Nuo 1990-ųjų pradžios verslininkų ir jų šeimų grobimas Rusijoje tapo pelningu verslu. 2010 metais Rusijos teisėsaugos institucijos įregistravo 519 pagrobimų atvejų ir 637 neteisėto laisvės atėmimo atvejus. Tai oficiali statistika.
Pasak Rusijos kriminalistų ir kriminologų sąjungos viceprezidento, buvusio Rusijos Interpolo biuro viršininko Vladimiro Ovčinskio, suskaičiavus pagrobimus, kurie nepateko į suvestines, tokių nusikaltimų skaičius pernai perkopė 5 tūkst.
Pareigūnai netyrė
2005-ųjų lapkritį Tolimųjų Rytų transporto grupės (DVTG) įkūrėjos Raisos Paršinos sūnus Maksimas išėjo pavedžioti šuns. Prieš mėnesį jis buvo pastebėjęs jį sekantį automobilį „Moskvič-2141“. Apie tai Maksimas pranešė motinos įmonės saugos tarnybai. Ekspertai jį patikino: mašiną patikrins, apsaugą sustiprins. Tąkart, kai „Moskvič“ nesimatė, vaikinas gavo baisų smūgį į galvą ir netrukus gulėjo ant to paties „Moskvič-2141“ grindų. Už sūnaus laisvę iš verslininkės reikalauta 7,2 mln. JAV dolerių.
Verslininkė nematė teisėtvarkos pareigūnų pastangų ieškant jos sūnaus. Jai pačiai teko vesti derybas su pagrobėjais, kurių reikalavimai laikui bėgant griežtėjo ir kategoriškėjo. Moteris mynė policijos įstaigų slenksčius, žadėjo premijų darbuotojams, kol galop jai buvo patarta kreiptis į Andrejų Aliošiną, ištyrusį daug pagrobimų, tuomet jau buvusį pensininką.
Nebijojo net politikų
A. Aliošinas pareigūnu tapo 1992 metais po karo tarnybos. Po trejų metų jis buvo perkeltas į Kovos su organizuotu nusikalstamumu skyrių. „Iš pradžių buvo daug darbo, susijusio su turto prievartavimu, – pasakojo vyras. – Tačiau laikui bėgant prievartautojai ėmė vežti aukas į atokias vietas, dėl to buvo lengviau tartis su verslininkais dėl siūlomų aukos paleidimo sąlygų.“ Po 1998 metų krizės imta aktyviai grobti žmones, kad būtų grąžintos skolos. Skolos dydis šiuo atveju neturėjo reikšmės. Grobė kioskelių savininkus, stambius verslininkus, bankininkus, pasakojo A. Aliošinas.
Pagrobėjai nieko nebijojo. Net politikų. Štai 1990-ųjų pradžioje buvo kėsintasi pagrobti Michailo Gorbačiovo anūkę Kseniją, 1996 metais buvo pagrobtas Grigorijaus Javlinskio sūnus Michailas – nuo vaikystės muzikuojančiam vaikinui nukirto pirštus ir paleido su rašteliu tėvui, kad šis baigtų politinę karjerą. Žmonių grobimu ėmė verstis ištisos grupuotės, pavyzdžiui, čečėnų. 1999 metais į Maskvą iš Izraelio atvykusio atostogauti ir pagrobto Adi Šarono taip pat ieškojo Čečėnijoje. Tačiau bendradarbiaujant įvairių sričių pareigūnams jį pavyko rasti vasarnamio
Penzos regione rūsyje. Iš berniuko tėvo, Izraelio verslininko Josifo Šarono, pareikalavo 8 mln. JAV dolerių išpirkos, o kad sektųsi derėtis, verslininkui buvo išsiųsti dviejų berniuko pirštų galai. Vaikas buvo išlaisvintas po daugiau nei pusės metų, o pagrobėjų gaujos nariams skirtas laisvės atėmimas nuo 3 iki 10 metų.
2001 metais po reorganizavimo, anot A. Aliošino, buvo gerokai sumažintas darbuotojų, tiriančių pagrobimus, skaičius. Daugelis jų buvo perkelti į kitus skyrius. Sudėtingos žmonių pagrobimų bylos, kurių negalima ištirti greitai, buvo atidedamos ir paliekamos likimo valiai. Jos buvo tiriamos pasyviai – siunčiami paklausimai į oro uostus, autobusų, geležinkelio stotis.
Neturėjo priedangos
Tokioje padėtyje atsidūrė ir R. Paršinos sūnaus byla. A. Aliošinas jai buvo vienintelė viltis, kad sūnus bus išgelbėtas. Po keturių mėnesių jo darbo Maksimas buvo paleistas.
Kodėl R. Paršina, 2006-aisiais įkūrusi įmonę su 500 mln. dolerių apyvarta, nesugebėjo apsaugoti šeimos narių? Ypač žinant tai, kad moteris iš Tolimųjų Rytų persikėlė į Maskvą dėl kriminalinio pasaulio spaudimo ir noro perimti kompaniją į savo rankas. „Kompanijos saugumo viršininkas turėjo daugybę pažįstamų įvairiose valstybės saugumo struktūrose, tačiau kaip profesionalas buvo visiškas nulis, – įsitikinęs A. Aliošinas. – Apie R. Paršinos šeimą buvo nuolat renkama informacija, tačiau jis to nepastebėjo.“
Be kita ko, A. Aliošinas mano, kad R. Paršinos sūnaus pagrobėjai turi „savų“ specialiosiose Rusijos tarnybose. „R. Paršina neturėjo vadinamojo stogo (nusikaltėlių organizuojama „priedanga“ už tam tikrą atlygį – aut. past.) ir sūnaus pagrobimu jai buvo skaudžiai priminta, kad Rusijoje kompanija be pagalbos ir paramos išgyventi negali“, – sakė A. Aliošinas.
