Tačiau miestų ir rajonų savivaldybės iš praktinių gyvenimo pavyzdžių regi, kad tokia tobula padėtis labai dažnai nesusiklosto. Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Mindaugas Sinkevičius sako, kad nors kai kuriais atvejais verslo pasitelkimas naudingas, bet dažniausiai tai baigiasi pažeidžiamų grupių interesų nustūmimu į paraštes ir pelno auginimu orientuojantis į mokias tikslines grupes.
„Viešaisiais pinigais pastatai baseiną, o paskui jis tampa vos ne komerciniu objektu: vaikams ir senjorams skiriama mažai vietos arba skiriami laikai ne patys patraukliausi, nes viskas orientuota labiau į komercinį klientą, kad būtų galima daugiau uždirbti. Verslui – vaikučiai, vaikų mokymas plaukti, senjorai nėra prioritetas. Jiems prioritetas kitos tikslinės grupės. Ir tai sukuria tam tikrą konfliktą. Ir čia klausimas, kiek savivalda turi būti laisva apsispręsti, kada pasitelkti verslą viešųjų paslaugų teikimui, o kada nepasitelkti“, – portalui tv3.lt teigė Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas, Jonavos meras M. Sinkevičius.
„Mes visą laiką sakome: jeigu tik verslas nori, mes padėsime, statykite baseinus. Jeigu verslas iš baseino pastatymo matytų verslą, tai greičiausiai ir pastatytų nuosavu arba skolintu kapitalu. Ne, jie sulaukia, kol savivalda pastato už mokesčių mokėtojų pinigus ir tada bando perimti vairą“, – pridūrė pašnekovas.
Pastaruoju metu garsiai nuskambėjo Palangos miesto mero Šarūno Vaitkaus kova su Konkurencijos taryba, kuri reaguodama į privačios plaukimo mokyklos „Nemunas“ skundą ėmėsi tirti, ar teisingai pasielgė savivaldybė patikėjusi iš gyventojų pinigų pastatyto baseino valdymą savivaldybės biudžetinei įstaigai „Palangos investicijų valdymas“. Šiuo atveju savivaldybė savo įstaigai iš esmės suteikė teisę teikti ne tik viešąsias paslaugas, bet ir vykdyti ūkinę veiklą, nors būtent ūkinė-komercinė veikla neturėtų būti būdinga savivaldybių įmonėms ar įstaigoms.
„Dėl viešųjų paslaugų klausimų yra mažiau, kai kuriais atvejais paslaugos gali būti teikiamos savivaldybių. Bet kai kalba pasisuka apie komercines paslaugas, tai šioje vietoje Konkurencijos taryba laikosi vienareikšmiško požiūrio, kad komercinių paslaugų teikimas neturėtų būti valstybės reikalas“, – portalui tv3.lt sakė Konkurencijos tarybos narė Medeina Augustinavičienė.
Ką sako įstatymai?
Palangos miesto baseino atvejis yra vienas iš daugelio, kai svarstoma, kas geriau, efektyviau ir pigiau gali suteikti tam tikras paslaugas gyventojams. Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas, Jonavos meras M. Sinkevičius pasakoja, kad ši diskusija sena kaip pasaulis.
Iš vienos pusės savivaldybės teigia turinčios teisę laisvai pasirinkti, kaip geriausia gyventojams teikti viešąsias paslaugas, nes už nenuvalytas gatves žmonės špilkuoja ne pasamdytų privačių įmonių atstovus, o merus ir vicemerus.
Iš kitos pusės Konkurencijos taryba sako, kad viešąsias paslaugas gali teikti tiek savivaldybių įmonės ar įstaigos, tiek privatus verslas (nors esą vis tiek pagirtina yra pasitikrinti konkurse), bet savivaldybės neturėtų užsiiminėti komercine veikla, nes anksčiau ar vėliau neatsispiria pagundai sudarbinti savus ar nepaisyti efektyvumo – pavyzdžiui, neefektyvios veiklos kaštus dengia savivaldybės gyventojų pinigais.
Viešosiomis paslaugomis paprastai laikomas vandens tiekimas, nuotekų valymas, šilumos tiekimas, atliekų tvarkymas, keleivių vežimas, teritorijų ir gatvių priežiūra, maitinimo tiekimas švietimo, socialinės globos ar sveikatos priežiūros įstaigose bei panašiai, nors tikslaus apibrėžimo nėra, todėl į viešąsias paslaugas gali patekti daugiau veiklų.
