Ar susimąstėte, kad visi mes ieškome savo gyvenimo kelio? Vieni tai darome patys, kiti – su tėvų ar aplinkinių įtaka. Vieni jį randa anksčiau, kiti – vėliau, o dar kiti taip ir ieško to kelio visą savo gyvenimą. Manau, kad būtent jiems nepasisekė labiausiai, nes visą savo gyvenimą šie žmonės blaškosi ieškodami savęs ir negali patirti tikrojo savo gyvenimo džiaugsmo.
Kalbant apie gyvenimo kelio radimą, būtų labai paprasta, jei visi mes mokėtume savarankiškai atpažinti savo tikrąją prigimtį ir stipriausias savybes. Gimei, atsistojai prieš veidrodį ir iškart aišku kas per vienas. Būtų puiku, jei kiekvienas suprastume, kokios tos mūsų savybės yra geriausios, ko mums trūksta ir nebandytume per prievartą sau diegti to, kas mums prigimtinai yra svetima. Pastebiu, kad dažnai mes statome save į tam tikrus rėmus, bandome prisiversti elgtis vienaip ar kitaip. Žiūrėdami į kitus bandome nukopijuoti, tačiau net nesusimąstome, kad kito žmogaus prigimtis mums gali būti visiškai tolimą ir netinkama. Vienam monotoniška, rutininė veikla ilgina gyvenimą, nes tame jis mato pašaukimą ir prasmę, o kitam – trumpina.
Kiekvienas žmogus tam tikras savybes turi natūraliai, prigimtinai, todėl bandyti perimti kito žmogaus prigimtį ir ją pritaikyti sau yra visiškai beprasmiška. Absoliučiai visi žmonės yra saviti, išskirtiniai ir nepakartojami, identiško nėra, nebuvo ir, greičiausiai, nebus. Nepastebėti bet kurio žmogaus išskirtinių, tik jam būdingų privalumų būtų akla, nes kiekvienas, jei kažkurioje srityje ir „gavęs mažiau“, kitur gauna daugiau ir bėda, kad didžioji dauguma žmonių susidarę nuomonę, kad turi tapti vienodai „normaliais“. Bet taip gamtoje nebūna. Gaujoje visada kažkas bus alfa, kažkas beta, o kažkas zeta ir tai visiškai normalu, nes visi gali atsidurti alfa komandoje ir užimti sau priimtiną vietą joje. Tai kam vietoj esamų talentų puoselėjimo, pusę gyvenimo kuistis po savo vidų ieškant to, ko TIESIOG NĖRA?
„Tu matai kaip Jonui gerai sekasi? Davai ir tu taip daryk!“. Jei patys nesakėte, tai tikrai esate girdėję kažką panašaus. Atrodo darai viską kaip tas Jonas, nu iš visų jėgų stengiasi! O rezultato kaip nėr, taip nėr. Kame čia problema? O gi tame, kad svetimuose batuose ilgai nepašoksi, dar bus labai gerai, jei pavyks neišsisukti kojos.
Jei sakote, kad ši situacija jums svetima, dabar trumpam sustokite ir pagalvokite – o kaip jūs elgiatės savo gyvenime? Ar vertinate savo prigimtines savybes, ar norite vienas viską sugebėti ir stengiatės išmokti tai, kas jums svetima? Ar galite susitaikyti su mintimi, kad mes visi esame skirtingi ir būtent todėl esame taip vienas kitam reikalingi? Ar nekopijuojate aklai savybių, kurios jums atrodo naudingos, iš dabartinės savo aplinkos žmonių? Jeigu nežinote, informuoju – pasiskolintos savybės yra labai laikinos.
Nenorėkite visko sugebėti pats vienas. Retas iš mūsų statistiškai telpa į normas. Stebint gamtą mes puikiai matome, kaip veikia bendruomeninių gyvūnų bendruomenės, kai kiekvienas „komandos“ narys žino savo vietą, užduotis ir atsakomybes. Kiekvienas bendruomenės narys žino, kas už ką atsakingas ir jie visi kartu veikia kaip laikrodis. Tobula bendruomenė, kai kiekvienas yra savo vietoje, tada ir pastebime bendrą sukurtą vertę. Būtent todėl kiekvienas iš mūsų turėtų suprasti, kad galime būti sėkmingi ne atskirai, o veikdami kartu. Akivaizdu, kad kiekvienai šeimai, giminei ar komandai reikalingi skirtingų savybių ir kompetencijų žmonės, taigi nesistenkite primesti sau pagal prigimtį netinkamų savybių. Geriau būti sėkmingoje komandoje vienu iš komandos narių, taip duodant naudos ne vien tik sau, bet ir visai bendruomenei.
