Po patirto smurto vaikams padedantys atsigauti specialistai teigia, kad vienas iš 10 tokių vaikų yra patyręs seksualinę prievartą. Kitaip tariant – tapęs pedofilo auka.
Pedofilai – „savi“ ir „svetimi“
Pernai Lietuvoje buvo užregistruota 114 lytinio smurto prieš vaikus, arba pedofilijos, atvejų – nukentėjo 19 berniukų ir 95 mergaitės. Manoma, kad dar daugiau tai patyrusių ar tebepatiriančių vaikų lieka tylėti.
Pedofilija – kone dažniausiai pastarosiomis savaitėmis linksniuojamas žodis. Po Kaune šūviais pratrūkusio pedofilijos skandalo visuomenė aiškiai parodė, kad pedofilų nekenčia labiau, negu žmogžudžių. Ir tų pedofilų, kurie vaikus lytiškai išnaudoja savo artimoje aplinkoje (šeimoje, giminėje), ir tų, kurie savo lytinėms fantazijoms patenkinti „medžioja“ svetimus vaikus.
Skaičiuojama, kad savo aplinkos pedofilų – savo tėvų, patėvių, brolių, dėdžių, pusbrolių – lytinę prievartą pernai patyrė net 90 procentų vaikų, tapusių seksualinių nusikaltimų aukomis. O 10 procentų tokių vaikų tvirkino ir žagino svetimi pedofilai.
„Garsių“ pedofilų daugėja
Dėl įtariamos pedofilijos šiemet įkliuvo ir karininkas – dabar jau buvęs Generolo Jono Žemaičio karo akademijos pulkininkas leitenantas Saulius Vitkus (40 m.).
Kaip tik tomis dienomis, kai Kaune aidėjo šūviai, S. Vitkus bandė ištrūkti į laisvę, nes jis už grotų, laukdamas teismo dienos, yra jau daugiau nė pusmetį.
Balandį suimtas S. Vitkus įtariamas mažamečių asmenų išžaginimais ir seksualiniais prievartavimais, tvirkinimais, vaikų išnaudojimu pornografijai. Karininko aukomis galėjo tapti ne mažiau kaip 10 vaikų, visi jie – iš Lietuvos.
17 metų krašto apsaugos sistemoje tarnavusiu karininku Lietuvos teisėsaugininkai pradėjo domėtis dar pernai, padedami JAV ir kitų valstybių teisėsaugos institucijų.
Dar nepamirštas ir Vilniaus pedofilu maniaku pramintas Algis Stašauskas (36 m.), kurį pernai gruodį Vilniaus apygardos teismas pasiuntė už grotų 23 metams ir 2 mėnesiams. Nustatyta, kad nuo šio vienos bendrovės vadybininko per keletą metų Vilniaus ir Trakų rajonuose nukentėjo 5 mažametės ir 4 nepilnametės. Aukoms, kurias išsirinkdavo prie mokyklų ir parkų, jis pagrasindavo pistoletu, įsitempdavo į savo automobilį, nusiveždavo į nuošalią vietą ir seksualiai išnaudodavo. Maniakas savo aukas fotografuodavo mobiliuoju telefonu – taip gamindavo pornografinius vaizdo įrašus.
Na, o apie ne kartą už pedofiliją teistą kaunietį Ervydą Čekanavičių (60 m.) priminti net ir neverta – jo pavardė Lietuvoje jau tapusi vos ne bendriniu žodžiu, apibūdinančiu seksualinius vaikų išnaudotojus.
Kai kuriems nusikaltimas - pramoga
„Akistatos“ kalbinti keli gydytojai psichiatrai ir policijos pareigūnai nesiryžo sukurti simboliško pedofilo paveikslo, vadovaudamiesi savo darbo patirtimi. Tačiau neneigė, kad bendrų bruožų visi aukščiau išvardinti pedofilai turi. Jie moka greitai ir lengvai užmegzti ryšį su nepažįstamais vaikais, sudominti, maloniai bendrauja, kad įgytų pasitikėjimą, rūpinasi savo išvaizda, kad neišgąsdintų ir neatstumtų. Tik A. Stašauskas, nusižiūrėjęs „grobį“, tapdavo žiaurus ir agresyvus.
Marijampolėje dirbantis patyręs psichiatras Arūnas Jasionis linkęs pedofilus skirti į dvi grupes. Vieni, daugiausia vaikus seksualiai išnaudojantys šeimose, giminėje – tai degradavę asmenys, pragėrę protą, nevaldantys savo veiksmų ir minčių. Kiti – nemažai pasiekę, viskuo persisotinę žmonės, įpratę viską gauti per lengvai. Pastariesiems, anot specialisto, pedofilija yra lyg pramoga, lyg mada, lyg užkrečiamas reiškinys.
Tokius „pramogaujančius“ pedofilus ir linkstama vadinti pedofilų tinklu ar klanu, nes tai susiję su dideliais pinigais ir aukštomis pažintimis.
„Patikėkite, vadinamuosiuose aukštuose visuomenės sluoksniuose žmonių, susijusių su pedofilija, yra tikrai kur kas daugiau, negu atrodo, kai iškyla vienas ar kitas toks skandalas“, – sakė gydytojas A. Jasionis.