„Vietos savivaldos įstatyme pasakyta maždaug taip: savivalda yra laisva pasirinkti, kokiu būdu teikti viešąsias paslaugas – ar teikti jas pačiai per savo įsteigtas įmones ir įstaigas, ar pasirinkti tiekėjus iš išorės konkurso būdu. Savivalda yra nesusaistyta“, – teigia M. Sinkevičius.
Kai savivaldybė užsiima ūkine veikla, pagal Vietos savivaldos įstatymą egzistuoja tam tikri apribojimai ir kai kada reikia gauti Konkurencijos tarybos sutikimą. Ūkinė ar komercinė veikla paprastai nelaikoma pagrindiniu savivaldybių egzistavimo tikslu, bet ji galima, jeigu reikia patenkinti gyventojų poreikius, bet verslui ši veikla neapsimoka ir tik jeigu niekas nėra diskriminuojamas.
„Švietimą, sveikatos paslaugas, mokymo paslaugas, atliekų vežimą, gatvių tvarkymą – šitą mes pripažįstame kaip viešąją paslaugą, kuriai reikalingas centralizuotas koordinavimas, pavadinkime taip. Savivaldybė koordinuoja, bet gali pasitelkti ir privatų verslą. Tuo tarpu komercinės paslaugos, sutikime, yra tokios, kurios galbūt žmogui nėra labai būtinos, bet jos teikiamos – tai ir sporto klubai, gamyba, transportas, žemės ūkis“, – teigia Konkurencijos tarybos narė M. Augustinavičienė.
Papasakojo, kokių kuriozų pasitaiko gyvenime
Iš Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidento M. Sinkevičiaus galima susidaryti įspūdį, kad savivaldybės daugelį paslaugų laiko viešosiomis, todėl remdamosi Vietos savivaldos įstatymu jos jaučiasi turinčios teisę laisvai pasirinkti, ar paslaugas teiks per pavaldžias įmones bei įstaigas, ar rengs konkursą ir atsirinks laimėtoją, kad ir kas juo taptų.
„Istoriškai mes visuomet turėdavome konfliktą, ar visas viešąsias paslaugas turi teikti savivalda, jos įstaigos, įmonės, o gal būtų efektyviau, pigiau ir racionaliau, jei tai atliktų verslas. Ir čia pirmosios kregždės, kaip visi atsimena, buvo šilumos ūkių nuoma arba pardavimas. Kitaip tariant, Ukmergės savivaldybė nusprendžia, kad gal neverta investuoti į Ukmergės šilumos įmonę, o geriau parduoti. Ateina privatus verslas, jis valdo šilumos gamybą ir tiekimą. Tas pats buvo Vilniuje savo laiku. Tas pats yra viešajame transporte. Yra savivaldybių, kurios neturi savo autobusų parkų. Tarkime, perleidžia „Kautrai“ teikti šią paslaugą ar dar kažkam. Kitaip tariant privatūs vežėjai ateina į rinką ir atlieka tą paslaugą, o savivaldybė iš principo tik susimoka“, – pasakoja M. Sinkevičius.
Pašnekovas pripažįsta, kad verslo atėjimas ne visuomet savaime blogis, tikrai galima rasti pavyzdžių, kai paslaugą teikiant privačiam ūkio subjektui žmonės gauna geresnę, pigesnę paslaugą, įdiegiama geresnė vadyba, bet, anot jo, tai pasiteisina ne visais atvejais.
„Verslo atėjimas į viešųjų paslaugų teikimą – ar tai būtų šilumos tiekimas, atliekų tvarkymas, ar keleivių pervežimas – siejamas su prielaida, kad verslas suteiks kokybiškesnę paslaugą už pigiau. Bet neretai tai finale reikšdavo didesnes kainas. Gyvenimas rodo, kad jeigu nori kokybės, už kokybę dažniausiai reikia mokėti brangiau. Ir šitoje diskusijoje nereikia pamesti, kad fundamentalus verslo tikslas yra kurti grąžą savo akcininkams, uždirbti pelnus, mokėti dividendus“, – svarstė socialdemokratas.
M. Sinkevičius ypač akcentavo, kad kai savivaldybės perka kurią nors paslaugą rinkoje, jos labai dažnai įsivelia į santykių aiškinimąsi su privačių įmonių teisininkais, ką reiškia viena ar kita sutarties nuostata.
