Be abejo, vienas iš svarbiausių demokratijos atributų yra laisvi rinkimai. Tokiose demokratijos citadelėse, kaip Šveicarija arba JAV, balsuojama dėl bet ko. Antai šveicarai nepatingi šaukti referendumą dėl minaretų aukščio. O JAV kiekvienas save gerbiantis bažnytkaimis renka ne tik savo tarybą ir/ar merą, bet ir teisėją bei šerifą. Šios institucijos, gavusios bendruomenės pasitikėjimą, turi labai plačius įgaliojimus ir karts nuo karto koks nors miesteliūkštis atsisako vykdyti federalinės valdžios nurodymus, nes jie prieštarauja tos bendruomenės interesams, ir pateikia ieškinį Aukščiausiajam Teismui. Gana dažnai laimi. Vašingtono klerkai dėl to, aišku, nedžiūgauja, bet kartu su kitais amerikiečiais didžiuojasi tokia sistema.
Lietuvos Respublika pasuko kitu – totalinės centralizacijos keliu. Mūsų šalyje praktiškai viskas sprendžiama Vilniuje, o administraciniai-teritoriniai vienetai, kurie kažkodėl pavadinti savivaldybėmis, tik išdalina mokytojams algas, nuskurdusiems – pašalpas, ir sumoka šiukšlininkams. Seniūnijose apskritai nėra jokios renkamos pareigybės. Centrinei valdžiai toks modelis, be abejo, patogus, bet prasideda kitos problemos – žmonės supranta, kad nuo jų vietos politika nelabai priklauso ir vis mažiau ja domisi.
Totalinė valstybės centralizacija, matyt, grindžiama Vilniaus politinio elito išankstine nuostata, kad „nevilniečiai“ yra nelabai sąmoninga publika, kuri, jei nekontroliuosi, išrinks balažin ką, ir visur įsigalės feodalinis-korupcinis valdymo modelis. Todėl savivaldybių tarybų rinkimuose leista dalyvauti tik LR Teisingumo ministerijoje patvirtintoms politinėms partijoms.
Jei kažkokių gerų norų ir buvo, realybė iš jų žiauriai pasityčiojo – feodalinis-korupcinis-švogerinis modelis centralizacijos sąlygomis prigijo gal net geriau. Vietiniams feodalams jokių psichologinių traumų nesukėlė prisijungimas prie oficialių politinių partijų, nekreipiant didelio dėmesio į ideologiją. Dauguma, aišku, jungėsi prie galingesniųjų partijų, bet kai kurie feodalai demonstravo ir tam tikrą ekstravagantiškumą. Dar praėjusiame tūkstantmetyje, kai šalies politinių partijų takoskyros buvo aiškesnės, ir kažkaip vargais negalais teko verstis su vienintele Liberalais pasivadinusia partija, pastaroji valdė gal tris savivaldybes – Vilniaus, Klaipėdos ir... Švenčionių. Su Vilniumi ir Klaipėda viskas aišku, ten daug verslininkų, vadybininkų ir laisvųjų profesijų atstovų, bet kodėl liberalizmo bastionas susiformavo nuošaliame ir retai apgyvendintame Švenčionių rajone? Negaliu to paaiškinti kitaip, kaip tik vietinio feodalo asmeniniu kaprizu. 2000-aisiais kaprizas buvo pakoreguotas, ir iki šiol vietos feodalo asmenyje rajoną valdo socialliberalai. Panagrinėjus kitų savivaldybių tarybų istorijas, aptiksime, kad daug kur valdančios partijos keitėsi, o va žmonės kažkodėl – ne...
Tokia politinė realybė tarsi leistų nuogąstauti, kad tiesioginiai merų rinkimai leis vietos feodalams atsiriboti nuo bet kokios partinės priklausomybės ir tapti nepriklausomais feodalais. Gal vienas kitas taip ir padarys, bet tai reikš ir didesnę riziką – nebeliks partinio „stogo“ nuo teisėsaugos. Koks šis stogas naudingas, ne sykį teko įsitikinti – kai politikos saviveiklininkas Audrius Butkevičius pakliuvo su žymėtais doleriais, teko paragauti bendrojo režimo pataisos darbų. Kiek vėliau STT už panašius reikalus pareiškė pretenzijas trims įtakingų politinių partijų atstovams. Jų karjerai šis skandalas esminės įtakos neturėjo, jau nekalbant apie bendrojo režimo pataisos darbus, priešingai – STT vadovas nedelsiant išlydėtas į pensiją už neteisingą požiūrį į valstybės valdymo procesus.
Tad vargu, ar daug provincijos feodalų bus taip apakinti garbėtroškos, kad atsisakytų partinio „stogo“, kuris visiškai nekelia grėsmės jų valdoms, garantuotiems valstybiniams užsakymams ir „otkatams“. Dar mažiau tikėtina, kad tiesioginiai mero rinkimai atvers galimybes nepriklausomiems ir sąžiningiems provincijos šviesuoliams – Lietuvoje balsų pirkimo už alų, rinkėjų vežiojimo ir kontroliuojamos vietos žiniasklaidos spaudimo taktikos jau yra pakankamai ištobulintos, kad galėtum joms pasipriešinti vien moraliniu autoritetu ir gerais norais.
Tad tiesioginių mero rinkimų prasmingumas yra, švelniai tariant, abejotinas ir labai primena piktybinių biurokratų stilių daryti formalias reformas, realiai nieko nekeičiant. Savivaldos demokratizacijai kur kas labiau pasitarnautų, jei savivaldybių tarybos, kaip Seimas, butų renkamos: pusė – tiesiogiai, pusė – per partinius sąrašus, be to, leidžiant dalyvauti rinkimuose visuomeninėms organizacijoms ir, be abejo, įvedant bent kokius nors rinkimus seniūnijose. Be abejo, švogerinė-korupcinė sistema prisitaikytų išliktų ir tokiu atveju, bet bent jau atsirastų šviesesnių vilčių tolimoje perspektyvoje. Tiesioginiai mero rinkimai tokių vilčių nesuteikia.
