Išminuotojai Radviliškio rajone aptiko milžinišką pavojingų sprogmenų telkinį – jam nukenksminti prireiks net kelerių metų
Iš pradžių virš miško iškyla didžiulis dūmų kamuolys, o po poros sekundžių atsklinda tolimas sprogimo aidas. Tai Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono išminuotojai nukenksmina dar vieną partiją atkastų vokiškų bombų. Na o mes – žurnalistas, policininkas, ugniagesys, greitosios pagalbos medikas su felčere ir keli vieškeliu pro tą mišką nebegalintys važiuoti vairuotojai – maždaug iš kilometro atstumo susidomėję tai stebime.
„Šita nukenksminama bombų partija nebuvo labai galinga. Pamatytumėte, kaip žemė dreba nuo didžiųjų aviacinių!..“ – intriguoja sprogmenų nukenksminimo operaciją valdantis karys.
Po sprogimo per raciją pasikalbėjęs su savo vadu, jis policininko paprašo patraukti kelią užtvėrusią tarnybinę mašiną ir leisti keliu važiuoti automobiliams. Pusvalandį, nes tada bus naikinama nauja rastų sprogmenų partija.
Sprogmenų „kapinės“
Nors po abiejų pasaulinių karų praėjo daugybė dešimtmečių, Lietuvos žemė vis grąžina išlikusius sprogmenis. Nesprogusias granatas, minas, bombas dažniausiai iškelia pavasarį pašalas arba išrausia žemę kasinėjantys darbininkai. Tačiau šis radinys Radviliškio rajone – ne eilinis.
Tik iš pradžių atrodė, kad pamiškėje, buvusio sąvartyno vietoje, ūkininko rasta Antrojo pasaulinio karo laikų nesprogusi mina – eilinis žemės grąžintas radinys. Tačiau kai iš Kauno iškviesti Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono išminuotojai ėmė teritoriją tikrinti metalo ieškikliais, jų ausinėse pavojaus signalas ėmė pypsėti kas keli metrai.
Atsargiai pakasinėjus įsitikinta, kad pamiškėje už Radviliškio rastas visas Antrojo pasaulinio karo laikų nepanaudotų sprogmenų telkinys. Įveikę vokiečius, sovietų armijos kariai, atrodo, nieko gudriau nesugalvojo, kaip nuošalioje pamiškėje palaidoti tūkstančius karo trofėjų – vokiškų sprogmenų.
Laukia ilgas pavojingas darbas
„Blogiausia, kad dalis šio „kapinyno“ paviršiaus buvo užlieta betonu, ant jo įrengtas sąvartynas, – „Akistatai“ pasakojo J. Vitkaus inžinerijos bataliono išminavimo kuopos teritorinės išminavimo grupės 5-ojo išminavimo skyriaus vadas Saulius Mockūnas. – Matyt, taip norėta apsisaugoti, kad vaikėzai nekapstytų. Tačiau dabar mūsų kariai nežino, nuo ko sucypia metalo ieškikliai – nuo eilinio aptikto sprogmens, ar šiukšlyne užkasto gelžgalio.“
Tad po šį miškelį daug metų vaikščiojo grybautojai, nė neįtardami, kad po kojomis tyko mirtis.
Betonas ir sąvartynas būtų dar tik pusė bėdos. Virš kitos dalies sprogmenų telkinio užaugo medžiai, kurių šaknys apraizgė sprogmenis. Tokį medį rausi – gali išlėkti į orą!
Ištyrę teritoriją išminuotojai nustatė, kad čia palaidota tiek bombų, jog jas visas atkasti darbo būsią net kelerius metus.
Bombą nuglosto lyg vaiką
Pirmiausia kariai paviršių patikrina metalo ieškikliais, paskui kastuvėliais bei rankomis atkasa kiekvieną rastą metalinį daiktą. Ir tik po to darbo atsargiai imasi karinis ekskavatorius. Tačiau vos nerangus kaušas, sumontuotas ant rusiško sunkvežimio KrAZ, iškelia pustonį žvyro, kariai puola duobę tikrinti metalo ieškikliais.
Ieškiklio ausinėms sucypus, išminuotojai ima kastuvėlius ir kuo atsargiausiai pradeda kasti. Kartais iškapsto tik seną kibirą, o kartais – sprogmenį. Šį baigia atkasti rankomis, delnais lyg vaiką nušluosto, nuglosto, apžiūri ir identifikuoja.
Jei nustato, kad pavojaus nėra, kuo atsargiausiai veža į kitą vieškelio pusę, suguldo gilioje žvyro duobėje. Tada, pakvietus specialiąsias tarnybas ir iš abiejų pusių užtvėrus kelią, sprogdina.