„Turėjome Šiaulių atvejį, kai savivaldybė nusprendė, kad aplinkos ir šaligatvių tvarkymo darbus (tai yra, šaligatvių tvarkymą, barstymą, pievų pjovimą) pirks rinkoje. Buvo konkursas ir ten konkurso sąlygose parašyta, kad tas, kas teiks paslaugas, privalo rinkti šiukšles nuo šaligatvio. Ir turėjome situacijų iki kuriozų. Vėjas papučia, šiukšlė atsiduria ne ant šaligatvio, o gatvėje arba ant žolytės prie šaligatvio ir tas, kas teikia paslaugas, sako, kad aš pagal sutartį turiu rinkti šiukšles tik ant šaligatvio. Ko jūs čia dabar reikalaujate?“ – pasakoja asociacijos vadovas.
„Buvo ir kitų kuriozų. Pavyzdžiui, prie daugiabučių yra šiukšlių konteineriai. Pasitaiko piliečių, kurie remontuojasi savo butą ir prie konteinerio pastato kažkokį klozetą, padeda seną padangą. Ir privatus atliekų surinkėjas sako: „Žiūrėkit, mūsų sutartis apima tik buitinių atliekų išvežimą. Jeigu prie konteinerio kažkas pastatė klozetą, vonią, panaudotas padangas, šaldytuvą ar kitą neaiškų baldą, tai ne mūsų reikalas. Ką jūs nupirkot sutartimi? Buitinių atliekų išvežimą. Norite, kad išvežtume tą klozetą? Gerai, yra įkainis, susimokėkite papildomai“, – toliau pasakojo M. Sinkevičius.
Meras prisiminė ir Anykščių atvejį, kai mieste tvarkyti aplinkai konkurso būdu buvo nusamdyta įmonė iš Kauno. Vieną savaitgalį kilo škvalas, mieste prigriuvo medžių, todėl savivaldybės atstovai kreipėsi į įmonę skubios paslaugos, mat kai kurie keliai buvo nepravažiuojami, o ir vaizdas buvo „kaip po karo“. „O įmonė sako: „Mūsų darbų apimtyje škvalo padarinių likvidavimas nenumatytas, čia reiks papildomo pirkimo, mes kol iš Kauno atvažiuosim...“.
Mero nuomone, neįmanoma į sutartis surašyti viso gyvenimo, o sutarčių administravimas reikalauja kurti ištisus teisininkų skyrius, kurie galėtų konkuruoti su privačių įmonių teisininkais bei užkirsti kelią bet kokioms dviprasmybėms. Pasak M. Sinkevičiaus, jeigu tenka turėti reikalų su rimtomis privačiomis įmonėmis ir tenka susigrumti dėl sutarties vykdymo, tai savivaldybės tampa silpnesniąja grandimi.
„Pamenu Alytaus atvejį, kai buvo nusamdytas privatininkas, kuris žiemos metu turėjo valyti ir barstyti kelius. Sutartyje nebuvo parašyta, per kiek laiko jis turi pabarstyti. Kitaip tariant, įsivaizduokite: susiformavo plikledis, keliai visame mieste slidūs, savivaldybė skambina, kur jūsų barstytuvai, žmonės skundžiasi, mašinos daužosi, o tie sako: „Gi sutartyje neparašyta, per kiek laiko nuo plikledžio susiformavimo turime pabarstyti“. Jiems atrodo, kad kai jie galės, tai ir atvažiuos, nesvarbu, kad savivaldybei atrodo, jog barstyti reikia dabar. Jiems neatrodo, nes sutartis apie tai nieko nesako. Ką noriu pasakyti? Noriu pasakyti, kad praktika yra parodžiusi, kad verslas natūraliai siekia kaštų minimizavimo ir pelno maksimizavimo. Verslo subjektas nieko nenori atlikti veltui, daryti to, kam nebuvo nusamdytas, ir nenori savo sąskaita spręsti ekstraordinarių situacijų“, – kalbėjo M. Sinkevičius.
Savo ruožtu už bet kokius trikdžius teikiant viešąsias paslaugas dažniausiai nukenčia ne privačių bendrovių, bet savivaldybių vadovų reputacija, nes būtent merai, administracijų direktoriai laikomi atsakingais, jeigu keliai nebarstyti, žolė nenupjauta, atliekos neišvežtos, o šiluma brangi.
