Lietuvos sostinės Vilniaus įkūrimo legenda mums pasakoja, kad medžioti išjojusį kunigaikštį Gediminą užklupo naktis. Jis užsnūdęs Šventaragio slėnyje susapnavo geležinį vilką, o žyniui Lizdeikai išpranašavus, įkūręs miestą. Taigi, galime sakyti, kad Gedimino aistra medžioklei davė pradžią Vilniui.
Bene vaizdingiausiai medžioklę aprašė XVI amžiaus poetas Mikalojus Husovianas. „Giesmė apie stumbrą“ ne tik išaukština šį girių milžiną, tačiau kartu nupiešia ir medžioklės vaizdą.
Dabar poemų apie medžioklę jau niekas neberašo ir dažniausiai naujienos susijusios su medžiokle apsiriboja žinių pranešimais apie sugautus brakonierius. Tad galbūt normalu, kad visuomenėje susidaręs nelabai palankus požiūris į medžiotojus ir medžioklę Lietuvoje.
Tiesa, praėjusį savaitgalį sostinėje vykęs Šv.Huberto, medžiotojų globėjo, dienos minėjimas sostinėje sutraukė nemažą medžiotojų ir smalsuolių būrį. Visi norintieji galėjo pasidomėti medžiotojų veikla, išbandyti taiklumą ar, besišildydami saulutėje, paragauti bebrienos sriubos.
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) primininko pavaduotojo Eugenijaus Tijušo teigimu Lietuvoje gali būti apie 30–32 tūkstančiai medžiotojų, iš kurių aktyviai medžioja apie 60–70 procentų. E.Tijušas teigia, kad Lietuvoje požiūris į medžiotojus vis dar neigiamas.
„Iš dalies, be abejo, kalti ir patys medžiotojai. Dar galvojame, kad apie gerus darbus nereikia kalbėti. Todėl žiniasklaidoje ir išgirstami tik sensacingi faktai,“– kalbėjo E.Tijušas.
Pasak jo, Lietuvoje ir visam pasaulyje medžioklė – tai racionalus, ekologiškas veiksnys, reguliuojantis gyvūnų populiaciją. Tiek jos gausėjimą, tiek mažėjimą. LMŽD pirmininko pavaduotojas prisiminė ir garsaus vokiečių zoologo ir Silezijos zoologijos sodo direktoriaus žodžius, kad jei ne medžiotojai, Europos gyventojai dabr nepamatytų stambiųjų kanopinių žvėrių savo miškuose.
„Šiuos žodžius puikiai iliustruoja faktas, kad per pusę amžiaus dabartinė Lietuvos kanopinių žvėrių būklė yra geriausia – jų daugiausia,“– kalbėjo E.Tijušas.
Jo teigimu šiuolaikinė medžioklė yra tausojamoji, labiau reglamentuota.
„Kanopinių žvėrių populiacija gausiausia ne tik dėl to, kad medžiotojai nušauna daugiau plėšrių gyvūnų, tačiau ir dėl to, kad laikomasi taisyklių: saugoma motininė populiacija, jaunikliai. Vaizdžiai galėčiau medžioklę – gyvūnus ir medžiotojus – palyginti su aruodu, ant kurio krašto sėdime mes, medžiotojai, o viduje laukinė fauna. Tik nuo mūsų priklauso kaip ilgai tas aruodas bus pilnas,“– „Valstiečių laikraščiui“ sakė E.Tijušas.
Lietuvos visuomenėje dar gana daug mitų susijusių su mežiokle, tad su Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotoju E.Tijušu pabandysime didžiausius jų sugriauti.