Atsakomybės baimė nekausto
„Akistatos“ pašnekovai atkreipė dėmesį, kad dažnai pedofilai jaučiasi drąsiai ir saugiai. Visų pirma dėl to, kad tokius nusikaltimus labai sunku įrodyti. Juk nusikaltimo auka – mažas vaikas, kurį nelengva apklausti ir surinkti neginčijamus įkalčius. Užtat lengva apkaltinti vaiką melu, fantazijomis, kitų suaugusiųjų primokymu.
Antra, pedofilai dažniausiai renkasi aukas iš tokio rato, kuriame vaikas neturi gero užnugario – iš asocialių šeimų, „iš gatvės“, iš globos įstaigų. Tokius vaikus lengva papirkti švelniu žodžiu, gundančiu pažadu, atkištu menkiausiu šokoladuku, o paskui – apkaltinti gudriai sugalvotu šmeižtu.
Trečia, pedofilų nebaugina palyginus švelnios bausmės už jų padarytą nusikaltimą. Pagal Lietuvos įstatymus už mažamečio išžaginimą gresia laisvės atėmimas nuo 5 iki 15 metų nelaisvės, tačiau teismų praktika rodo, kad dažniausiai skiriamos minimalios bausmės.
Už mažamečio seksualinį prievartavimą (kai lytinė aistra patenkinama analiniu, oraliniu ar kitokiu sąlyčio būdu, panaudojant fizinį smurtą) numatytas 3–13 metų laisvės atėmimas. O už mažamečio tvirkinimą baudžiama tik bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 2 metų.
Įkalinti pedofilai pataisos namus paprastai palieka greičiau, negu paskirta teismo. Jie gerai elgiasi ir bausmė būna sušvelninama.
Ketvirta, pedofilai nebebijo patekti į „zoną“. Žeminantis kitų kalinių elgesys su jais, patyčios vien dėl to, kad jie – pedofilai, yra jau atgyvena, pamirštas reikalas, klestėjęs tik sovietų laikų kalėjimuose. „Šiais laikais nuteistieji ramybę nusiperka pinigais, švara ir tvarka, padoriu elgesiu, – „Akistatai“ teigė Kybartų pataisos namų (Vilkaviškio sav.) direktorius Edmundas Žalys. – Sunkiau „zonoje“ tik netvarkingiems, prasiskolinusiems, o Baudžiamojo kodekso straipsnis, pagal kurį nuteistasis atlieka bausmę, kitiems kaliniams nebeturi reikšmės“.
Tai patvirtino ir kalbinti Alytaus, Marijampolės pataisos namų vadovai.
Kastracija problemos neišspręstų?
Pedofilų įkalinimas – tai tik moralinio pobūdžio kova su pedofilija.
Psichologo manymu, būtina suprasti, kad pedofilai yra nesveiki žmonės, ir ieškoti būdų pagelbėti, išsiaiškinti, kas vyksta jų sielai – gydyti.
Neseniai Lenkijoje buvo paskelbta apie įteisintą būtinybę kovoti su pedofilais ir kitais seksualiniais nusikaltėliais, prievarta atliekant jų cheminę kastraciją (vaistais slopinant lytinį potraukį).
Jau anksčiau nuteistų pedofilų kastravimą bandė Kanada, kelios JAV valstijos, Didžioji Britanija, Prancūzija, Čekija, kai kurios kitos valstybės. Skelbiama, jog tai nepasiteisino.
Vilniuje esančios įstaigos „Vaiko namas“ direktorius psichologas Evaldas Karmaza įsitikinęs, kad pedofilų kastravimas realaus rezultato neduotų. „Tai tik būdas išgąsdinti būsimus pedofilus, o esamų problemos neišspręs, – teigė jis. – Tai labiau keršto priemonė. Ir, manau, neefektyvi“. Anot psichologo, net ir pašalinus lyties organus pedofilui išlieka psichologinis poreikis turėti seksualinį kontaktą su vaikais. Tuomet su aukomis pradedama elgtis labai žiauriai: prievartaujama rankomis, instrumentais, galima prieiti net iki nužudymo.
E. Karmaza, apie 10 metų dirbantis su pedofilų aukomis, siūlytų lytinius nusikaltėlius priverstinai gydyti dėl šio jų psichikos sutrikimo ir registruoti išleidžiant į laisvę. Tai daroma daugelyje užsienio valstybių, yra sudaryti specialūs lytinių nusikaltėlių registrai. Į juos įtrauktiems asmenims, įvykdžiusiems nusikaltimus vaikams, draudžiama lankytis ar dirbti vaikų susibūrimo vietose – darželiuose, mokyklose. O mokyklose reikia diegti programas, kad vaikai kuo daugiau sužinotų apie lytiškumą, lytines problemas ir kaip saugotis lytinių nusikaltėlių.
Taip pat yra šalių, kuriose pedofilai, atlikę bausmę ir išėję į laisvę, privalo nešioti elektronines apyrankes ir reguliariai registruotis policijoje. Taigi nuolat žinoma, kur toks asmuo yra, ką veikia.
Irena Zubrickienė
