Kultūros ministras Remigijus Vilkaitis ministerijoje virto pajuokos objektu. Kiek daugiau nei metus Andriaus Kubiliaus Vyriausybėje dirbantis aktorius R. Vilkaitis pavaldiniams kelia tik šypseną. Žadėjęs atgaivinti mirštančią Lietuvos kultūrą, jis, pasirodo, nežino nei kaip, nei ką dirbti – neturi nei reikiamų žinių, nei idėjų. Tokią nuomonę išsakė daugiau nei prieš mėnesį atleistas viceministras Liudas Šukys.
Pokalbiai su kosmosu
– Kokį įspūdį jums padarė ministras? Kaip sekėsi su juo dirbti? − „Balsas.lt savaitė“ paklausė beveik metus su R. Vilkaičiu dirbusio L. Šukio.
– Man jau nebe 18 metų. Yra tekę dirbti su įvairiais žmonėmis. Gyvenimiška patirtis išmoko ir laviruoti, ir kai kada priimti tokius sprendimus, kurie, galima sakyti, kartais būna ties logikos riba. Tokiu būdu ir dirbome su ministru. Matyt, tuo ir baigėsi mūsų darbas. Nei viena, nei kita pusė toliau nebegalėjo kartu dirbti. Galima sakyti ir taip: mūsų abiejų baterijos išseko.
Na, kiek galima tik kalbėti? Susėdame ir sakome, kad tą reikia įgyvendinti, tą padaryti, arba nutarimo projektą rengiame, ar kokią darbo grupę organizuojame. Tai įprasta – tokia biurokratinė tvarka: tiesiog taip elgiesi ir dirbi, nes kitaip negalima. Iš ministro pusės nebuvo nei suvokimo, kaip dirba ministerija, nei kaip dokumentai „vaikšto“. Kiek galima žmogui kartoti?
Kultūra – įdomi sritis. Paradoksas: kultūra neretai pergyvena net tautą, pavyzdžiui, Egipto piramidės ir t. t. Turiu negerą nuojautą, kad Lietuva bus pirmoji, kurios ne kultūra, o tauta ilgiau išgyvens.
− Kaip galima dirbti su ministru, kuris su patarėjais kalbasi apie ateivius ir kosmoso pajautimą?
− Buvo ir toks epizodas. Jis norėjo įgyvendinti dar vieną savo idėją. Netgi davė knygą pasiskaityti. Jos autorius, atrodo, yra Erichas von Danikenas. Toje knygoje bandoma įpiršti, kad žemėje lankosi ateiviai, kad būtent jie statė piramides, o Naskos dykumos raižiniai – taip pat jų darbas.
Tą knygą jis davė, kad suprasčiau, kaip turėtų atrodyti Etnokosmologijos muziejus, vadovaujamas Gunaro Kakaro. Ministras kažką kalbėjo apie pirmapradį kosmoso pajautimą.
Vis dėlto ta idėja nebuvo įgyvendinta. Ministras nieko nedarė iki galo. Gal tik tai, kad mane atleido.
Kikena jau ir viešai
− Kaip supratome, R. Vilkaičiui turėtų būti labai sunku dirbti. Nors „dirbti“ čia gal ir ne visai tinkamas žodis. Ministerijoje likę jūsų kolegos greičiausiai mano taip pat, o gal vis dar meilikauja ministrui?
– Ten visi su tylia ironija žiūri į jį, o kai kurie net leidžia sau šito neslėpti. Visas politinis kabinetas taip pat. Man ne kartą yra tekę ginti ministrą tiek viešojoje erdvėje, tiek prieš kultūrininkus. Nors ir ne visada pavykdavo. Kartais situaciją tik paaštrindavome.
Žinoma, į ministro darbą visi skeptiškai žiūri, bet, kiek man žinoma, pavaldiniai jau įpratę. Keitėsi ne vienas ministras, jie pripratę prie tos specifikos, tad, manau, nelabai ir išgyvena. Tiesiog išgyvens dar vieną ministrą. Tik tiek.
Nėra jokios vizijos
– Ar per tuos metus R. Vilkaitis nors kiek pasikeitė, patobulėjo?
– Darbo pradžioje jis man padarė visai gerą įspūdį: mūsų bendravimo pradžia buvo šilta ir graži. Gal tai ir gerai. Paskui viskas keitėsi. Tačiau nenoriu ministro apkalbėti. Ar tai į gera, ar į bloga – parodys ateitis.
Vienas dalykas buvo aiškus: tas žmogus neturi ir neturėjo jokios administracinio darbo patirties, nesiorientavo, kaip vadovauti, nežinojo elementarių vadybos principų. Tai, savaime aišku, buvo didelis kliuvinys.
Nebuvo jokios vizijos, nieko nebuvo daroma. Gal per sudėtinga buvo suvokti, kad „kultūra“ − platesnis žodis nei „menas“. Gal siekis buvo padalyti draugams menininkų stipendijas ir tuo baigti savo vadovavimą? Turėti viziją bet kokia darbe – būtina. Jos, atvirai šnekant, nebuvo ir nebus.
– Tačiau jūs ministrui galėjote padėti suvokti, atrasti tą viziją, juk tam ir dirbote.
– Čia ir buvo sudėtingiausia dalis. Padėti sukurti, kai žmogaus norai ir nuomonė keičiasi dukart per dieną. Bandai vieną, du, tris, na, keturis mėnesius. Bet po penkių mėnesių pavargsti. Darai rutininius darbus, ir tiek.
