Neformaliai pripažįstama, kad teoriškai migrantai neturėtų gyventi pasieniečių užkardose arba bent jau turėtų pabūti labai trumpai, kol surenkami pagrindiniai Baltarusijos ir Lietuvos sieną kirtusių atvykėlių duomenys. Toliau jie turėtų keliauti į savivaldybes arba migrantų miestelius.
Bet Lietuvoje tai, kas turėtų būti teoriškai ir kaip yra iš tiesų, gali labai skirtis. Pavyzdžiui, kai tik prasidėjo migrantų krizė, patys pasieniečių vadai tarėsi su savivaldybių merais prašydami pagelbėti. Šiuo metu prašymų estafetę perėmė Vyriausybė, bet savivaldybės, matydamos, kaip centrinė valdžia kiekvienąkart susimąsto, ar kompensuoti kokias nors išlaidas, neskuba prisiimti nesavų bėdų: gyventojai už gerą širdį migrantams vietos politikų vis tiek nepasveikins, greičiau iškeiks, o kiekvienas sąskaitas blusinėjantis finansininkas sukelia tik nevalingą juoką.
Patys migrantai neslepia savo nusivylimo, bet grįžti namo nė neketina. Planuoja laukti iki paskutiniųjų, nes vis dar tikisi, kad galbūt gaus prieglobstį. Niekas jiems nesakė, kad tai labai menkai tikėtina. Niekas neinformavo, kad procesas tikriausiai truks ilgai ir nuobodžiai.
Kai kurie jų prieglobstį įgyti bando jau ne vienoje šalyje. Ir bandys vėl, nes gyvenimas gimtosiose valstybėse šiems žmonėms bjaurus. Kiekvienam dėl savų priežasčių.
Migrantai kupini vilčių: nė nenutuokia, kad legalaus statuso tikriausiai negaus
Pasienio užkardose pirmadienį apsilankęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Vytautas Bakas sako, kad Lietuva gali geriau.
Varėnos pasienio rinktinės Druskininkų užkardoje gyvena 172 žmonės, tačiau įrengti vos 5 dušai, 5 praustuvai ir 4 tualetai. Žmonės iš esmės gyvena lauke bei palapinėse. Nesunku suvokti, kad dėl galimybės nusiprausti ar išsiskalbti drabužius kyla konfliktai. Ypač kai vieni pliuškenasi po valandą, o kitiems nelieka karšto vandens.
Pasieniečiai pasakoja užsiimantys konfliktų prevencija, maitinimo užtikrinimu, medicinine priežiūra. Kartu saugo ir sieną. Pavyzdžiui, stebėsenos centre kiti kolegos praneša apie tai, kad baltarusiai bando stumti migrantus Lietuvos link arba kad iš baltarusių pusės girdėti šūviai. Su tuo tvarkosi vietose esantys pareigūnai.
Iš pietinio Irako atvykusi 27 metų Zahara sako Baltarusijos sieną kirtusi, nes jos gyvenamoje vietovėje veikia mafijos struktūros ir įvairios sukarintos grupuotės, tad neretai pasitaiko grobimų bei nužudymų. Į Lietuvą ji atvyko su vyru ir dviem vaikais. Tyliu ir švelniu balsu kalbanti mergina teigia esanti nusivylusi maistu ir gyvenimo sąlygomis. Daug ji nesitiki, bet ji tikėjosi, kad bent jau minimalūs poreikiai bus patenki
„Padėtis čia bloga: neturime mobiliųjų telefonų, maistas tikrai neskanus, nesveikas, nepakanka vitaminų nei vaikams, nei suaugusiems, tualetai nešvarūs, labai šalta. Iki šiol nesulaukėme jokio pokalbio su migracijos pareigūnais. Pavyzdžiui, aš čia esu dvidešimt septynias dienas“, – pasakojo Zahara.
Pagrindiniai praktiškai visų migrantų skundai yra labai žemiški: pirmiausia, žmonės jau apie mėnesį ar keletą savaičių neturi mobiliųjų telefonų, todėl negali susisiekti su savo giminaičiais, antra, nežino, kokios prieglobsčio procedūros galioja Lietuvoje, kokia jų trukmė ir kas jų laukia toliau. To nežino nė pareigūnai, kuriuos migrantai nuolat apipila klausimais.
Vertinant iš šalies aiškiai matyti, kad prieglobsčio siekiantys žmonės nė nenutuokia, jog legalus statusas Lietuvoje greičiausiai jiems suteiktas nebus, todėl nemąsto apie grįžimą namo.
