Į Biržų ligoninės priimamąjį atvežtai skausmų kamuojamai pacientei vyriausiasis gydytojas vietos nesurado. Po pusės paros moteris mirė savo namuose.
Artimieji ragino netylėti
Senosiose Suosto kaimo kapinėse ilsisi 82 metų Irena Benedikta B. Jos laidotuvės vyko prieš kelias savaites.
Gretimame Bobėnų kaime gyvenusios moters mirties liudijime parašytas kodas, reiškiantis jos priežastį.
Tačiau kokiu kodu ir kokiame dokumente būtų galima įrašyti dar vieną galimą mirties priežastį - laiku nesuteiktą medicinos pagalbą?
Greitosios medicinos pagalbos automobiliu į Biržų ligoninės priimamąjį atvežtai moteriai šioje gydymo įstaigoje vietos neatsirado, nors ją kamavo didžiuliai skausmai.
Į Biržų ligoninės priimamąjį atvežtai ligonei teko grįžti į namus ir ten numirti. Artimieji iš medikų išgirdo, kad gydymo įstaigoje vietų nėra.
Jokiais kodais nepažymėsi, kaip dėl šios staigios mirties jaučiasi priblokšti ir įskaudinti jos artimieji - Bobėnų kaimo ūkininkai 45 metų Tomas ir jo 38 metų žmona Julita bei jų vaikai.
Gedintį mamos vienturtį sūnų Tomą B. artimieji ir kaimynai kalbino šį faktą kelti į viešumą. Netylėti tėtį ragino ir dukra.
Tačiau netekties skausmo priblokštas vyras kalbėjo nenorįs draskyti žaizdų. Motinos juk nebeprikelsi... Ši jį išaugino viena nuo penkerių metų. Visą gyvenimą jie gyveno kartu toje pačioje sodyboje.
Tačiau Tomas neprieštaravo, kad apie brangaus žmogaus mirtį kalbėtų jo žmona Julita. Tam, kad tragedija nesikartotų kitų žmonių gyvenimuose.
Skubėjo vežti į ligoninę
Julita pasakojo, kad, nors anyta buvo sulaukusi garbaus amžiaus, jautėsi pakankamai stipri. Išeidavo į lauką, viralinėje užkurdavo ugnį. Judėdavo ir namuose, kartais išvirdavo valgyti. Senolė stengėsi padėti 50 hektarų ūkį valdančio sūnaus šeimai.
Paskutinį kartą ligoninėje senolė buvo gulėjusi bene prieš trisdešimt metų. Nuo to laiko apie šią įstaigą ji turėjo prastą nuomonę. Tačiau su gydytoju terapeutu Jonu Jakuboniu, kuris ją lankydavo namuose, senolė nuoširdžiai pasikalbėdavo ir juo pasitikėjo.
Praėjusių metų lapkričio pradžioje moteriai pradėjo skaudėti klubo sąnarį. Gydytojas jai skyrė vaistų. Po kurio laiko, važiuodamas pro šalį į Legailių senelių globos namus, kur dirba, medikas vėl senolę aplankė.
Gydytojas moteriai pasiūlė gulti į ligoninę ir sakė, jei reikės, tuojau siuntimą išrašys. Senolė, pasak marčios, tikino bandysianti pagyti ir be ligoninės.
Tačiau lapkričio 25 - osios ryte močiutė pasijuto blogai. Skundėsi, kad kažkas tarsi plėšia krūtinę, lyg būtų joje kas nutrūkę.
Šeimos nariai iškvietė Biržų savivaldybės poliklinikos greitosios medicinos pagalbos ekipažą. Pasak artimųjų, tai buvo pirmas kartas, kai jie kvietė „greitąją„.
Atvykusi felčerė padarė širdies kardiogramą ir pasakė, kad senolę reikia vežti į ligoninę. Ši nebeprieštaravo.