Medžioklė – atgyvena
„Po vienu iš straipsnių, pasirodžiusių po Šv.Huberto dienos minėjimo sostinėje, radau komentarą, kad tik Lietuvoje gali gyvuoti tokia atgyvena kaip medžioklė, – savo įspūdžius pasakojo E.Tijušas – sukėlė juoką tokie teiginiai.“
Kaip jau minėjome anksčiau, LMŽD priklauso apie 30–32 tūkstančiai narių, taigi tai sudaro apie 1 procentą Lietuvos gyventojų. Palyginimui Airijoje, kurioje gyvena tik milijonu žmonių daugiau nei Lietuvoje, yra apie 300 tūkstančių medžiotojų, o tai jau apie 9 procentai. „Dar įspūdingesni skaičiai didžiosiose Europos šalyse. Pavyzdžiui Prancūzijoje medžioja apie 1,3 milijono gyventojų. Daugiau medžiotojų ir Latvijoje, Estijoje ir Čekijoje,“– skaičiavo medžiotojas. E.Tijušas sakė pastebintis tendenciją, kad medžioti ryžtasi jau subrendę ir tvirčiau gyvenime besijaučiantys žmonės, kuriems medžiodami atranda naujų, dar nepatirtų įspūdžių, malonumų.
Medžiotojui nepakanka tik šautuvo
LMŽD pirmininko pavaduotojas juokavo, kad, jei medžiotojų žmonos sužinotų, kokia yra žvėrienos savikaina, vargu ar leistų vyrus į ją važiuoti. Norint tapti medžiotoju, nepakanka tiesiog turėti šautuvą. Pasak E.Tijušo, kiekvienas norintis įgyti teisę medžioti turi pateikti pažymą iš sveikatos įstaigos, policijos. Tikrinama, ar žmogus yra padaręs gamtosauginių nusižengimų. Taip pat reikia lankyti ir specialius medžiotojų rengimų kursus. Po jų atliekama stažuotė medžiotojų draugijoje ir tik tuomet leidžiama laikyti egzaminą, medžiotojo bilietui gauti.
Per egzaminą reikia atsakyti 50 klausimų, susijusių su bendrosios medžioklės taisyklėmis ir 20 apie medžioklės saugą. „Egzaminas panašus, kaip ir vairuotojo pažymėjimui gauti – teorija ir praktika,“– juokavo E.Tijušas. LMŽD pirmininko pavaduotojas, tęsdamas savo išsakytą mintį, pridūrė, kad egzaminą vairuotojo pažymėjimui gauti tereikia išlaikyti vieną kartą gyvenime, o, norintieji sėkmingai medžioti savo saugios medžioklės žinias privalo tikrinti kas kelerius metus.
E.Tijušas apgailestavo, kad ir tarp medžiotojų pasitaiko atvejų, kai vienas ar kitas žmogus, už medžioklės taisyklių nesilaikymą išprašomas iš medžiotojų būrio. „Visur visko yra. Būna ir pas mus, kad tenka su kolegas atsisveikinti, todėl, kad medžiodamas elgėsi neatsakingai ir sužalojo kitą žmogų, nesilaikė pagrindinių taisyklių,“– tvirtino medžiotojas. Vis gi, E.Tijušo teigimu, medžiotojų padaromi nusižengimai daug retesni negu vairuotojų.
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija šiais metais atšventė savo 90 metų jubiliejų. Ją 1921 vasario 7– ąją įkūrė žymiausias Lietuvos gamitininkas Tadas Ivanauskas, drauge su būriubendraminčių.
Tuomet ji vadinosi „Lietuvos taisyklingosios medžioklės ir žūklės draugija“.
Pasak E.Tijušo dar ir dabar pirmojo draugijos pirmininko T.Ivanausko pasakyti žodžiai, kad „medžioklė ir žūklė nėra tik žvėries ir paukščio sumedžiojimas ar žuvies sugavimas.
Pirmutinė ir svarbiausia medžiotojo ir meškeriotojo priedermė – gyvosios gamtos apsauga, jos turtų gausinimas ir tik paskui jų naudojimas, žmogiškųjų polinkių tenkinimas“, visiems medžioklės ir žūklės mėgėjams skamba kaip priesaika.
Marius Eidukonis
