„Kai pirmadienį važiavau autobusu iš Vilniaus į Klaipėdą, iš keleivių sulaukiau įvairiausių pastabų. Vieni linkėjo man kantrybės ir ištvermės, kiti grūmojo kumščiais“, - vakar pasakojo vokietis Michaelis Rinau, šiuo metu bergždžiai mėginantis susitikti su dukrele Luisa, kurią nuo buvusio vyro ir antstolių slepia mama Inga Rinau.
Rytoj Klaipėdos apygardos teismas iš naujo imsis svarstyti L. Rinau perdavimo Vokietijoje gyvenančiam tėvui klausimą. Vasario pradžioje vaiko grąžinimo į Vokietiją procedūrą atnaujino Lietuvos antstoliai.
Dukterį prarasti bijanti I. Rinau neleido šią savaitę į uostamiestį atvykusiam buvusiam sutuoktiniui pasimatyti su Luisa neoficialioje aplinkoje. Vakar moteris su dukra neatvyko ir į paskirtą susitikimą Vaiko teisių apsaugos tarnyboje, neatsiliepė telefonu.
Kaip pasiteisinimą ji pateikė ligos lapelį, kuriame įrašyta, neva Luisai - chroniškas sinusitas, planuojama operacija, tad mergaitei esą geriausia likti namuose.
M. Rinau tikino, jog jam susiradus gydytoją, kuri neva pasirašė lapelį, paaiškėjo, kad šis - falsifikuotas. Kuo serga Luisa ir kiek rimti jos negalavimai, šiandien tėvas ketina aiškintis medicinos klinikoje.
Rytoj vyras dalyvaus teismo posėdyje. Į Klaipėdą M. Rinau atvyko ne tuščiomis. Interviu „Vakarų ekspresui“ sutikęs duoti Luisos tėvas parodė vasario 29 d. Vokietijos teismo sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.
Šio teismo sprendimu Luisa, kuriai sausį sukako treji, turėtų gyventi su tėvu. Išvykimas iš šiuo metu jai įprastos aplinkos ir gyvenimas atskirai nuo motinos vaikui sukels stresą, tačiau ši žala - mažesnė, palyginti su daroma atėmus iš vaiko galimybę bendrauti su tėvu, pažymima sprendime.
Michaeli, kokias teises šis teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos suteikia motinai?
Bendrauti su vaiku, aptarti auklėjimą, ateitį, žodžiu, drauge su manimi rūpintis dukra. Kaip jau nekart esu sakęs, mano nuomone, geriausia būtų, kad Inga su Luisa atvažiuotų gyventi į Vokietiją. Vaikas privalo turėti mamą, ir niekas negali jos atimti. Bet taip pat jis turi turėti ir tėvą. Dabar aš esu atimtas iš Luisos, o ji - iš manęs.
Sausį po vienerių metų ir mėnesio pertraukos susitikome su Luisa vaiko teisių kontrolierės Rimantės Šalaševičiūtės biure. Iki tol kelias savaites po kelis kartus bendravome su dukra „Skype“ vaizdo telefonijos pagalba - organizuoti tai Ingą paragino LNK žurnalistė, rengusi siužetą apie mane.
Vis tiek labai bijojau realaus susitikimo, nežinojau, ar Luisa pažins mane. Bet mergaitė jautėsi puikiai, tarp mūsų iškart užsimezgė bendravimas - nepaisant to, kad mus stebėjo keli teisininkai, valdininkai ir pati Inga, kuri elgėsi labai santūriai ir net įrašė mūsų pokalbius su Luisa į diktofoną.
Kokiu tikslu dabar atvykote į Klaipėdą?
Atvažiavau pirmadienį, pasikviečiau Ingą susitikti akis į akį ir aptarti reikalų dviese, kaip vaiko tėvams, be didelio teatro... Norėjau susitikti ir su Luisa, bet Inga neleido nei susimatyti, nei pasikalbėti telefonu. Bandžiau aptarti su buvusia žmona Vokietijos teismo sprendimą dėl vaiko globos priteisimo man, tačiau ji ignoruoja mano argumentus.
Kada parvažiuosiu namo, nežinau. Aišku, labai norėčiau į Vokietiją grįžti su dukra...