„Yra toks kalambūras, kurį dažnai sakau: viskas apsimoka, už ką valstybė apmoka. Tikrai kartais jaučiama tokia filosofija. Bet mes sakome, kad neretai tai baigiasi fiasko, išbrangsta sutarčių administravimas, nes reikia didelio teisinio išprusimo, o kai kyla ginčas, gyventojai nelauks: jie nori tvarkos čia ir dabar, nenori laukti, kol išsiaiškinsime, kas čia kaltas ir kiek mokėti. Savivaldybės dėl to ir nesutinka aklai laikytis nuostatos, neva verslas gali viską padaryti kokybiškiau, efektyviau ir pigiau“, – teigia M. Sinkevičius.
Pašnekovas pasakoja, kad verslas kai kuriais atvejais naudoja specialias atėjimo į rinką strategijas, tai yra jeigu rinkoje yra tą pačią paslaugą teikianti savivaldybės įmonė ar įstaiga, tuomet keleriems metams pasiryžtama dirbti už savikainą, kad tik būtų laimėtas konkursas. Praėjus keleriems metams savivaldybės įmonė arba įstaiga „numiršta“, o tuomet savivaldos derybinės pozicijos yra silpnesnės ir kainos dažniausiai pakyla taip, kad atsiimama ir už buvusį laikotarpį.
„Suprantu, kad Konkurencijos tarybai šventas daiktas šventesnis už Šventą Raštą yra konkurencija, jie tik iš to aspekto žiūri, jie nežiūri holistiškai, negalvoja apie viešąjį interesą ir viešąsias paslaugas. Mes sakome, kad žiūrėkime plačiau, o ne melskimės šventai konkurencijai“, – teigia M. Sinkevičius.
Daugiausia klausimų kelia komercinė veikla
Konkurencijos tarybos narė M. Augustinavičienė iš pat pradžių pabrėžė, kad daugiausia klausimų kyla tais atvejais, kai savivaldybės užsiima ūkine veikla, nes dėl viešųjų paslaugų teikimo kaip ir sutinkama, jog savivalda turi teisę rinktis, nors būtų puiku, jeigu savivaldybės pasitikrintų, ar rinkoje nėra, kas tokias pat paslaugas suteiktų geriau.
„Įsivaizduokite, Konkurencijos taryba, būdama biudžetinė įstaiga, sugalvotų savo posėdžių salę savaitgaliais nuomoti kažkokiems renginiams. Sakytume, kad mes šias lėšas panaudojame savo darbuotojų atlyginimams ar panašiai. Kiltų tikrai labai daug klausimų. Mes irgi keliame šį klausimą, kur yra ta riba ir kada valstybė nebeturėtų daryti verslo? Viešųjų paslaugų apibrėžimas labai platus ir dalis paslaugų baseine ar kokioje mokykloje (pastarosios dažnai nuomoja sales sporto treniruotėms) yra komercinės ir mes klausiame, a tai yra gerai, ar tai blogai? Ar privatus verslas negalėtų to turto valdyti efektyviau? Na, ir mūsų požiūriu, jeigu organizuojama skaidri, sąžininga konkurencinga procedūra, tai geriausias būdas surasti efektyviausią būdą valdyti tą turtą“, – pasakoja Konkurencijos tarybos narė.
Pasak M. Augustinavičienės, Konkurencijos taryba tikrai girdi daug nusiskundimų, kad verslo įmonės kai kada netinkamai atlieka pareigas, palieka neapmokėtas sąskaitas, nutraukia sutartis, bet ji sako, kad tai yra šiek tiek kitokio pobūdžio problemos: pirma, prastoka Lietuvos verslo įmonių kultūra, antra, savivaldybių darbuotojų kompetencijos stoka sudarant sutartis su verslo įmonėmis.
Atsakydama į M. Sinkevičiaus išsakytą teiginį, kad verslo įmonės savo esme siekia kuo daugiau uždirbti ir mažiau rūpinasi viešuoju gėriu, Konkurencijos tarybos narė pabrėžė, kad tiek verslo, tiek valstybės ar savivaldybių įmonės ir įstaigos turėtų siekti mažiausiomis sąnaudomis suteikti paslaugas kuo daugiau žmonių.
„Bet tais atvejais, kai valstybė ar savivaldybė pati dalyvauja versle, ji susiduria su daug pagundų nekontroliuoti sąnaudų, nes turi lėšų iš biudžeto ar kitų šaltinių, galbūt kitų ūkinių veiklų, kuriose dalyvauja ir gali dengti sąnaudas“, – sako M. Augustinavičienė.