Irake negali gerti viskio
Linksmų plaučių Ali sako esantis labai dėkingas pasieniečiams už jų rūpestį. Pamatęs naujų žmonių 31 metų vyras kviečia visus apžiūrėti migrantų „Majamio paplūdimio“ bei „apartamentų“. Ali sako, kad nejuokaudamas nelabai čia išgyvensi.
Druskininkų užkardos juokautojas yra iš Bagdado, bet apie šešerius metus gyveno Suomijoje, kur turi žmoną bei dukrelę. Tačiau Suomijos migracijos institucijoms pasirodė, kad Ali santuoka yra fiktyvi, todėl vyras buvo išsiųstas į Iraką. Pagal taisykles prašytis sugrįžti atgal Ali gali tik po tam tikro laiko tarpo.
Vyras teigia esantis modelis, fotografuojasi įvairiems žurnalams, šį darbą dirbo Suomijoje ir Vokietijoje. Netgi pademonstruoja suomių ir vokiečių kalbų žinias. Tačiau jis sako, kad Irake nepritampa, nes religingi irakiečiai netoleruoja nei jo išvaizdos, nei tatuiruočių, nei alkoholio vartojimo.
„Jeigu geri viskį, irakiečiams tai didžiulė problema. Tikriausiai žinote, ką reiškia alkoholis musulmonams“, – piktinasi Ali.
Paklaustas, kuo dar netenkina gyvenimas Bagdade, Ali pasakoja, kad jo šalyje nuolat tęsiasi kovos tarp amerikiečių ir iraniečių: „Mes turime didelių problemų su Amerika ir Iranu, jie mūsų šalyje nuolat kovoja dėl naftos. Man nekyla jokių problemų dėl darbo ar panašiai, bet pusė Irako vyriausybės dirba su amerikiečiais, pusę su iraniečiais. Man nepatinka tas karas, amerikiečių kariai, ginklai. Iraniečiai finansuoja daugybę visokių sukarintų grupuočių, Izraelis bijo, todėl prašo amerikiečių dalyvavimo“.
„Čia esu jau visą mėnesį, viskas yra kaip ir gerai, bet, pavyzdžiui, pareigūnai dirba be darbo valandų, jie labai pavargę, bet nėra vertėjų. Nors maistas nieko. Mano atveju, viskas čia neblogai, bet Europos Sąjunga turėtų labiau įsitraukti į procesą. Aš tikrai dėkingas už viską, elgiuosi pagal taisykles ir labai laukiu sprendimo“, – sako Ali.
Bet vyras atkreipia dėmesį, kad visi jau labai pavargo nuo laukimo – tiek pasieniečiai, tiek migrantai. Ali yra vienas iš tų migrantų, kurie padeda pasieniečiams palaikyti tvarką migrantų palapinių miestelyje. Jis sako esantis nekaltas, kad gimė Irake – šalyje, kuri buvo sugriauta po 2003 metų JAV ir sąjungininkų pajėgų invazijos. Vyras teigia, kad po invazijos tapo nebeįmanoma sukontroliuoti religinio visuomenės susipriešinimo ir teroristų, nuolat rengiančių sprogdinimus viešose vietose
Ali pasakoja, kad atvykti į Lietuvą buvo lengviau nei lengva: iki Baltarusijos – lėktuvu, o paskui išsikvietė taksi ir už 30 dolerių atvyko iki sienos. Tiesa, jis pažymi, kad tiek kainuoja tik tiems, kurie yra komunikabilūs ir nekvaili, kitais atvejais gali tekti pakloti didesnę sumelę, nes žmonių gabentojai paprasčiausiai naudojasi žioplinėjančiais migrantais.
Žmonės gyvena ir garažuose
Panaši padėtis ir A. Barausko užkardoje – žmonės nežino, kas jų laukia, neturi susisiekimo priemonių, ne visi turi pinigų nusipirkti maisto ar būtinųjų priemonių, kai pas juos atvyksta mobilioji parduotuvė. Daugybė šeimų su vaikais ar be jų buvo įleisti į pasieniečių kabinetus, skalbyklas ar posėdžių sales. Dabar ten „posėdžiauja“ į Lietuvą atvykę migrantai, tik jų temos yra susijusios su kasdienybe: kaip išsimiegoti, kaip nusiprausti, kaip pasirūpinti mažais vaikais.
Pasieniečiai šioje užkardoje stengiasi palaikyti ramybę, bet migrantai bruzda – jie nori žinoti, kas su jais bus. O niekas neatsako.
