Nė vienas iš mūsų neišsineš nieko materialaus į kapus. Tai nėra niūrus faktas, bet linksmas priminimas, kad gyvenimas turėtų būti gyvenamas ir dabar, o ne laukiant, kada galėsime atsipalaiduoti po mirties su visa mūsų „sukaupta manta“. Ar tai nėra juokinga? Taigi, prisiminkite, kad nors jūsų banko sąskaitoje gali būti milijonai, jūsų kapo vieta netaps nei prabangesnė, nei erdvesnė. Galbūt svarbiausia yra ne tai, ką paliekame materialaus, bet kokią istoriją ir atspaudą paliekame kitų širdyse. Ir tai yra tikras gyvenimo turtas, kuris keliauja kartu su mumis net ir per tą paskutinį kelionės etapą.
Egipto faraonai yra puikus pavyzdys, kaip žmonės siekia amžinos šlovės, tikėdamiesi, kad tai, ką jie „išsineš“ į kapus, turės reikšmę. Egipto valdovai statė didžiules piramides, kur ilsėjosi jų kūnai, apsupti nesuskaičiuojamų turtų. Jie tikėjo, kad šie materialūs daiktai bus jiems naudingi anapusiniame gyvenime. Išmintis slypi tame, kad, nepaisant jų pastangų, dauguma šių turtų laikui bėgant buvo išgrobstyta, piramidės tapo triukšminga turistų traukos vieta, o ne ramybės šventove. Faraonų pastangos įamžinti save materialiais daiktais atskleidžia žmogišką polinkį manyti, kad materialusis turtas yra amžinas, nors istorija rodo priešingai.
Tiek darbo, laiko ir savęs sudėta į tai. Į tai, kas nekuria jums jokios pridėtinės vertės – į nieką! Žmogau, suprask, mediniame PALTE kišenių nėra. Taigi, mirties akivaizdoje sukrauti turtai neteks prasmės. Nei mašina, nei butas į tą duobę netilps. Juk aplink kapavietę stovės tik tavęs gedintys artimieji. Tai gal pagaliau atsipeikėkime ir pradėkime koncentruotis į santykių su artimaisiais ryšio stiprinimą? Kad paskutinę dieną būtų kam stovėti ir raudoti prie tos duobės.
Artėjant prie gyvenimo saulėlydžio, tikrai ne apie gausybę kaupiamų turtų ar nepastatytas pilis sukasi mintys. Tuo metu, atsigręžus atgal, gali išryškėti nuostabūs prisiminimai, tačiau dažnai jie nuslūgsta prieš realybę, kad per mažai laiko ir dėmesio buvo skiriama artimiesiems. Prisiminimai apie vaikus, kurie užaugo ir, galbūt, nusisuko nuo tėvų, nes jie buvo per daug užsiėmę darbais, gali sukelti gilų liūdesį. Kiekvieną laisvą minutę dirbant viršvalandžius, prarandamos gyvenimo akimirkos, kurios turėjo būti pilnos šypsenų, bendrystės ir meilės.
Ir tada, bandant atsiminti auksines gyvenimo akimirkas, suprantama, kad jų galbūt ir nebuvo. Visos atostogos, kurios turėjo būti atsipalaidavimo ir džiaugsmo metas, tapo dar vienu darbo projektu, darbostogomis. Taip gyvenimas prabėga tarsi pro pirštus, palikdamas tik neaiškų darbo ir pareigų jausmą, o ne gyvenimo pilnatvės ir turiningumo pojūtį. Tai skaudus suvokimas, kad gyvenimo prioritetų nustatymas galėjo būti kitoks, kad galėjo būti daugiau džiaugsmo, šilumos ir bendrų akimirkų su šeima.
Galiausiai, tai pamoka visiems: gyvenimas yra ne tik darbas ir siekiai, bet ir tarpasmeniniai ryšiai, šeimos laimė ir džiaugsmo akimirkos, kurios, deja, kartais lieka nepastebėtos ir neįvertintos.
Na, gal kiek turėčiau sušvelninti kalbėjimo toną, nes labai jau drąsiai išreiškiau kitą matymo kampą. Esmė ta, kad kiekvienas turime savo tiesą, ir jei jums tinka pasirinktas gyvenimo būdas, valio! Mėgaukitės ir gyvenkite taip, kaip jums patinka. Mes visi esame skirtingi ir kiekvienas kažką nusinešime į paskutinį medinį būstą. Klausimas tik kokį pėdsaką ant žemės paliksime… nors sutinku, kitiems ir to pėdsako palikti neverta, juk jeigu visi norėsime palikti, tai žmonija bus vienas didelis pėdsakas ir vėlesnės kartos neturės vietos saviraiškai, nes žemė jau bus pripėduota. Atmink, kad turtų su savimi neišsineši. Išsinešti su savimi gali tik sąsajas su kitais žmonėmis.
Kartais norisi parašyti tai, ko reikia nepamiršti, ir šitos mintys yra apie tai. Neabejoju, kad daugelis iš jūsų visa tai žinote, bet jeigu skaitote, tikėtina, pamiršote.
