Lietuvos Vyriausybėse būta itin keistai parinktų ministrų, kurie kėlė antakį ne vienam politikos stebėtojui, iki šiol prisimenamas buvęs kultūros ministras Remigijus Vilkaitis, ūkio ministrai Birutė Vėsaitė, Viktoras Uspaskichas ar švietimo ir mokslo ministerijai trumpai vadovavusi Audronė Pitrėnienė. Gali būti, kad tokių bus ir naujai patvirtintoje Vyriausybėje.
Politologai nagrinėdami naujosios vyriausybės sudėtį pastebį tai, ką pastebėjo ir didelė dalis visuomenės – populiariausias ir žmonių gerai vertintas ministras Rokas Masiulis buvo pakeistas Lietuvos lenkų rinkimų akcijos - Krikščioniškų šeimų sąjungos kandidatu Jaroslavu Narkevič, kuris nors ir giriasi besąs senas politikos vilkas, kol kas garsėjo tik kontroversiškais pareiškimais ir grasinimais sukelti Lietuvoje „maidaną“.
Politikos mokslų specialistai įsitikinę, kad Roko Masiulio pakeitimą J. Narkevičiumi lėmė valstiečių partijos lyderio Ramūno Karbauskio užsispyrimas ir nesutarimai kilę su ministru po to, kai šis atleido Klaipėdos uosto vadovą ir R. Karbauskio politinį bičiulį Arvydą Vaitkų. Populiaraus ministro, pasak specialistų, negalėjo išgelbėti nei premjeras, nei prezidentas, kurie ilgai tarpusavyje derino Vyriausybės sudėties atnaujinimą ir ministrų kandidatūras.
Partijos neturiu tinkamų žmonių
Politologas Algis Krupavičius sako, kad politinės partijos Lietuvoje – uždari indai, kur nėra pakankamos cirkuliacijos. Partijos yra mažos pagal žmonių skaičių, didžiausios partijos vos peržengia 20 tūkst. tai – socialdemokratai ir Darbo partija, konservatoriai turi 14 tūkts. narių. Tarp didesnių partijų yra ir tvarkiečiai, jie turi apie 10 tūkst. narių.
Anot jo, civilizuotoje valstybėje vyriausybė turėtų išlaikyti ministrą, kuris yra itin populiarus visuomenėse. Visgi jis yra nemėgstamas Seime, todėl jo ir siekta atsikratyti.
„Kompetetingi ir profesionalūs ministrai nebūtinai turi paramą ir ateitį. Kompetencija nebūtinai yra tinkamai įvertinami. Lietuvos politikoje šiuo metu svarbu daryti gerus viešuosius ryšius, o rezultatas – nesvarbu. Svarbiausia gražiai pakalbėti ir pilstyti iš tuščio į kiaurą, tokių pavyzdžių ir ministrų šioje vyriausybėje tikrai yra“, – sakė A. Krupavičius.
Pasak politologo partijos turi tikrų žmogiškųjų išteklių problemų, nes reikia užpildyti vietas ne tik parlamente ar Vyriausybėje, bet ir savivaldoje, o tai – tūkstančiai žmonių.
„Konkurencijos partijose nėra, kuo mažesnė partija tuo žmogiškųjų išteklių problema didesnė, o paskutinės profesionalų Vyriausybės lozungas, kuris buvo iškeltas 2016 metais, tebuvo figos lapelis skirtas uždengti savų žmonių trūkumą. Sąrašą Seimo rinkimams jiems (valstiečiams) pavyko sudaryti, bet, kai reikėjo deleguoti atstovus į ministerijas ir ministrų postus, buvo sunku surasti kompetentingus atstovus“, – sakė A. Krupavičius.
Anot jo, partijų skurdo problemą labiausiai ir išviešino valstiečių atėjimas į valdžią. Kai partijos laimi rinkimus, kandidatų į aukščiausius postus ieškoma iš artimiausio rato: draugų, kolegų ar asmeninių bičiulių. Tuomet žmonės, kurie neketino užsiimti politika, atsiduria politikoje, nėra pasiruošę užimti postą ir jame sėkmingai dirbti.
Tiesa, į Lietuvos lenkų rinkimų akcijos - Krikščioniškos šeimų sąjungos ir jų kandidatus, pasak politologo, turėtume vertinti kitaip nei didžiąsias partijas, mat jie yra regioninė politinė jėga, kuri nėra pasiruošusi užpildyti aukščiausių nacionalinės politikos postų.
„Jie turi savo nuomones ir požiūrius, tai ne visada sutampa su vyraujančiomis nuomonėmis, kalbu apie J. Narkevič atvejį, jis yra prieštaringai kalbėjęs keliais klausimais. Visgi jei pamėgintume sudėlioti kokias nors alternatyvas ir pažiūrėti į asmenis, kurie yra buvę ministrais, tarkime, vidaus reikalų ministrais ar kitais, tai vaizdas ne koks“, – sakė politologas, tikindamas, kad J. Narkevič ir Rima Tamošiūnienė nebus blogiausi galimi ministrai.
A. Krupavičius vardijo, kad buvo laikas, kai Vidaus reikalų ministerijai vadovavo Dailis Barakauskas ar Raimundas Palaitis iš ministerijos išėjęs su teismais ir beveik sukėlęs vyriausybės krizę.