Vienas šios apygardos migrantas, vardu Sipanas, pasakojo esantis iš Kurdistano, kurį paliko dėl supuvusios ir neveikiančios sistemos. 21 metų vaikinas savo šalyje įgijo naftos inžinieriaus specializaciją, bet sako negalintis rasti darbo. Jam Kurdistane nepatinka nei švietimo sistema, nei gyvenimas apskritai.
„Negaliu gyventi toje visuomenėje. Man patinka europietiškas gyvenimo būdas, mąstymas, polinkis laikytis taisyklių. Kurdistane gyvenimas toks be taisyklių. Turtingieji gyvena sau, o kiti – sau“, – teigia Sipanas.
Užkardoje jis gyvena daugiau nei savaitę, bet neturi jokių žinių, kas jo laukia, negali susisiekti su giminaičiais Kurdistane. „Maistą gauname vieną kartą per dieną. Bet ten tik užpilama makaronų sriuba, sausainiai, vanduo. Tai ne maistas, to nepakanka vienai dienai“, – piktinosi vaikinas.
Tiesa, pareigūnai patikslina, kad migrantai vieną kartą per dieną gauna maisto davinį visai dienai, o jame – vištienos konservai, užpilama sriuba, sausainiai, vanduo.
Sipanui pasakojant savo istoriją aplink susiburia daugybė užkardos gyventojų. Dauguma jų nekalba angliškai ar rusiškai, bet savo nuomonę perduoda per Sipaną. Vienas vyras netgi atvedė parodyti savo autizmu esą sergantį sūnų, kuriam, jo teigimu, reikia gydytojų ir kitų specialistų pagalbos. Buvo galima suprasti, kad vyras tikėjosi geresnių sąlygų savo šeimai.
Dalis migrantų, tarp jų ir moterys su vaikais, A. Barausko užkardoje gyvena netgi garaže, miega ant plonučių čiužinukų.
„Manau, kad mes pajėgūs nenužmogėti. Kai kurie pavyzdžiai, kurie susiklostė jokiu būdu ne dėl pasieniečių kaltės, o dėl Vilniaus delsimo priimti sprendimus tikrai atrodo keistai: pavyzdžiui, kai matai žmones, gyvenančius garažuose, kur neseniai stovėjo automobiliai. Ir tai nėra jauni vyrai, tai moterys su vaikais. Tai išeina iš mano žmogiškumo supratimo ribų“, – situaciją įvertino parlamentaras V. Bakas.
Rodė šūvių žymes ant kūno
Purvėnų užkardos migrantams tikriausiai pasisekė labiausiai – bent jau tiems, kurie gyvena ne palapinėse. Pagrindinė sėkmės priežastis – migrantams pasieniečiai atidavė savo užkardos virtuvę, todėl čia jie gali gamintis įprastą šiltą maistą.
Vis tik patys žmonės nesupranta, kad jų padėtis yra geresnė nei kitų, nes negali palyginti, todėl iškart puolė skųstis, kad viena virtuve turi naudotis net 78 gyventojai. Bet išgirdę, kad kitose užkardose apskritai nėra virtuvių, o kai kur šimtui gyventojų tenka vienas virdulys arbatai – kiek nurimo.
Bet ir šioje užkardoje pagrindiniai gyventojų klausimai sukosi apie procedūras, kiek laiko viskas truks, ir apie telefonus bei bendravimą su šeima. Kai kurie atvykėliai iš Irako pasakojo neatgavę pasų Baltarusijos viešbučiuose, bet guodėsi bent tuo, kad turi nusifotografavę savo dokumentus – tikėjosi, kad bent tai sutrumpins tapatybės nustatymo kelią Lietuvos institucijoms.
Amaras atvyko iš Irako sostinės Bagdado. Stovykloje jis akivaizdžiai lyderiauja: iškart prisistatė ir pasisiūlė vertėjauti. Iš pradžių vyras nenorėjo pasakyti, kodėl nusprendė palikti Bagdadą. „Tai delikatus klausimas. Negaliu kalbėti prieš visus žmones“, – sakė jis, o aplink stovėjo apie dešimt kitų asmenų. Bet kiek vėliau Amaras pradėjo atvirauti, kad prieš penkiolika metų atsisakė islamo tikėjimo, todėl šeima ir pažįstami jo atsižadėjo, o kažkas bandė jį netgi sušaudyti. Norėdamas tai įrodyti Amaras netgi pakėlė marškinėlius, rodydamas senas užgijusias žaizdas.
