos valdžios požiūris. Draugų ir giminaičių vaikai išvažiuoja, nes nemato perspektyvos ir nejaučia miesto pulso. Mano 17-metė dukra neseniai pasidžiaugė, kaip gerai, kad iš čia išvažiavom, bandžiau ginčytis, bet argumentų pritrūkau. Liūdna. Ir sėkmės visiems, kurie kuria ir tiki“.
Evelina: „Pritariu dėl bulvaro… Trūksta renginių, trūksta spalvų… Atrodo, kad kaštonų alėją ir parką apstojo „pilkieji nykštukai“, pasivaikščioti ten nebetraukia, nejauku, baugu. O gal esmė ir šiauliečiuose… Kaip bebūtų – čia, tik čia, mano namai“.
Aidas: „Manau, kad vartotojų ir kūrėjų santykis pasikeitė – miestas blaškosi. Koks jis yra ir nori būti? Ką galime ir kas trukdo jį keisti?“
Jurga: „Kai gyveni su žmogumi ir jį myli, nebepsatebi trūkumų, o kartais net paverti juos privalumais, tačiau tai nereiškia, kad jų nėra. O išvykus ilgesniam laikui ir sugrįžus, viskas kaip ant delno“.