„Laikydami už pažastų mamą nuvedėme iki automobilio. Ji nenorėjo gulėti važiuodama, visą kelią sėdėjo šalia manęs“, - pasakojo Julita.
Guldyti nebuvo dėl ko?
Atvykus į ligoninės priimamąjį, medikai senolę pasodino į vežimėlį, įvežė ją į vidų. Felčerė nuskubėjo į polikliniką ir atnešė gydytojo J. Jakubonio išrašytą siuntimą į ligoninę.
Į priimamąjį atėjo gydytojas. Vėliau Julita sako pažinusi, jog tai buvo E. Gaigalas. Moteris nematė, ar gydytojas pasižiūrėjo „greitosios„ padarytą kardiogramą. Jis tik pažvelgęs į senolės kojas ir ištaręs, kad nėra dėl ko guldyti į ligoninę. Paliepęs laukti ligoninės vyriausiojo gydytojo, medikas išėjo.
„Ilgai sėdėjom su anyta. Visi lakstė, kažkur ėjo, o mes buvom niekam neįdomios...“ - situaciją prisiminė Julita.
Maždaug po pusvalandžio atėjo ligoninės vyriausiasis gydytojas Nikolajus Jeloza. Šis, pasak bobėnietės, nenurodė atlikti jokių tyrimų. Tik pasižiūrėjo senolės akis.
„Aš jam sakau, kad anytai skauda, kad jai bloga. O jis man aiškina, kad ligoninėje nėra vietų. Geriausiu atveju ligonę gali paguldyti nebent vonioje. Dar piktinosi, kodėl J. Jakubonis, prieš duodamas siuntimą, močiutės nenusiuntė atlikti tyrimų. Bet kaip ji galėjo nueiti tų tyrimų, jei jau ant kojų nebepastovėjo?„- klausė Julita.
N. Jeloza pasakęs, kad sergančiosios į ligoninę neguldysiąs, ir liepęs atvažiuoti kitą dieną. Po to išėjęs.
Pasak Julitos, anyta nusiminė, nes ji jautėsi labai blogai, skaudėjo krūtinę. Kad mamos neguldo į ligoninę, nustebo ir Tomas, kai telefonu paskambinusi žmona paprašė jas parvežti į namus.
Pro šalį tuo metu ėjusi ir bobėniečių pokalbį išgirdusi nepažįstama moteris nustebusi - kaip ligoninėje nėra vietų, jeigu ją ką tik iš Vidaus ligų skyriaus išleido, ir dar viena lova šalia buvusi laisva.
Vežti į ligoninę nebereikėjo
Parvežta į namus močiutė jautėsi prastai. Vakare pradėjo skųstis ne tik krūtinės skausmais, bet ir dusuliu.
Tačiau po vidurnakčio senolė, matyt, paveikta suvartotų vaistų, užmigo.
Naktis buvo nerami, Tomas ir Julita vis kėlėsi pasižiūrėti, kaip senolė jaučiasi.
Apie tai, jog močiutės nebėra, tėvams pasakė šešiolikmetis sūnus.
„Nebereikės močiutės vežti pas daktarus“, - į kambarį, kur miegojo tėvai, atėjęs tepasakė.
Julita prisimena, kad tą dieną jautėsi tarsi rūke.
Vyras po laidotuvių į mamos kambarį net negalėjo užeiti. Tik kartą atsisėdęs ant lovos ištarė: „Likau vienas.„ Julita sako aiškinusi, kad jis ne vienas, turi šeimą. O šis atsakė, kad jai bepigu kalbėti, kai turi dar keturias seseris.
Liūdnas buvo ir Tomo 45 metų jubiliejus gruodžio 2 dieną.
„Gydytojo Nikolajaus Jelozos norėčiau paklausti vieno: ką jis galvotų, jei taip būtų pasielgta su jo tėvais? O gal manoma, kad jei žmogus senas, jo gydyti nebereikia? Gydytojo diplomas - dar ne viskas. Galima penkis diplomus turėti, bet sąžinės - ne. Bent lašinę naujai suremontuotame priimamajame būtų pastatę, bent tyrimus padarę“, - gydytojų elgesiu baisėjosi Julita.