„Mano kūnas visa tai įrodo, visi dokumentai tai įrodo, turiu netgi išrašą iš ligoninės“, – tikina Amaras.
Islame atsimetimas nuo tikėjimo vadinamas rida iš tiesų yra vienas sunkiausių nusikaltimų prieš Dievą, baudžiamas net mirtimi. Kiek tai tikra Amaro istorijoje, nėra aišku.
Pasak Amaro, pakeitęs religiją jis kurį laiką gyveno Jungtinėse Valstijose, tačiau grįžęs į Iraką sulaukė išpuolio. Todėl pasveikęs nusprendė per Baltarusiją kirsti sieną į Europos Sąjungą.
„Iš pradžių aš ketinau vykti per Turkiją, bet Turkija neišdavė man vizos. Būdamas namie ir žaisdamas telefonu radau informacijos, kad Baltarusija atvėrė savo sieną vykimui į Europos Sąjungą. Pagalvojau, puiku, tai man šansas. Nuvykau į Baltarusiją ir pasinaudodamas GPS atvykau į Lietuvą. Visais kelionei išleidau 1,1 tūkst., nors man tai brangu, aš nedirbu ir neturiu pinigų“, – pasakojo vyras, dirbęs mechaniku.
Bakas: krūvį dėl migrantų veža kelių savivaldybių merai ir pasieniečiai
Užkardas aplankęs Simo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys V. Bakas sako, kad Lietuva pajėgi užtikrinti kiek geresnes sąlygas žmonėms, ypač šeimoms su mažais vaikais, nei gyvenimas kabinetuose, palapinėse ar garažuose. Pasak politiko, nereikia kalbėti apie prabangą, bet labiau apie minimalius standartus, kurie atitiktų žmogiškumą.
„Pats krizės valdymas iki šiol buvo labiau sukoncentruotas į sienos ar užtvaro statybas. Bet kaip svarbu pastatyti sieną, sustabdyti migracijos srautus, taip reikia ir nukrauti pasieniečius nuo pareigos rūpintis migrantų stovyklomis. Ilgalaikis užkardų naudojimas migrantų stovykloms, mano galva, paralyžiuoja pasieniečių darbą. Matėme po šimtą, po septyniasdešimt žmonių užkrauti ant užkardų, kur ir taip dirba nedidelis pareigūnų skaičius, o ir jų pagrindinė užduotis – saugoti mūsų išorės sieną. Vienareikšmiškai, reikia kuo greičiau nukrauti nuo jų tą darbą“, – mano politikas.
V. Bakas sako, kad nors rūpindamiesi migrantais pasieniečiai praktiškai iškovos žmogaus teisių šauklio vardą, bet, jo nuomone, tokia praktika yra labai prasta ir neefektyvi. Bendradarbiaujant su savivaldybėmis migrantus iš užkardų būtų galima iškeldinti per keletą parų. Tuo tarpu užkardose migrantai gyvena apie mėnesį – kai kurie ilgiau, kai kurie trumpiau.
„Tai nėra neišsprendžiama problema. Bendradarbiaujant su savivaldybėmis galima labai greitai ištraukti tuos žmones iš užkardų“, – mano politikas.
Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys taip pat neigiamai įvertino faktą, kad migrantai iki šiol nenutuokia apie jų laukiančias procedūras ir viliasi gausią prieglobstį, todėl nė nesirengia savanoriškai grįžti namo. Pasak V. Bako, tai liudija, kad už migraciją atsakingos institucijos dirba lėtai, nesugeba informuoti atvykusių žmonių apie laukiančius iššūkius.
„Iš to, ką matau komiteto posėdžiuose, suprantu, kad migracijos sistemą ištiko kolapsas. Jie įstrigo, neturi, ką pasiūlyti. Ta nežinomybė kelia įtampas, pyktį, skausmą žmonėms, patys pasieniečiai nežino, kokie bus tolimesni valdžios sprendimai. Tai didžiulė spraga valdant vidaus krizę. Jeigu kalbant apie veiksmus užsienio politikos srityje, man atrodo, mes atrodome tikrai solidžiai: turime sprendimą dėl sienos, turime sprendimą dėl finansavimo, užsienio reikalų ministras aplankė Iraką, Turkiją, yra tam tikra pažanga, tai vidaus politikoje, jei kas paklaustų, kokia pažanga, tai aš jos nematau. Realiai visą naštą, krūvį veža kelių savivaldybių merai ir pasieniečiai“, – reziumuoja V. Bakas.