Skirtingos sprogmenų „profesijos“
„Per šią vasarą čia iškasėme ir nukenksminome pusketvirto šimto sprogmenų, – žvilgtelėjęs į užrašus suskaičiavo S. Mockūnas. – Tačiau tai dar tik mažesnioji dalis, šitose „kapinėse“ – jų tūkstančiai.“
Išminuotojų skyriaus vadas pasakojo, kad sprogmenys, kaip ir žmonės, turi „profesijas“. Fugasiniai sukurti griauti pastatams, skeveldriniai – naikinti kariams, gyvajai jėgai, padegamieji – viską aplinkui išdeginti ugnimi.
„Tačiau išminuotojas privalo nustatyti ne tik kiekvieno sprogmens tipą, bet ir markę, modelį. Štai šitos dvi storulės – vokiškos aviacinės bombos NC-50D, anoje eilėje – 105 milimetrų artilerijos sviediniai, už jų – vienas aviacinis sprogdiklis“, – rodydamas ranka į sunaikinti išrikiuotą eilę pasakojo S. Mockūnas.
Vertybė – ne drąsa, o patirtis
Pažinti sprogmenų markes – tai pagrindas, kurio mokomas būsimas išminuotojas Karo inžinerijos mokykloje, šiuo metu esančioje Rukloje. Tačiau tai – tik pradžia. Išlaikęs egzaminus išminuotojas dar ne vienerius metus stažuojasi prižiūrimas labiau prityrusių kolegų, dar ne kartą mokosi kursuose, kol tampa aukščiausios kategorijos neklystančiu išminuotoju.
Išminuotojai ne šiaip sau juokauja, kad jų profesija – pati saugiausia, nes nė vienas pasaulio išminuotojas nė karto nėra rimtai suklydęs. Nes tų drąsuolių, kurie neleistinai rizikavo ir dirbdami padarė lemtingą klaidą, jau nebėra. Tarp išminuotojų išlieka ne drąsiausieji, o prityrusieji...
Tačiau atpažinti sprogmens tipą ir modelį – dar tik mažesnioji užduoties dalis. Žymiai svarbiau nustatyti, kokia užtaiso būklė, kokį jis kelia pavojų, o tada priimti teisingą sprendimą.
Saugoma net ir kare
Pasak S. Mockūno, net karo metu visiems gyventi norisi, todėl sprogdikliai sandėliuojami atskirai, o į bombas, minas ar granatas įsukami tik prieš panaudojant. Negana to, prieš pakraunant bombas į lėktuvus ar prieš mūšį įsukti sprogdikliai aktyvuojami, užvedami – pastatomi į kovinę padėtį.
Jei išminuotojų atkastas sprogmuo būna be sprogdiklio – kariai tokį be baimės iškelia ir išveža į poligoną. Nes žino, kad bombai be sprogdiklio nieko nenutiks net išmestai ant žemės. Kas kita, jei rastas sprogmuo su neaktyvuotu sprogdikliu. Tada galima bandyti sprogdiklį atsargiai išsukti.
Na o jei sprogdiklis aktyvuotas – tokį sprogmenį liesti mirtinai pavojinga ir net išminuotojai to nedaro.
„Šaltas prakaitas pila, kai aptinki iš lėktuvo nukritusią nesprogusią bombą, iššautą nesprogusį minosvaidžio sviedinį ar neatpažįstamos markės užtaisą, savadarbę bombą. Tada žinome – šitas velnio užtaisas gali driokstelėti vos pajudintas, gali užsidegti vos gavęs šviežio oro!“ – išgąsdino S. Mockūnas.
Brangi gyvybė? Neliesk, ko neišmanai!
Tačiau kaip išminuotojai nukenksmina užtaisus, kuriuos pavojinga net judinti? Anksčiau tokius radinius kariai užminuodavo ir atsitraukę sprogdindavo vietoje. Tačiau tai, sutikite, ne visada gerai, ypač kai bomba randama mieste ar prie pat žmogaus namų.
Šiandien jau turimi filmuojantys ir per atstumą valdomi robotai – jais sprogdiklis išsukamas žmonėms atsitraukus per saugų atstumą. Užrūdijęs, neišsisuka? Tada galima pasitelkti nuotoliniu būdu valdomą specialų siurblį, kuris plonyte milžiniško slėgio vandens čiurkšle sprogmenį perpjauna, ištaršo.
„Sprogmens pavojingumą gali nustatyti tik prityręs išminuotojas – įspėjo S. Mockūnas. – Tad žmonės, jei gyvybė brangi, šiukštu nelieskite, ko neišmanote, net nejudinkite rastų sprogmenų. Geriau atsitraukę kvieskite, policiją, mus, išminuotojus. Nes dirbant su sprogmenimis reikia ne drąsos, o patirties...“
S. Stasaitis