„Ir savivaldybė turėtų turėti tikslą turtą valdyti kuo efektyviau, tačiau yra labai daug neskaidrumo, korupcijos, nepotizmo, valstybės pagalbos rizikų. Jų būtų išvengiama per konkurencingą procedūrą paskiriant valdyti tą turtą, o savivaldybė iš to irgi turėtų naudos, nes ji tą turtą išnuomoja, o verslas teikia tas paslaugas, kurių nori savivaldybė (pavyzdžiui, moko vaikus plaukti), ir užsidirba efektyviai panaudodamas turtą, taip pat renovuodamas, investuodamas. Tai yra sutarčių turinio klausimas“, – priduria Konkurencijos tarybos narė.
M. Augustinavičienė jau anksčiau užminė, kad savivaldybėse trūksta kompetencijų sudaryti tinkamas sutartis su verslo įmonėmis. Apie tai kalbėjo ir M. Sinkevičius, sakydamas, kad su privačiais paslaugų teikėjais nuolat iškyla teisinių diskusijų, kada ir ką tiksliai privalo atlikti įmonė, kaip tai apibrėžta sutartyje. Tačiau, pasak Konkurencijos tarybos narės, jeigu problema yra žema savivaldybių darbuotojų kompetencija šioje srityje, galbūt šią problemą reiktų ir spręsti, o ne stengtis perimti daugelio viešųjų ar netgi komercinių paslaugų teikimą.
„Bet tai nėra paties principo klausimas, kuris turto valdymo būdas yra geriausias“, – sako M. Augustinavičienė.
Kuodis: konkurencija nėra tikslas savaime
Ekonomistas Raimondas Kuodis teigia, kad šiaip ar taip ne viskas turi būti atiduodama į rinkos rankas, o konkurencija nėra tikslas savaime – tai turėtų būti vienas iš įrankių mažinti kaštus ir siekti didesnės naudos.
„Šis klausimas nėra teisinis, tai kaštų naudos analizės klausimas. Yra dalykų, kurių valstybės neduoda rinkai. Kaip pavyzdys gali būti kariuomenė. Nors rinkoje valstybė perka kariuomenei daug daiktų, bet pati kariuomenė yra viešai administruojama. Buvo kilę klausimų dėl šilumos ūkių. Vilnius turėjo visokius privatininkus šilumos ūkyje, tie privatininkai smarkiai melžė visuomenę. O štai Šiauliai susitvarkė, neįsileidžia privatininkų ir yra patenkinti šilumos kaina“, – teigė pašnekovas.
Pasak R. Kuodžio, visi daugiau mažiau sutaria, kad savivaldybės įmonė gal neturėtų kepti duonis, bet, pavyzdžiui, šilumos ūkiuose svarbi masto ekonomija, todėl konkurencija būtų savitikslis dalykas, kuri kartais nieko nesprendžia.
„Aš tą Konkurencijos tarybai ne kartą esu pasakojęs iš ekonominės pusės, kad konkurencija yra vienas iš būdų, tai nėra tikslas savaime turėti tą konkurenciją. Nes jeigu jos turėjimas didina kaštus žmonėms, tai kokio velnio ją turėti? Bet ten toje tarnyboje vyrauja teisininkai, ne ekonomistai, jie turi savo požiūrį“, – sako jis.
Kalbėdamas apie Palangos baseino atvejį R. Kuodis sako manantis, jog tokius klausimus reiktų palikti spręsti savivaldai.
„Palikime savivaldybių taryboms spręsti, kaip joms geriau. Jie yra tam tikros teritorijos šeimininkai, palikim jiems šituos dalykus patiems nuspręsti. Nematau kažkokio reikalo Konkurencijos tarybai reguliuoti Palangos baseino klausimą. Tai yra palangiškių išsirinktų žmonių reikalas. Valstybė paprastai turi daugiau tikslų nei tik pelno siekimas, ji turi įvairių socialinių tikslų. Tai jei ta bendruomenė taip nusprendžia tvarkyti reikalus, turėti kažkokį baseiną, kurį galėtų valdyti pelno siekianti įmonė ir mokyti vaikučius plaukti, tai tegul jie ir turi. Čia jų sprendimas. Ne visur centrinėms agentūroms reikia kištis“, – reziumavo R. Kuodis.
Daugiau apie Palangos baseiną galite žiūrėti video reportaže teksto pradžioje.