Anot I. Rinau, mergaitė nekalba vokiškai ir mama turinti vertėjauti judviem su Luisa bendraujant per „Skype“.
Taip, Inga tai nurodo kaip vieną iš argumentų, kodėl Luisa neturėtų važiuoti gyventi į Vokietiją. Tačiau, atleiskite, kodėl? Kai Inga išsivežė ją į Lietuvą, ji kalbėjo ir lietuviškai, ir vokiškai. Inga - vokiečių kalbos specialistė - pati gali puikiai mokyti mergaitę vokiškai. Tačiau ji to nedaro. Viena vertus, mergaitė išvežta iš tėvynės, atimta iš tėvo, ir giminaičių iš mano pusės, tad visa tai nemalonu man asmeniškai. Kita vertus, manau, kad vaiko asmeniniam tobulėjimui, ateities perspektyvai būtų daug naudingiau nuo mažens mokėti dvi kalbas! Ingos elgesys iliustruoja, kad ji tiesiog nenusiteikusi puoselėti mergaitės bendravimo su tėvu ir jo šeima.
Vaiko teisių kontrolierė R. Šalaševičiūtė žiniasklaidai minėjo, kad šių metų pradžioje buvote sutikęs vykdyti vadinamąją mediaciją - t. y. išspręsti ginčą su Inga taikiai, - bet paskui savo sprendimą pakeitėte...
Mediaciją siūlė pati ponia Rimantė. Man tai buvo vienintelė galimybė pamatyti Luisą, todėl sutikau. Tuomet ir susitikome kontrolierės biure, ji lyg ir pamatė, kad vaikui reikia tėvo... Tačiau praktiškai mediacija atrodytų taip: aš pasirašyčiau dokumentus, kad neprieštarauju, jog vaikas liktų Lietuvoje ir nustatytu laiku galėčiau bendrauti su ja per „Skype“ arba retkarčiais susitikti... O man tai nėra mediacija. Man labai gaila, bet vaiko teisių kontrolierė palaiko ne vaikus, o Ingą.
Jeigu viskas baigtųsi taip, kad jūs išsivežtumėte Luisą į Vokietiją, ar tai nebūtų didelis stresas mažai mergaitei, kuri, kad ir nuo ko tai priklausytų, jau daugiau kaip metus gyvena ne su jumis?
Žinoma, tai būtų stresas vaikui, tačiau daugiau skausmo jo širdelėje keliama neleidžiant bendrauti su abiem tėvais. Juk tai turi įtakos visam Luisos gyvenimui, bendravimui su artimaisiais, draugais. Galų gale, kada nors Luisa turės savo vaikų.
Lietuvoje pagarsėjote nekokiame kontekste. Kiek jūsų šeimos istorija žinoma Vokietijoje?
Ten ji visai nežinoma. Į mane buvo kreipęsi vokiečių žurnalistai, norėję apie tai parašyti. Bet aš atsisakiau. Tai šeimos reikalas. Svarbu ne tik mano paties privatumas. Man per akis yra ir to, kad Lietuvoje šitaip išgarsėjo Luisa. Juk visi dar ilgai prisimins šią istoriją ir žinos, kas yra Luisa Rinau. Jeigu ji išvyktų į Vokietiją, nieko panašaus ten nebūtų.
Kalbate, kad geriausia būtų, jei Inga su Luisa grįžtų gyventi į Vokietiją. Ar pats negalvojote atsikraustyti į Lietuvą?
Labai įdomus klausimas. Bet dėl gyvenamosios vietos kartu su Inga nusprendėme, kai ketinome tuoktis. Inga sakė, kad jai geriausia būti gyventi ir dirbti Vokietijoje. Ji puikiai moka vokiškai ir susirado gerą darbą. Luisa gimė Vokietijoje, ji - šios šalies pilietė. Tik pati Inga nebenorėjo gyventi Vokietijoje, tačiau, nieko apie tai man nesakiusi, pasiėmė vaiką ir išvyko neva atostogų, kurios šitiek užsitęsė... Savo ruožtu aš nemoku lietuviškai. Be to, ką galėčiau dirbti šalyje, kur man kumščiais grūmoja žmonės, manantys, jog esu monstras?..
Valerija LEBEDEVA
