Vieną dieną į „Valstiečių laikraščio“ duris pasibeldė mūsų ištikimas skaitytojas Antanas ir pasidalijo abejonėmis ir viltimi: kažin kada Lietuvoje atsiras toks prezidentas ar premjeras, kuris galės sutvarkyti valstybės ekonomiką, sustatys į tinkamas vietas produktų kainas, suvaldys kontrabandą, sumažins juodąją rinką ir nelegalius darbus, sumažins nedarbą, padidins atlyginimus ir pensijas ir pats bus nekorumpuotas, atsparus turtuolių vilionėms? Daug reikalavimų, visi norai geri, tačiau neabejoju, kad tokio kandidato į valstybės vadovus nerasime ne tik Lietuvoje, bet ir visoje planetoje, nes ne vieno žmogaus ar jo komandos jėgoms tokį tikslą pasiekti. Kita vertus, gal neverta laukti tokio stebukladario, gal kai kuriuos darbus galėtume atlikti patys? Štai arbata vaišinamas Antanas paprašė leidimo rūkyti. Rūkyk, Antanai, nors aš nerūkau, bet svečiui leidžiu. Išsitraukė Antanas tokią dailią plonutę cigaretę, o dūmas neįprastas, kvepia. Tikriausiai tokios cigaretės brangiai kainuoja? Antanas purto galvą – nebrangiai, nes jas perka ne parduotuvėje, bet iš kaimyno. Kontrabandinės? Antanas neneigia – kontrabandinės, ir nujaučia, kur aš lenkiu. Lietuvoje nelegalios cigaretės užima apie 27,5 proc. visos rinkos, o Marijampolėje, iš kur atvyko Antanas, jos užkariavo net 62 proc. rinkos. Dėl rūkalų kontrabandos į Lietuvos valstybės biudžetą pastaraisiais metais kasmet negauname maždaug po 300 mln. Lt akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio, o dėl nelegalios prekybos alkoholiu, tabaku ir degalais Lietuvos biudžetas kasmet praranda apie 1,4 mlrd. Lt pajamų.
Žinoma, rezervų yra gerokai daugiau. Štai jau kelinta Vyriausybė žada ir tikisi sumažinti šešėlinę ekonomiką. Tikriausiai manote, kad šešėlyje nedaug telpa?
Labai daug. Tikimasi, kad šįmet valstybės bendrasis vidaus produktas bus 130 mlrd. Lt, o šešėlinės ekonomikos dalis gali siekti apie 28 proc. Jeigu šie Eurostato duomenys pasitvirtins, tai šešėlinėje ekonomikoje, iš kurios valstybė nesulaukia mokesčių, suksis apie 36 mlrd. Lt. Kad taip nors vieną milijardą pavyktų sugrąžinti į valstybės biudžetą, užtektų ir medicinai, ir pensijoms padidinti ne vienu euru, ir gynybiniams reikalams skirtume reikiamą sumą, juk gėda prieš partnerius – jie į Lietuvą plukdo ir skraidina tankus, šarvuočius ir kitą techniką, o mes net minimalios sumos savigynai negalime sukrapštyti.
Vis dėlto nesu linkęs Antano smerkti. Ne dėl tokių Antanų kaltės šešėlyje sukasi milijardai. Žmogus visą gyvenimą sunkiai dirbo eiguliu, o pensijos gauna tik 950 Lt. Pragyventi ir išgyventi, šalia namuko turint dar ir keliolika arų daržą, žinoma, galima, tačiau pinigėlius reikia skaičiuoti, nes dalį pensijos Antanas skiria tik šiek tiek daugiau uždirbantiems suaugusiems vaikams. Jau susitaikėme su mintimi, kad pagal atlyginimų dydį estus galime tik vytis, tačiau savigarbai labai pakenkė, kai sužinojome, kad ir latviai per mėnesį į rankas gauna vidutiniškai beveik 200 Lt daugiau nei mes. Tiesa, gal tas skirtumas šiek tiek sumažėja, kai lietuviai kitame delne parodo šešėlinius pinigus. O jų turėtų būti nemažai. Litų keitimas į eurus nors apytiksliai parodys, kiek ir kieno rankose yra neapskaitytų pinigų.
Pavyzdžiui, sunku patikėti, kad Lietuvoje statybų sektoriuje darbo užmokestis yra du kartus mažesnis nei Estijoje, o smulkiojoje pramonėje ir transporto sektoriuje atlyginimai skiriasi apie 80 proc. Sunku patikėti ir tuo, kad dirbantieji susitaikė su mažais atlyginimais. Labiau tikėtina, kad oficialią statistiką iškraipo dar gajus polinkis atlyginimus Lietuvoje mokėti neoficialiai. Ekonomikos ekspertai pastebi, kad Lietuvoje oficialiai deklaruojami atlyginimai ir darbo našumas iškreipia statistiką: dirbančiųjų našumas atrodo didelis, o algos – mažos. Jeigu gamyba vyksta šešėliniame sektoriuje, pagaminta produkcija neįtraukiama į oficialią statistiką, todėl ne tik statistinis darbo užmokestis, bet ir darbo našumas tampa mažesnis nei tikrasis. Tačiau dažniau gamyba yra oficiali, bet atlyginimai mokami neoficialiai. Tokiais atvejais ekspertai fiksuoja neįtikėtiną neatitikimą tarp darbo našumo ir oficialaus darbo užmokesčio – palyginti su pasiektais įmonių rezultatais, atlyginimai atrodo neproporcingai maži, todėl būtų galima kalbėti apie žmonių išnaudojimą. Bet labiau tikėtina, kad dirbantieji dalį atlyginimo gauna neoficialiai.
Taigi patenkame į užburtą ratą – vieni turi mažai pajamų, todėl be sąžinės graužimo perka kontrabandines prekes, o kiti dalį atlyginimo gauna neoficialiai. Dėl abiejų atvejų valstybė nesurenka tiek mokesčių, kiek galėtų surinkti, todėl yra nedaug galimybių padidinti pensijas ne vienu, bet, pavyzdžiui, 100 eurų per mėnesį. Šiose operacijose laimi tik nesąžiningi darbdaviai – didelė dalis nuo mokesčių nuslėptų lėšų lieka jų kišenėse.
Albinas Čaplikas VL žurnalistas