Kasperskių šeimos ataka
Pranešimo iš apsaugos tarnybos viršininko apie pagrobtą jos sūnų Natalija Kasperski sulaukė Honkonge. Po kelių valandų su sutuoktiniu Igoriu Ašmanovu ji jau skrido atgal į Maskvą.
N. Kasperski su vyru Jevgenijumi yra „Kaspersky laboratorijos“ įkūrėjai. 2010 metais įmonės apyvarta buvo 538 mln. JAV dolerių, kompanijos kuriamą programinę įrangą pasaulyje naudoja 300 mln. vartotojų. Moteris su J. Kasperskiu išsiskyrė 1998 metais ir 2001 metais ištekėjo už I. Ašmanovo. Ji yra pagrindinė bendrovės „Ašmanov ir partneriai“ savininkė. Įmonės metinė apyvarta – 20 mln. JAV dolerių.
20-metis N. Kasperski sūnus iš pirmosios santuokos buvo pagrobtas balandžio 19-osios rytą pakeliui į motinos bendrovę „InfoWatch“, kur dirbo programuotoju. Iš pradžių N. Kasperski abejojo, ar teisėtvarkos pareigūnai sugebės išlaisvinti jos sūnų, tačiau pažįstami iš saugumo tarnybų įtikino, kad kreiptis į teisėtvarkos organus būtina.
Pranešė savi
Pagrobėjai kalbėjosi tik su N. Kasperski. Nusikaltėliai reikalavo 3 mln. eurų 500 eurų kupiūromis. Toks reikalavimas leido tyrėjams suabejoti nusikaltėlių profesionalumu – nedidelė išpirkos suma, noras gauti stambias kupiūras, kurias lengva pastebėti ir rasti. Nusikaltėliai dažnai skambino – du tris kartus per dieną – ir kas kartą gana ilgai, po kelias minutes, kalbėjosi.
„Per Velykas mes dar laukėme skambučio, tačiau matėme, kad operatyvininkai vis dažniau tariasi be mūsų, kažkam ruošiasi, – pasakojo I. Ašmanovas. – Tai pavojingas momentas, kai išsiskiria prioritetai: operatyvininkams reikia sugauti nusikaltėlius, tėvams – susigrąžinti vaikus sveikus ir gyvus.“ Popiet operatyvininkai pranešė, kad skambučių daugiau nebus, kad nusikaltėliai rasti ir suimti, o dabar važiuojama parsivežti Ivano ir jam daugiau niekas negresia.
Kodėl buvo pagrobtas informacinio saugumo kompanijos įkūrėjo sūnus? J. Kasperskio nuomone, dėl to, kad atžala nesirūpino savo saugumu socialiniuose tinkluose.
Tokia paprasta versija netikėjo I. Ašmanovas. „Esu įsitikinęs, kad informaciją rinko kažkas specialiai tam pasamdytas, galbūt net kažkas iš savų, tačiau suėmus pagrobėjus reikalai toliau nejuda“, – skundėsi vyras. Pasak jo, galutinis pagrobėjų tikslas greičiausiai nebuvo išpirka. „Galbūt tikrųjų jų reikalavimų mes taip ir neišgirdome“, – sakė jis.
Ką daryti?
Kaip sumažinti pagrobimo riziką? Bene svarbiausia taisyklė – atidžiai pasirinkti darbuotojus ir atidžiai stebėti artimiausiuosius. „Paprastai pagrobimus atlieka „savi“. Draugai iš pagrobtojo aplinkos arba pataria, arba patys dalyvauja“, – tvirtino vienos didžiausių Rusijos draudimo bendrovių „Oskord“ įkūrėjas Genadijus Gudkovas. Ekspertų skaičiavimu, 95 proc. tokių nusikaltimų padaro savi apsaugos darbuotojai, giminės, tarnautojai.
„Tai ypač aktualu verslininkams, kurie savo verslą kūrė ne 1990-aisiais, o ramesniais laikais, – sako G. Gudkovas. – Dažnai nepriimama jokių saugumo sprendimų. Pažįstu daug tokių verslininkų, tačiau dar nesupratau, kodėl jie tai daro – iš godumo ar kvailumo.“
Vienas iš nenorinčių prisistatyti bankininkų žurnalistams tvirtino, kad pasikliauti teisėtvarkos organais beprasmiška. „Jeigu esi viešas darbdavys, turintis šeimą ir milijonines pajamas, savo apsauga turi pasirūpinti pats. Teisėtvarkos organai pas mus rūpinasi valdžios problemomis, o ne verslininkų nelaimėmis“, – sakė jis.
FAKTAI: Pagrobimai
Oficialiais statistiniais duomenimis, 2010 metais Rusijoje užregistruoti 519 pagrobimai ir 637 neteisėti laisvės atėmimo atvejai.
1990-ųjų pradžioje kėsintasi pagrobti buvusio Sovietų Sąjungos lyderio Michailo Gorbačiovo anūkę Kseniją.
Už Tolimųjų Rytų transporto grupės vadovės R. Paršinos sūnaus laisvę buvo reikalauta 7,2 mln. JAV dolerių išpirka.
N. ir J. Kasperskiai už sūnaus laisvę buvo verčiami sumokėti 3 mln. eurų 500 eurų kupiūromis.
2011-ųjų pradžioje buvo pagrobta Rusijos ir Kazachstano bendrovės „Arman“ vadovo Roberto Tesliuko duktė. Mergina buvo nužudyta.