Ji įsitikinusi, kad anyta tokio medikų abejingumo tikrai nenusipelnė ir per savo gyvenimą gydymui užsidirbo. Juolab kad niekada nepiktnaudžiavo medikų paslaugomis.
Ilgus metus Irena Benedikta dirbo „Švyturio„ kolūkio fermos vedėja, vėliau prižiūrėjo veršelius. Karo metais baigė Joniškėlio žemės ūkio mokyklą - tais laikais tai buvo nemenkas išsilavinimas. Moteris buvusi stiprios sveikatos, net pirktus arklius kartu su kaimo vyrais parvarydavusi iš Šiaulių.
Ar tebegalioja Hipokrato priesaika?
Julita užsiminė, kad išrašydamas mirties liudijimą gydytojas J. Jakubonis stebėjosi, kodėl jo pacientė nebuvo paguldyta į ligoninę. Esą dar užsiminė, kad jau nebe pirmo jo siunčiamo paciento į ligoninę nepriima.
Vėliau, laidotuvių metu, iš atėjusių pareikšti užuojautos žmonių išgirdo panašių istorijų. Kiti svarstė, kad moteris galėjusi pasiūlyti pinigų - gal tuomet vietos bent ligoninės koridoriuje būtų atsiradę.
„Jei būtume žinoję, kad reikia pinigų, būtume davę. Galėtų pakabinti lentelę su įkainiais, kiek kainuoja vieta ligoninėje“, - ironizavo pašnekovė.
Moteris graužiasi, kad ji nesugalvojo anytos vežti į Pasvalio ar Panevėžio ligonines. O gal reikėjo šaukti, grasinti? Tačiau jie esantys ne tokie žmonės - neįpratę taip elgtis. Sako, norėjusi pasitikėti gydytojais.
„Matyt, nebėra tos Hipokrato priesaikos. Gal ji gydytojams nebegalioja? O gal veikia kokia nors nauja - pinigų priesaika? Gal tiesiog gydytojai matė, kad močiutė jau „nebeištrauks„ iki rytojaus, ir nenorėjo gadinti statistikos? O gal sutartį su laidojimo firma turi, klientų parūpina?“- šiurpiais svarstymais dalijosi Julita.
„Temos eksploatuoti„ nenorėtų
„Jei buvo pasakyta, kad atvažiuotų rytoj, vadinasi, pacientė turėjo būti guldoma planine tvarka. Nors praėjo mėnuo, tą atvejį lyg ir prisimenu. Nieko skubaus nebuvo, kardiograma nieko tokio nerodė. Sakiau atvažiuoti rytoj, bet ji taip ir nepasirodė“, - kalbėjo Biržų ligoninės vyriausiasis gydytojas Nikolajus Jeloza.
Korespondentei pasakius, kad tą pačią naktį ši pacientė mirė, stojo tyla.
„Nežinau, niekas nieko nesakė„, - ištarė N. Jeloza.
Ir pabrėžė net nežinąs šios į priimamąjį atvežtos moters pavardės. „Į pavardes nežiūrime“, - sakė jis.
Medikas sakė pykstąs ant kai kurių šeimos gydytojų, kad šie „neekstrinius„ ligonius siunčia neatlikę išankstinių tyrimų, todėl ligoninė kartais būna „perkišta“.
Korespondentė paprieštaravo, kad atvežta senolė jautėsi labai prastai - galbūt „neekstrinė„ ligonė jau buvo tapusi „ekstrine“?
„Tą dalyką reikėtų pažiūrėti. Bet tos temos eksploatuoti nenorėčiau„, - ištarė N. Jeloza.
Jurgita Vitkauskienė