Išlavinti jums svetimas savybes gali neužtekti net ir kelių gyvenimų. Nes tai kas kitam jau yra duota prigimtinai, jums gali būti visiškai svetima, nors ir taip saldu stebėti. Ir tai yra puikiai suprantama ir visiškai teisinga. Neteisinga, kad mes statome save į svetimus rėmus, kurie galbūt idealiai tinka kitam, bet visiškai netinka Jums. Nesistenkite perauklėti kitaip mąstančių žmonių, nes tai visiškai bergždžias laiko ir energijos švaistymas. Vos atsiradus pirmam konfliktui ar iškilus stresinei situacijai - viskas gali sugriūti kaip kortų namelis. Jeigu nemokate suprasti gamtos, nežinote ir nemokate nuspėti pasekmių – niekada nesistenkite perauklėti žmonių. Nebūkite likimo kalviais. Tik gamta turi milijonus metų patirties tai daryti be skaudžių pasekmių.
Tik mes patys esame savo likimo kalviai, bet kartais gyvenime atsiranda tokių žmonių, kurie visgi nori mus „nukalti“. Žmonijos istorijoje buvo tokių, kur norėjo visus „sunormalizuoti“ ir atsikratyti nenormalių, visus suvienodinant. Sparta, vokiečių Arijų ideologija ir daugelis kitų... Ir visi žinome, kuo visa tai baigėsi. Drastiški genėtojai nori padaryti iš mūsų tobulą parką, kur, po jų genėjimo, ne visiems medžiams lieka vietos. Nereikia iš žmogaus daryti vertingo Bonsai medelio, jis gal ir gražus kūrėjui, bet nebūtinai pats Bonsai medelis bus laimingas. Dažnai būtent tai bando padaryti tvirto būdo tėvai, kurie vos gimus vaikui jau žino, kuo jo vaikas turi tapti. Tokie tėvai dažnai galvoja, kad tik jis vienas yra toks nuostabus ir nepakartojamas ir primeta savo neįgyvendintas svajones savo atžalai.
Tokiu būdu vaikai papuola ant tvirto tėvo priekalo ir dažniausiai turime visai priešingą rezultatą – kraujuojančias vaikystės žaizdas, kurios su metais tik gilėja. Geriau jau būtų palikti vaiką ramybėje ir nerodyti jam jokios gyvenimo kelio krypties, negu taip žaloti. Va vaikas gimė talentingas ir turintis visą puokštę savybių būti nuostabiu muzikantu. Bet gi ne! Kaip TĖVAI, kuriems TAIP RŪPI vaiko ateitis leis jam „valgyti vargingą muzikanto duoną“? Geriau trenks kumščiu per stalą ir sakys „NE! Mes auginam DAKTARĄ!“ . Visa bėda tame, kad tas Jūsų „daktaras“ mieliau gitara operacinėj užgrotų. O ir šiaip, mylimą darbą dirbantis batsiuvys bus daug laimingesnis ir turtingesnis nei per prievartą į ligoninę einantis gydytojas.
Augalas niekada nekaltas, visada kalta aplinka. Galbūt augalas buvo nepalaistytas tada, kada reikėjo, o galbūt „nepatręštas“. Taigi ir žmogus visai kaip ir augalas – nekaltas. Kartais net ne aplinka, bet mes kalti, kad renkamės tokią aplinką. Net ir koridos buliaus akys pasruvusios ne dėl jo kaltės, aplinka jį tokiu padarė. Bulius būna suerzintas aplinkos ir gali psichologas su juo kalbėti kiek tik nori – tai nepadės, nes kalta tik aplinka, kuri jį ir privedė iki kruvinų akių ir jeigu jam teks grįžti į tą pačią aplinką – viskas atsikartos.
Pabaigai, išvada, kurią būtų galima vadinti patarimu-įspėjimu. Neprimetinėkite prievarta kitiems to, kas artima jums ir nesistenkite daryti to, kas visiškai svetima jūsų prigimčiai. Būkite pats atsakingas už savo likimą ir kasdien lavinkite ir puoselėkite savo prigimties savybes, tuomet, kaip kadaise senoliai sakydavo – „toli eisite“ ir, tikėtina, padėsite atsiskleisti šalia esantiems. Laikinai atsisveikinu ir linkiu kiekvienam pažinti save pagal prigimtį.