„Jei pažiūrėtume, kas tampa ministrais, galėtume pasakyti, kad nebūtinai tai yra tie, kurie pasirengę šioms pareigoms. Aš jau nekalbu apie Arūno Valinsko partijos siūlytus kandidatus, kai kultūros ministru tapo Remigijus Vilkaitis. Dar daug klaustukų kėlė Algimanta Pabedinskienė, todėl dabartinė vyriausybė nėra nei labai bloga, bei labai gera. Jei ankstesnėse vyriausybėse ministrus deleguodavo partinius, tai dabar partinių ministrų skaičius buvo gerokai mažesnis. Ji visgi pamažu virto partine“, – sakė politologas.
Jis tikino, kad partinė vyriausybė yra normali Vakarų demokratijos valdymo forma. „Tiesa, akivaizdu, kad su kvalifikacija ir kompetencija bėdų yra ne vienam dabartiniam ministrui. Lietuvoje nėra Vakarų demokratijoms įprastos politikų karjeros, kai užimi žemesnį postą, tada aukštesnį, o vėliau pasiekia karjeros viršūnę. Tai, kad yra partijų ir partinės sistemos krizė – akivaizdu. Tą geriausiai parodė savivaldos rinkimai, jei Seimo rinkimuose leistume dalyvauti visuomeniniams komitetams ar asociacijoms, tai parlamento sudėtis būtų visai kitokia. Partijų dalis smarkiai sumažėtų. Žinoma, problemų yra ir kitose šalyse. Tarkime, Emmanuelis Macronas su savo judėjimu laimėjo parlamento rinkimus, tas pats nutiko ir Ukrainoje“, – sakė politikos mokslų specialistas, paaiškinęs, kad net prezidento rinkimai ir kandidatų siekis pasirodyti „nepartiniais“ reiškia partijų krizę Lietuvoje.
Padlaižūnai politikoje laimi
Jis svarstė, kad pirmas žingsnis gauti geresnius ministrus ir atnaujinti partijas būtų atnaujinti partinę konkurenciją.
„Kaip rodo praktiniai pavyzdžiai, partijos lyderių rinkimai nebūtinai reiškia, kad demokratijos ir konkurencijos partijose atsiranda daugiau. Matome nepotizmo reiškinių, taip yra todėl, kad partijos yra mažos. Nesunku suagituoti kelis tūkstančius žmonių. Jei būtų didelės organizacijos kiekybė galėtų pereiti į didesnę konkurenciją. Kita problema, kad naujasis politinis elitas yra nekritiškas, ten daug prisitaikėlių“, – kalbėjo A. Krupavičius.
Anot jo, Lietuvoje nėra politikos žvaigždžių, mes jų taip ir neišsiugdėme. Tie patys žmonės lyderiauja dešimtmečius, ratas apsisuka ir vėl grįžtama prie tų pačių lyderių, kaip tarkime liberalai prie Eugenijaus Gentvilo. Anot jo, valstiečių lyderiai netrukus jau bus vadinami „mušta korta“, o socialdemokratų Gintautui Paluckui dar reikia įrodyti ar jis ką nors sugeba. Gabrielių Landsbergį, pasak politologo, traukia pavardė, bet ne jis pats.
„Turime lyderių badą, net panašių žmonių į politikos žvaigždes nėra, konkurencijos partijose – nėra. Politinė kultūra yra tarnavimas ir prisitaikymas“, – sakė politologas, tikindamas, kad politinę padangę galėtų sukrėsti stipri politinė, bet ne partinė jėga.
Geri ministrai nereikalingi, reikalingi ištikimi
Politikos mokslų specialistė Lidija Šabajevaitė tikino, kad visiškai nesusigaudančių politikų ir ministrų visgi būna mažuma.
„Tiesa, pasitaiko ir netikusių ministrų. Tarkime šiuo atveju lenkų rinkimų akcija, matyt, neturėjo ką daugiau pasiūlyti. Į Seimą, pagal sąrašus, dažnai patenka žmonės, kurių vieta turėtų būti kitur. Jie galėtų būti puikūs savo specialybės darbuotojai, tą parodė ir A. Valinskas ir visa jo partija. Jie puikūs dainininkai ir aktoriai, bet nekokie politikai“, – sakė L. Šabajevaitė, tikindama, kad yra partijų, kurios neturi kandidatų, bet ir yra tokių, kaip dabartinė socialdemokratų darbo partija, kurie nori bet kokio posto ir esą kandidatų jam ras.
„Tai ne pats geriausias variantas, galima proteguoti partiečius, palankius žmones, bet tai nėra gerai“, – svarstė politikos mokslų specialistė.
L. Šabajevaitė įsitikinusi, kad geri ministrai, kurie puikiai dirba, deja nebūtinai yra reikalingi.
„Premjeras buvo įvarytas į kampą ir neturėjo ką daryti (dėl Roko Masiulio). Stuburą prezidentui tokioje situacijoje rodyti yra nelengva, galiu priminti atvejį, kai prezidentu buvo Algirdas Brazauskas ir 1997 metais parlamente daugumą gavo konservatoriai, tuomet jis privalėjo sutikti su ministrais ir premjeru. Nebuvo kito kelio. O štai Gitanas Nausėda bando, bet...“, – svarstė politologė L. Šabajevaitė. Anot jos, premjeras Saulius Skvernelis ne veltui pas prezidentą pasikalbėti ėjo itin dažnai, matyt, bandyta derinti įvairius variantus, siekti kompromiso.
„Politika, kompromisų menas, reikia derintis, privalu išmokti taikytis“, – sakė politologė.
